Socdemų lyderis pasigenda Budrio aktyvumo JAV karių klausimu: pastangos buvo, bet atsakymų nėra

„(...) politikai, gavę valdžią, nori įgyvendinti savo politinę programą, savo pažadus rinkėjams ir kartais toks jausmas apima, kad kartais tų pažadų, programinių dalykų vykdymui vykdoma nebyli rezistencija. Randama krūva priežasčių, aplinkybių, situacijų jiems nevykdyti, juos atidėti, nukelti, kažkaip ignoruoti. Kartais gali kai ką suprasti, bet kai kartais pasižiūri, kad jau laiko nemažai praėjo, ir klausi, kur rezultatai, kokie pokyčiai, ir viskas vėl apsivelia teisingomis frazėmis, pozicijomis, išmintingomis tezėmis, bet rezultato nėra ir neaišku net laike kaip, kas bus daroma“, – interviu Eltai teigė M. Sinkevičius. 

Prezidentas Gitanas Nausėda buvo išsakęs, kad K. Budrio ateitis poste priklausys nuo jo įdirbio santykių su Kinija normalizavimo, susitarimų su Taivanu įgyvendinimo klausimais.

Vis tik, potencialus Vyriausybės vadovas pabrėžia, kad daug jautresnis klausimas – Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) karių rotacija. Šia tema M. Sinkevičius sako pasigendantis K. Budrio proaktyvumo. 

„Aš šiek tiek nustebęs ir nusivylęs, nes toks vaizdas, kad mūsų strategija šiuo klausimu yra tokia: mes kliaujamės viltimi, kad viskas bus gerai. Aš nesu tokios strategijos šalininkas, aš būčiau strategijos šalininkas, kad mūsų aukščiausi užsienio politikos vykdytojai jau sėdėtų Vašingtone, Pentagone, vaikščiotų aplink Kongreso ir Senato narius, užsiimtų tokiu lobizmu, aiškintų, kokia čia padėtis“, – dėstė Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) vedlys. 

Tiesa, politiko teigimu, formuojant Vyriausybę, prezidento nuomonė jam bus labai svarbi.

„Tikrai galime kalbėtis ir kalbėsime. Man šiuo atveju yra labai svarbi ekscelencijos prezidento nuomonė. Niekas dar irgi nėra nuspręsta. Kartais bandoma taip lyg tarp pasisakymų, tarp eilučių išskaityti, kas čia bandoma pasakyti, bet kol kas yra tam tikrų abejonių, tam tikrų klausimų, bet reikia vertinti diplomatus, patyrusius asmenis. Neturime čia tiek daug prabangos, kad jau 5 ministrai pasiruošę laukia už durų ir visi jau staiga čia imti ir perimti kažką“, – sakė M. Sinkevičius.

Politiniuose kuluaruose taip pat svarstoma, kad K. Budrio vietą Užsienio reikalų ministerijoje (URM) galėtų užimti prezidento vyriausiasis patarėjas Deividas Matulionis. Savo ruožtu M. Sinkevičius jo kandidatūrą įvardija kaip svarstytiną. 

„Ar Deividas Matulionis, ar kiti asmenys galėtų pakeisti? Svarstytina. Ar tai bus svarstoma ir į nieką apčiuopiamo nesitransformuos? Tikėtina. Kol kas nėra aiškumo. Jeigu jis būtų, aš tikrai jo neslėpčiau ir pasakyčiau“, – dėstė politikas. 

– Pone Sinkevičiau, kai kalbėjomės prieš kiek daugiau nei mėnesį, jūs sakėte, kad į centrinę valdžią grįžtumėte tik tuo atveju, jei susiklostytų įvairios aplinkybės ir minėjote, kad politikoje niekada nežinia, kas gali nutikti. Kitaip tariant, leidote suprasti, kad Vyriausybėje per šią kadenciją atsidurtumėte tik tuo atveju, jei įvyktų koks nors force majore, kaip kad pernai buvo Gintauto Palucko atveju. Koks tas force majore nutiko šįkart? 

– Force majore – tokios nenugalimos, nenumatomos jėgos. Aš galvoju, kad čia ne force majore, o toks politinis apsisprendimas dėl koalicijos pokyčio, kaip amerikiečiai sako – reshuffle (liet. pertvarkymas). Kadangi buvau tas, kuris siūlė tokį pokytį, ne visi kolegos gal matė vienodai, bet įsiklausė į mano argumentus, kaip partijos jau nuolatinio veikiančio pirmininko, tai man atrodė iš to sektų logika, kad pasiūlius planą, reikia plano autoriui jį bandyti ir įgyvendinti. Jeigu pasiūlai planą, tavo bendruomenė jam pritaria, o tada sakai: „Planas jums, o komfortiškas gyvenimas Jonavoje yra man“, tada gali būti, kad tiesiog tas planas nebūtų priimtas. Jis buvo su neįvardinta, bet daugelio galvoje suvokiama išlyga. (...) Manau, kad daugelis žmonių tiesiog suprato, kad aš būsiu priverstas arba nesikratysiu tos atsakomybės. Turbūt tas paskatino imtis radikalesnių permainų ir pokyčių. Priešingu atveju, jeigu aš būčiau sakęs, kad lieku toliau, kur esu – gal tų pokyčių ir nebūtų buvę nei gegužės 1 d., nei birželio 6 d.

– Kelios savaitės iki socialdemokratų sprendimo dėl koalicijos interviu Eltai, dabar jau jūsų naujasis koalicijos partneris, laikinasis demokratų lyderis Virginijus Sinkevičius išsakė tam tikrą raginimą jums imtis lyderystės vadovauti Vyriausybei, vėliau buvo ir daugiau taip manančių politikų. Kiek įtakos jūsų sprendimui turėjo toks spaudimas politiniame lauke?

– Pripažinsiu, kad to spaudimo tikrai buvo. Taip, jo buvo. Jo buvo, reikia pripažinti, ne tik pastaruoju laikotarpiu, jo buvo pastaruosius turbūt 9 mėnesius, ypač dėl koalicijos. Juk buvo tiesiai per aplinkui sakoma, kad ši koalicija netvari, kad viena iš partijų ir organizacijos lyderis – neprognozuojamas, visokios situacijos, peripetijos, tyrimai ir taip toliau. Tai 9 mėnesius tas visoks spaudimas buvo, kad reikia pokyčių, nepasakant į detales, kas ten, ką turėtų daryti, ar reikėtų keisti kažką, ar nekeisti. Tai spaudimas visą laiką buvo ir mes, kaip jau sakiau, gal ne kartą, buvome kantrūs (...) Yra žmonių kategorija, kurie pasiduoda spaudimui labai greitai, tiesiog yra labai reaktyvūs ir bando įtikti, patikti visiems ir būti nuolankūs. Mes, kaip bendruomenė, esame kantrūs, mes bet kokius politinius santykius vertiname, juos tikrinamės, bandome šlifuoti. Niekada politiniai santykiai nėra vien tik smagus, romantiškas laikas. Tas spaudimas buvo vėliau ir man išsakytas. Ar jis lėmė mano apsisprendimus? Ne, nelėmė. Todėl, kad nesu, tiesą sakant, labai užtikrintas ir tikras, ar tas paspaudimas man tiesiogiai: „Koks tu pirmininkas, kodėl tu neini, kodėl tu nedarai, kodėl tu iš Jonavos?“ Radau progų pasakyti, kad yra pirmininkų iš Briuselio veikiančių, bet kodėl abejoju kartais tuo nuoširdumu? Todėl, kad ministro pirmininko pareigos yra pačios, aš nežinau, ar yra politinių pareigų Lietuvoje sudėtingesnių nei ministro pirmininko (...) Ir tai tiesiog automatiškai reiškia, jeigu tu prisiimi tą atsakomybę su aiškiu suvokimu, kas tavęs laukia – tu turi aiškiai suprasti, kad labai greitai tavo paties vertinimas, per ilgesnę arba per trumpesnę distanciją nugarmės žemyn, kad tu būsi kaltas dėl visų nepadarytų, nesuplanuotų situacijų ir problemų, kad tu paveldi viską iš karto tą pačią dieną, kai tik gauni tą poziciją. Esi pirmasis apie kurį galvoja, kai yra skelbiamos kaltųjų paieškos. Todėl gali būti ir visai neatmestina, kad mūsų konkurentai, mūsų partneriai, mūsų opoziciniai kolegos visai pageidautų, kad socialdemokratų lyderis būtų tas, kurį kritikuoja, kurį visi auklėja, kuris dirbdamas praranda reitingus, vadinasi, praranda ir valdančioji partija. Čia klausimas, kiek tame yra nuoširdumo, jeigu tai buvo nuoširdus matymas – tai ačiū kolegoms už tokį mano įvertinimą, bet gali būti, kad tai ir tam tikras politinis išskaičiavimas, apie kurį aš ką tik pasakiau. 

– Jūs jau ne viename interviu vis raginate neskubėti klijuoti „būsimojo premjero“ etiketės, sakote, kad kol kas tai dar tik hipotetinė situacija. Susidaro toks įspūdis, kad pats netikite, jog tai gali išsipildyti?

– Manau, kad dabartine proceso eiga, atrodo, kad judama aktyviai – rezultatas bus. Kodėl aš taip sakau? Čia nėra kažkokių abejonių, ne visi prisimena, bet kai kas gal prisimena ir kam aš buvau kaip politikas įdomus prieš 3 metus – 2023 metais man irgi buvo klijuojamos etiketės, kad čia potencialus premjeras. Tada savu laiku Vilija Blinkevičiūtė pasakė, kad mes čia turime tokį puikų, buvo net laidų, į kurias mane kvietė ir jau pristatinėjo, kad čia jau, suprask, viskas aišku. Ir tai išvirto žinote į ką? Į nieką. Tai dabar apie tai kalbėdamas sakau pagal tą lietuvišką patarlę: „Neperšokus griovio, nesakyk op.“ Nereikia čia savęs nei paskelbti kažkuo, nei pasiskelbti. Yra dar procesų: prezidento teikimas, Seimo procesai ir balsavimai už Vyriausybės programą. Taip kad dar nesakykime, kad čia jau spragtelėjome piršteliais koaliciją pasirašėme ir visiems viskas aišku. Nėra aišku.

– Vis tik, aplinkybės šįsyk yra gerokai kitokios nei 2023 metais. Dabar jau yra pasirašyta koalicinė sutartis, kurioje prie premjero pareigų yra įrašyta jūsų pavardė. Tikiu, kad ir su prezidentu tai buvo aptarta, beje, jis ir viešai netiesiogiai ragino jus atsakyti dėl lyderystės prisiėmimo. Tai kas ir kuriame etape tuomet dar gali nutikti, kai atrodo, kad jau viskas sutarta ir suderinta, net opozicija sveikina tokį jūsų sprendimą?

– Yra įvairių niuansų labiau, aš sakyčiau, ne tai, kad kažkas gali labai esmingai pasikeisti. Aš jokių prielaidų neturiu. Labiau keliu sau klausimą kaip greitai mes padarysime tuos realiuosius pokyčius. Kada bus prezidento atvykimas į Seimą ir teikimas? Kaip seksis per numatytą laiką Konstitucijoje parengti Vyriausybės programą? Ar pavyks sklandžiai su prezidentu susiderinti pilną ministrų kabinetą? Ar nebus ten nuomonių išsiskyrimo ir paskutinio vakaro sprendimo? Kiek tai užtruks laike? Jeigu daryti viską greitai, tai gali būti, kad mes tą savaitę po Valstybės dienos, po vadinamų Mindauginių, jau turėsime rezultatą. Jeigu kažkurioje iš tų fazių, stadijų užtruksime, tai gali viskas užtrukti ilgiau ir tada atsiranda kiti niuansai. O niuansai tokie, kad Seimo nariai įprastai turi pavasario sesiją, kuri baigiasi birželio pabaigoje, kartais būna sesija pratęsiama, skelbiama neeilinė sesija, bet įprastai iki Valstybės dienos Seimas pabaigia darbą. Nors Seimo nariai atostogų neturi, bet turi įvairių vasaros planų, tai kai kurie tie planai, matyt, kad jau žinomi ir Seimo kanceliarijai, nesusiję su poilsiu, išvykomis arba kelionėmis Lietuvoje. Tai čia atsiranda dar visokių niuansų, kurie yra tokio techninio pobūdžio. Aš tikiu, kad viskas bus okay (liet. gerai). Aš, kaip ir bet koks normalus žmogus, vertina visokias situacijas ir sako, kad čia nėra taip, kad vienas ar Sinkevičius, ar socdemai, ar kažkas sprendžia. Yra daug dedamųjų: parlamentas, prezidentas, procesai frakcijose, komitetuose, o formavimas kabineto ir kažkurioje vietoje užstrigus ar užtrukus galime turėti užsitęsusią politinę vasarą, kai visiems norėtųsi šiek tiek poilsio. 

(...)

– Dar prieš mėnesį jūs, kalbėdamas apie premjerę Ingą Ruginienę, sakėte, kad ji „tobulėja ir tikrai daro pažangą“, tuomet taip pat teigėte, kad būtumėte linkęs daryti viską, kad išvengtumėte kažkokių pokyčių Vyriausybės sudėtyje. Kas pasikeitė?

– Labiausiai pasikeitė tai, kad aš pasiūliau tą pokytį koalicijai ir su tuo pokyčiu, kad jau esu nuolatinis partijos pirmininkas, jaučiu, kad turiu imtis atsakomybės pats realizuoti tai, ką esu sumanęs. Ir tai nėra pasikeitusi nuomonė ar vertinimas Ingos Ruginienės. Aš ir šiai dienai ją vertinu kaip tobulėjančią politikę, kaip sėkmingą socialinės apsaugos ir darbo ministrę. Mano vertinimu, nepadariusi gėdos valstybės, Vyriausybės vadovė. (...) Aš visą laiką aiškinu, kad tai nėra premjerės neigiamo vertinimo ar kažkokio neįvertinimo, nuvertinimo pasekmė tie pokyčiai. Tai yra politinės konjunktūros, politinių pokyčių išdava. Pasikeitė koalicija, pasikeitė partneriai (...) Persistruktūrizuojame, persidėliojame. Aš tikrai noriu matyti Ingą Ruginienę savo artimoje politinėje komandoje ir tikiu, kad ji bus joje. Ta rotacija įvyksta. Noriu tikėti, kad nuo to mes tik sustiprėsime, o laikas parodys. Nėra kažkokių išankstinių prielaidų, kad vien tie pokyčiai koalicijoje ir Vyriausybėje duos kažkokių apčiuopiamų, staigių dividendų reitingų pavidalu. (...)

– Tai nesusiję su galimu vertinimu, kad po pokyčių koalicijoje I. Ruginienė negebėtų vadovauti Vyriausybei?

– Tikrai ne. Manau, kad tikrai gebėtų, tikrai sugebėtų. Aš tame išvis problemos nemačiau, bet aš jaučiau bendruomenės savotišką spaudimą. Spaudimas spaudimui, bet nuoširdžiai sakau, neišeina taip, kad ateini su planu, sakai: kas už planą, mano planas, aš jums siūlau, patikėkit manim, mano planu, visi sako: gerai, vykdom tavo planą, ir tada sakai: ai, čia planas jums, o aš tai čia tik autorius plano, bet aš dabar einu atgal į savo gimtus kraštus. Tai čia nerimta. Arba eini, darai, arba sėdi, lauki, gyveni status quo situacijoje ir lauki, kokie bus rezultatai. 

– Pakalbėkime apie jūsų komandą. Pirmiausia, kuo ir kodėl jums neįtiko dabartinė sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė?

– Čia neteisinga interpretacija. Ji ir įtiko, ir patiko, aš tikrai norėčiau turėti ją savo politinėje komandoje. Tiesiog neturiu, ką pasiūlyti tokio, kas ją galbūt išlaikytų. Aš žinau, kad ji yra akademiškas ir vertinamas žmogus ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Gali būti, kad jau turi pasiūlymų darbui, nors dar tebedirba ir tebedirbs, bus kaip laikinoji. Aš tikrai esu dėkingas, nes ji ėmėsi tokių pokyčių, apie kuriuos ilgą laiką politinis elitas kalbėjo, bet nieko nesugebėjo padaryti. Valstybinio, viešojo sveikatos sektoriaus stiprinimas, pažabojimas, santykių tarp privačios medicinos ir valstybinės medicinos sureguliavimas – tai labai socdemiška ir mums labai artima. Darbai pradėti, gal ten dar ne iki galo finišuoti. Ji iš tikrųjų per trumpą laiką padarė labai rimtų dalykų. Man norėjosi, kad mes tęstume, bet čia taip jau nutiko. Kadangi sutarėme dėl trijų ministerijų (demokratams „Vardan Lietuvos“ – ELTA), tikrai buvo daug įvairių siūlymų, kokios tos ministerijos: ar Aplinkos, Žemės ūkio ir Energetikos, ar kažkaip kitaip. Čia buvo tokia derybinių grupių darbo išdava. Kiekvienos ministerijos, ypač komandos nario, gaila. Manau, kad ir kolegė Marija supranta, kad tai nėra neigiamas jos įvertinimas – priešingai. Aš asmeniškai, jeigu būtų proga, tikrai dirbčiau su ja ir jos nekeisčiau, jeigu ministerija būtų socialdemokratų rankose. Bet yra tiesiog politinės konjunktūros išdava. 

– O tuomet Žygimantas Vaičiūnas?

– Demokratai labai pageidavo tos ministerijos. Matyt, jie vertina, jog turi tinkamą kandidatą užimti tai pozicijai. Žygimantas Vaičiūnas irgi labai profesionalus, toks labiau gal technokratiškas žmogus. Mūsų bendruomenė, nors jis nėra formaliai partijos narys, bet jį labai vertina. Galvoju, ką jam galėtume kaip valstybė, jau net ne kaip partija, ne kaip politikai, pasiūlyti. Tai yra labai, labai profesionalus ir valstybėje, energetikos sektoriuje, daug nuveikęs žmogus. Jeigu pabandyti kažkaip rasti jam poziciją, išlaikyti, manau, kad valstybė nuo to dar turėtų daug naudos. Jeigu kuo galėsiu prisidėti prie tų paieškų, kur mes galėtume išnaudoti Žygimanto Vaičiūno patirtis, kvalifikacijas, pažintis Europoje – tai tikrai prisidėsiu. Aišku, skaidriai, viešai. 

– O kodėl galėtų būti keičiama Jūratė Zailskienė?

– Kol kas jokio sprendimo nėra dėl to. Jeigu bus tos rokiruotės, jos bus aiškesnės gal kitą savaitę, bet kol kas tokio sprendimo tikrai nėra. Niekas kolegei Jūratei nieko nėra nei pasakęs, nei nusprendęs, tikrai to nėra. Galiu pasakyti, šiai dienai, šiai akimirkai jokio sprendimo apie Jūratės Zailskienės keitimą nėra. 

– Bet jūs ir neatsakote tvirtai, kad tikrai matytumėte ją savo komandoje, kaip kad atsakėte dėl Roberto Kauno. Tai irgi daug ką pasako. 

– Tai pasako, kad aiškumo nėra. Tą aš patvirtinu, kad pilno aiškumo nėra. 

– V. Sinkevičius teigia, kad įvardijo jums kandidatus, kuriuos galėtų siūlyti į ministrus. Neatskleidžiant pavardžių, kokį įspūdį paliko kandidatai?

– Aš kandidatus pažįstu, jie nėra nežinomi asmenys. Manau, kad jie deramai susitvarkytų su tomis pareigomis, aš tuo neabejoju. Žinoma, reikės susitikti, pasikalbėti, bet aš juos jau pažįstu, turiu pozityvius išankstinius vertinimus. 

– Pastaruoju metu kalbama ir apie galimą užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio keitimą. Pernai sudarant koalicinę sutartį tiek jis, tiek Ž. Vaičiūnas užsiminė apie galimą prisijungimą prie socialdemokratų partijos. Vis tik, nei vienas šio žodžio netesėjo. Kiek dvejonės dėl jų pareigų susijusios su tuo, kad per metus jie taip ir neparodė iniciatyvos tapti partijos dalimi?

– Žinoma, čia yra vienas aspektas, bet, aš manau, kad jis nėra kertinis. Manau, kad daugiau tokių įtampėlių ir tokio kritiškesnio vertinimo ar abejonių kyla iš to, kad politikai, gavę valdžią, nori įgyvendinti savo politinę programą, savo pažadus rinkėjams ir kartais toks jausmas apima, kad kartais tų pažadų, programinių dalykų vykdymui vykdoma nebyli rezistencija. Randama krūva priežasčių, aplinkybių, situacijų jiems nevykdyti, juos atidėti, nukelti, kažkaip ignoruoti. Kartais gali kai ką suprasti, bet kai kartais pasižiūri, kad jau laiko nemažai praėjo, ir klausi, kur rezultatai, kokie pokyčiai, ir viskas vėl apsivelia teisingomis frazėmis, teisingomis pozicijomis, išmintingomis tezėmis, bet rezultato nėra ir neaišku net laike kaip, kas bus daroma. Tai transformuojasi į tokį neužtikrintumą: mes kažkur tai pajudėjome, ar likome ten, nuo kur startavome? Tai kelia tokią abejonę ar neaiškumą. Žinoma, čia yra specifika. Vienas dalykas yra tokios ūkinės ministerijos: Aplinkos, Žemės ūkio, Energetikos, Susisiekimo. Ten gali paklausti, kiek kilometrų kelių, žvyrkelių sutvarkė per metus ir bus atsakymas. Kai tu klausi ir kalbi apie užsienio reikalus, kokiais matais matuoti tuos rezultatus? Žinoma, santykių artumas, delegacijų atvykimas, mūsų pripažinimas, mūsų pakvietimas, kur mes esame, bet kažkokio apčiuopiamo mato – nėra jis labai aiškus. Tačiau kartais kyla abejonių, ar mes tikrai dedame pakankamai pastangų vykdyti tai, ką įsipareigojame ir iš čia atsiranda didžiausia abejonė ar frustracija, pasvarstymas, ar čia reiktų kažką keisti ir ar tas duotų apčiuopiamesnių rezultatų ir greičio. 

– Jūs užsimenate apie programos darbų įgyvendinimą. Čia turite galvoje santykius su Kinija?

– Taip, tarp jų ir tai yra svarbu. Mes įsirašėme, kol kas kažkokių postūmių mes neturime, tai natūralu. Bet čia kažkaip visi susikoncentravo į tą Kiniją, atrodo, kad čia fundamentalus dalykas. Mano matymu ir manymu, kažkodėl pamirštas daug svarbesnis šiuo metu klausimas – Amerikos karių rotacijos klausimas. Amerikos karių didesnė dalis paliko mūsų šalį. Taip, išvykdami paliko dar prie tų kelių šimtų, regis 200 (karių – ELTA), tam tikrą dalį įrangos. Ir dabar kaip tam filme: jie pažadėjo sugrįžti. Tai dabar klausimas, o kas nuveikta, kad tie pažadai būtų įvykdyti? Klausimas, kada, kokia apimtimi JAV kariai rotuosis ir grįš į Lietuvos teritoriją? Kada? Ir atsakymo tai čia nėra. Aš šiek tiek nustebęs ir nusivylęs, nes toks vaizdas, kad mūsų strategija šiuo klausimu yra kokia: mes kliaujamės viltimi, kad viskas bus gerai. Aš nesu tokios strategijos šalininkas, aš būčiau strategijos šalininkas, kad mūsų aukščiausi užsienio politikos vykdytojai jau sėdėtų Vašingtone, Pentagone, vaikščiotų aplink Kongreso ir Senato narius, užsiimtų tokiu lobizmu, aiškintų, kokia čia padėtis. Toks vaizdas, kad mes kažko lyg ir laukiame, mums pažadėjo, kad jie grįš, o kas, kiek ir kada... Tai kažkaip. Man čia atrodo labai ir labai rimta. Nesinori iš to daryti kažkokios raganų medžioklės, tai kas čia ką padarė ar nepadarė? Aš manau, pastangos buvo, bet atsakymų tai nėra. Vėlgi, rimtas labai klausimas, reikalaujantis atsakymo. Jeigu mes visą laiką konstatuojame, kad Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) yra mūsų strateginis partneris, taip, mes ne kartą buvom giriami už 5 proc. BVP gynybai, taip, gavome laiškus ir padėkas už norą prisidėti po karinio konflikto Hormuzo sąsiauryje. Viskas gerai. Kada į Lietuvą grįžta JAV kariai? Ar jų grįš daugiau, mažiau? Kiek jų grįš? Man nepatinka tas neapibrėžtumas jau antra ar trečia savaitė. Ir mane tai netgi labiau jaudina, jeigu taip politiškai išsireiškus, nei Kinija ar visi kiti dalykai, dėl kurių diskusijos tęsiasi ne vienerius metus. 

– Kaip K. Budrys dar apskritai gali jus įtikinti, kad galėtų likti poste? Kol kas atrodo, kad šiuo klausimu išties esate juo nusivylęs. 

– Aš visą laiką esu argumentų žmogus. Tikrai galime kalbėtis ir kalbėsime. Man šiuo atveju yra labai svarbi ekscelencijos prezidento nuomonė. Niekas dar irgi nėra nuspręsta. Kartais bandoma taip lyg tarp pasisakymų, tarp eilučių išskaityti, kas čia bandoma pasakyti, bet kol kas yra tam tikrų abejonių, tam tikrų klausimų, bet reikia vertinti diplomatus, patyrusius asmenis. Neturime čia tiek daug prabangos, kad jau 5 ministrai pasiruošę laukia už durų ir visi jau staiga čia imti ir perimti kažką. Reikia viską pasverti ir tai bus padaryta. 

– Tarp galimų kandidatų pakeisti K. Budrį yra įvardijamas prezidento vyriausiasis patarėjas Deividas Matulionis. Matytumėte jį kaip potencialų užsienio reikalų ministrą?

– Dabar į tokius vertinimus tikrai neinu ir manau, kad būtų neetiška ir negražu, nes Kęstutis Budrys eina pareigas. Gali būti, kad netrukus turėsime laikinąją Vyriausybę, kur jis ir toliau eis tas pareigas. Ar darbuosis naujai suformuotoje Vyriausybėje? Spręsime. Ar Deividas Matulionis, ar kiti asmenys galėtų pakeisti? Svarstytina. Ar tai bus svarstoma ir į nieką apčiuopiamo nesitransformuos? Tikėtina. Kol kas nėra aiškumo. Jeigu jis būtų, aš tikrai jo neslėpčiau ir pasakyčiau. 

– Jūs buvote užsiminęs, kad atsakymus, kas yra K. Budrys, sužinosime po kelių mėnesių. Kas nutiks po tų kelių mėnesių? 

– Yra tam tikrų namų darbų padaryta užsienio politikos baruose matysime, ar jie turės vykdymo eigą, ar jie tik atguls kažkur stalčiuose. Pamatysime ministro lyderystę, jo komandos lyderystę arba atsargumą kažkokį. Gal ir per daug sau leidžiu pasakydamas, bet tam tikras detales aš žinau. Tikrai toli gražu ne viską, tiesiog domiuosi ta sritimi ir užsienio politika, į ją tikrai nekišu kojos daugiau nei reikėtų. Prezidentui palieku tą dalyką spręsti kartu su in corpore Vyriausybe. Bet tam tikri dalykai turėtų būt planuojami vykdyti. Ar jie įvyks – pamatysime. Per tai atsiskleis Kęstutis Budrys ir jo komanda.

– Jūs žadėjote, kad apskritai daugiau atsakymų dėl būsimo ministrų kabineto sudėties pateiksite po Joninių. Ar tai, kam atiteks užsienio reikalų ministro kėdė taip pat paaiškės tuo metu? 

– Manau, kad taip. Nėra tos didelės prabangos, reiktų po Joninių, iki liepos pradžios baigti derinti tas kandidatūras su prezidentu oficialiai, neoficialiai. Tikrai neslėpsiu, kad yra kitų pasikalbėjimų ir bus tų formatų įvairių. Norėtųsi kaip įmanoma operatyviau tą dalyką išspręsti su visais ministrais. Čia nėra taip, kad vienintelis iššūkis ar viena iš tokių problematiškiausių temų yra užsienio politikos ministro pozicija ir susiderinimas. Aš taip nemanau. Manau, kad reikės viską susiderinti ir nematau to darbo kaip vieno atskiro ministrų kabineto nario klausimo.

(...)

– Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Remigijus Motuzas sako, kad jūsų ir K. Budrio paprasčiausiai nėra chemijos. Jūs jaučiate chemiją su K. Budriu?

– Aš jaučiu chemiją tarp savęs ir žmonos. Su kabineto nariais, nežinau... Gal darbinis fonas. Chemija man kažkaip asocijuojasi su romantika. Aš ne pagal chemiją ar alchemiją renkuosi ir formuosiu kabinetą, bet pagal kvalifikaciją, patirtis ir gebėjimą realizuoti Vyriausybės programą. Vyriausybės nariai yra in corpore komanda, bet ne visą laiką ta komanda yra lygu draugai, bendražygiai, bendraminčiai ir kažkokie tai bičiuliai. Ir čia yra visiškai normalu. 

(...)

– Prezidentas G. Nausėda metiniame pranešime pabrėžė, kad Lietuva ne tik tvirtai palaiko tarptautines sankcijas Rusijai ir Baltarusija, bet ir pasisako už jų griežtinimą. Kokia jūsų pozicija dėl baltarusiškų trąšų tranzito?

– Tokia pati kaip ir šalies prezidento. Mes sankcijų klausimo nekeliame. Man atrodo, kartais opozicija jį mums labiau primeta, kad mes čia kažką bandome daryti ar nebandome daryti. Sankcijų paketų yra priimta (...), sankcijos Baltarusijoje irgi veikiančios. Turbūt visi labai susikoncentruoja į „Belaruskalij“ kalio trąšų sankcijas, produktų, įmonių. Tai jokių kažkokių poslinkių šia tema nėra. Reikia žiūrėti ne tik iš nacionalinės, Lietuvos perspektyvos, bet iš europinės. Mes esam Europos Sąjungos (ES) nariai, šeimos nariai, tai reikia tą temą išlaikyti ES darbotvarkėje ir priimti kolegialius sprendimus. Nemanau, kad mes išsiskiriame iš bendro fono. Taip, šalia to reikia nepamiršti, kad kartais tų diskusijų dėl sankcijų politikos iškyla iš už Atlanto. Yra suverenios Lietuvos interesai, saugumo, ekonominiai, yra bendros ES politika ir yra santykiai su strateginiais partneriais už Atlanto ir jų norai. Nėra taip, kad kažkas kažkam primeta žaidimo taisykles, kažkas yra politikos formuotojas ar kažkas tik įgyvendintojas. Mes vykdome savo savarankišką užsienio politiką ir kol kas jokių artimiausiu metu, sakyčiau, pusmečio bėgyje, tikrai nematau kažkokių prielaidų kažką esmingo pakeisti. Kalbėtis, nebijoti temų galime, bet kartais kalbame daugiau nei kažką darome. Pakalbėjimai tik įaudrina visuomenę. Tai yra medžiaga mūsų dešiniesiems draugams, kurie mus iš karto demonizuoja, bando moralizuoti ir aiškinti, kad mes kažkokie antivalstybininkai. 

(...)

– Pakalbėkime apie jūsų paties komandą. Kiek žmonių ketinate pasilikti iš dabartinės I. Ruginienės komandos narių?

– Manau, kad nemažai. Žmonės yra įsivažiavę, kai kuriuos tikrai pažįstu. Yra partiečiai ir bendrapartiečiai. Manau, kad tęstinumas galėtų išlikti. Tikrai nebus taip, kad: „Ačiū visiems, kurie buvote, dabar užeikite visi nauji.“ Taip tikrai nebus.

– Kaip dėl kanclerio, ar matytumėte poreikį jį keisti? 

– Manau, kad taip. Kancleris, kiek žinau, ir pats turi kitų profesinių planų, čia nėra, kad kažkas...

– Kodėl matote tokį poreikį?

– Matau poreikį, kad įprastai vadovas turi turėti dešiniąją ar kairiąją ranką, socdemai turbūt kairiąją, (žmogų – ELTA), kurį geriausiai pažįsti, kuriuo pasikliauji, ir jis turi tą Vyriausybės kanceliariją suvaldyti. Nes įprastai, jei dirbi ministro pirmininko darbą, tau reikia kabinetu užsiimti, santykius su Prezidentūra, Seimu suderinti, moderavimo, polinio veikimo veiksmų. Reikia žmogaus, kuris tą kanceliariją suvaldytų, suorganizuotų, sustyguotų ir tai nebūtų dar vienas įtampų, problemų ar temų šaltinis.

– Jūs užsiminėte apie partiškumą. Kiek teko domėtis, nemaža dalis I. Ruginienės komandos narių nebuvo Socialdemokratų partijos nariai. Vertintumėte tai, kaip problemą?

– Partija tą klausimą pakankamai aštriai kelia ir logika čia visai suprantama. Einame į rinkimus, kaip partija laimime rinkimus, o laimėję rinkimus, gavę valdžią susikviečiame žmones, kurie nieko bendra su mūsų partija neturi. Laimime pozicijas ne sau. Tai čia toks įdomus žanras: laimi, pakvieti kažką ir tas kažkas net nebūtinai vykdo tavo programą, nebūtinai bando integruotis (...). 

Kartais atsiduriame tokioje situacijoje, kai neturime (partinių žmonių – ELTA). Negali vien tik partiškumo dėmeniu spręsti nominavimo į tam tikras pozicijas. Reikia patirties, kvalifikacijos, išmanymo. Vien tik partinio bilieto neužtenka. Todėl mes bandome sukalibruoti. Ieškome žmonių, kurie turi politinėse pozicijose patirties. Jeigu jie yra partiečiai, be to, kad turi patirtį – tai pliusas. Jeigu savo aplinkoje tokių neturime, tai ieškome ne iš partijos narių. Visą laiką nebus taip, kad vien partiniai asmenys. Mūsų kvotoje trys ministrai: Marija Jakubauskienė, Žygimantas Vaičiūnas ir Kęstutis Budrys ir netapo partiečiais. Buvo pasiūlyta, jie mandagiai tą klausimą nukėlė arba proaktyviai nesureagavo, bet niekas jų dėl to nei auklėjo, nei bandė priversti kažką daryti.

– I. Ruginienė mėgsta sakyti „pakalbėkime apie darbus“, tad apie juos – ar jau žinote kokią biudžeto situaciją rasite atėjęs į Vyriausybę?

– Iš to, ką girdžiu iš premjerės ir finansų ministro – įtemptą rasiu situaciją. 

– Kodėl?

– Tiesą sakant, galvojau, kada mes turėjome neįtemptą biudžeto situaciją. Mes visą laiką turime įtemptą, bet vis tiek kažkokį biudžetą, vienokį ar kitokį, turėsime priimti ir su juo gyventi. Kaip visada, norų daugiau, galimybių mažiau. Lengva nebus. 

– Koalicinėse derybose demokratai „Vardan Lietuvos“ išsireikalavo, kad būtų įgyvendinami jų siūlymai dėl demografijos. Ar jau skaičiavote, kiek tai kainuos?

– Prie stalo buvo išsakyti tam tikri skaičiai, aš asmeniškai jais suabejojau...

– Čia apie 70 mln. eurų kalbate?

– Taip, 70 mln. eurų. Aš tikrai nuoširdžiai suabejojau, ar tai yra true (liet. tiesa), ar tai teisingi skaičiai. Gali būti, kad tie skaičiai yra kiti. 

– Didesni ar mažesni?

– Gali būti, kad jie didesni (už 70 mln. eurų – ELTA). Mes kalbame apie tėvystės ir motinystės išmokų lubas ir lubų panaikinimą. Kai kurie politikai sako, kad gal nekalbėkime apie lubų panaikinimą, gal tas lubas pakelkime 2–3 kartus į viršų. Pokyčių dizainą sugalvosime. Kita vertus, net jei ta politika pasikeis, tai tikrai bus politinės darbotvarkės vienas iš akcentų, kūdikiai kitą dieną negims turbūt, ar ne? Kūdikio planavimas ir atsiradimas pasaulyje užtrunka. Čia gal klausimas, kiek tai galėtų potencialiai kainuoti 2027 metams, 2028 metams ir vėlesniems. Kol kas apčiuopiamų skaičių, kad būtų lentelė, prognozė, pasakymai, aiškumas... Manau, kad Sodra arba Socialinės apsaugos ir darbo ministerija su Finansų ministerija gali sumodeliuoti. Jie žino tėvus, kurie susilaukė vaikų, kokios buvo jų pajamos, ar jie pasiekė lubas, jeigu jas viršytų – kiek viršytų. Pamodeliuoti turbūt nėra taip labai sudėtinga. Bet tai kainuos, žinoma, kad kainuos. Turime kontroversiškų dar nuomonių, bet neverta jų kelti, kad jau sutarta, tai sutarta. 

– Ar jau galvojote iš kur paimsite tuos pinigus? Finansų ministras kalbėjo, kad yra galimybių perdėlioti lėšas.

– Čia jau galvosūkis ir uždavinys finansų ministrui bus. Yra labai, sakyčiau, kuklūs pasiūlymai iš demokratų „Vardan Lietuvos“ susiję su azartinių lošimų, loterijų apmokestinimu ir gal grįžimo prie cukraus mokesčio. Bet tos pajamos būtų gerokai kuklesnės nei išlaidos, susijusios su demografijos tema. Turėsime galvoti, kaip tą padaryti, kieno sąskaita, koks bus ekonomikos augimas. Čia bus iššūkis. Taip, suprantu. Bet politinė valia yra, Finansų ministerijai uždavinys suformuluotas.

– Koalicinėje sutartyje numatyta, kad gynybai turi būti skiriamas ne mažesnis nei 5 proc. nuo BVP finansavimas. Vis tik, prezidentas skaitydamas metinį pranešimą akcentavo, kad reikėtų išlaikyti 5,38 proc. Matote tokią būtinybę?

– Manau, kad būtinybė 5 proc. plius, taip. Ar 5,38 proc., ar 5,2 proc., ar 5,4 proc. – matysime pagal situaciją. Mano išeitinė nuostata, kad tai būtų 5 ir daugiau procentų. 

– Kokia jūsų pozicija visuotinio šaukimo klausimu? 

– Nenoriu prisikalbėti, bet aš galvoju, kad greičiausiai ateisime į laiką, kai to reikės. Bet klausimas – kada ir ar mes būsime pasiruošę. Čia nėra tik politinis sprendimas, reikia pasiruošti infrastruktūrai, instruktoriams (...). Kai ir jei būsime pasiruošę, manau, kad prie šito klausimo turėsime grįžti ir turbūt, jog visuotinis šaukimas Lietuvoje gali atsirasti. Ar šios kadencijos metu – nežinau, asmeniškai abejoju. Turbūt krašto apsaugos ministras geriau pakomentuotų.

– Bet tam apskritai yra poreikis?

– Manau, kad poreikis investuoti į gynybą, ne tik į infrastruktūrą, ne tik į pėstininkų ir oro gynybos, divizijos, Vokietijos brigados. Tas investicijas reikia daryti, bet aišku, kad ir visuotinis šaukimas yra sudedamasis gynybos elementas, šalies saugumo elementas. Kodėl negalėtų būti tokio elemento? Manau, kad galėtų. (...) Gyvename neramiais laikais. Turime kiekvienas šitos valstybės pilietis bandyti prie didesnio saugumo prisidėti. Jeigu būsime labiau pasiruošę, aš manau, kad ramiau gyvensime, atrodysime labiau užtikrinti. Potencialūs mūsų agresoriai matys, kad mes labiau pasiruošę, ir gal niekada nekiš nagų. Čia atgrasymas.

– Sakėte, kad būsite užsienio politikoje aktyvus premjeras, o kas Lietuvai turėtų atstovauti Europos Vadovų Taryboje (EVT)?

– Nemanau, kad prie tų klausimų grįšime. Manau, kad galimybės pasireikšti užsienio politikoje plačios ir prezidentui, ir ministrui pirmininkui. EVT klausimai yra įvairaus spektro: užsienio politikos, gynybos, bet yra ir ekonominiai, su finansais susiję klausimai. Žinoma, kad vykdamas prezidentas pasiderina: Užsienio reikalų komitetas, Europos reikalų komitetas, Matyt, tos pozicijos neišplaukia iš asmens, jos yra derinamos ir visiems žinomos. Man asmeniškai, kaip potencialiam, tikrai dar neturinčiam įgaliojimų veikti ir kalbėti asmeniui, man svarbiausia dabar užsienio politikos tema arba viena iš temų yra MFF (ES daugiametė finansinė programa – ELTA). (...) Čia turime būti proaktyvūs. Rytų flango šalys, jos turi savo problematiką, Viduržemio šalys turi savo temas. Mes turime aktyviai ir Europos parlamentarai, ir Vyriausybė, ir prezidentas būti girdimi, matomi, sudaryti koalicijas su kaimynais ir MFF kontekste kautis už pinigus. Čia man labiausiai svarbi vieta atrodo. 

– Yra atvejų, kai premjeras turėtų vykti į EVT?

– Manau, kad su prezidentu mes susitarsime ir šioje vietoje negrąžinsime tų temų, kurios jau apsvarstytos, persvarstytos ir dabar čia vėl kažkaip grįžti ir ten pradėti stumdytis, kas važiuos. Aš manau, kad ir prezidentas gerai atstovauja valstybei. Jeigu jis matys poreikį kažkur mane deleguoti – pasidalinsime. Manau, kad čia nėra tema, į kurią akcentuosimės tarpinstituciniame santykyje. 

– Koalicijos sutartyje yra numatytas ir komitetų pasiskirstymas, ar socialdemokratai sieks išlaikyti tuos pačius Seimo komitetų vadovus?

– Tam tikrų pokyčių bus. Vien dėl to, kad reikia peržiūrėti komitetų sudėtis. (...) Pokyčių komitetų sudėtyse gali būti, kai kur gal pasikeis komitetų vadovai. (...)

– Girdima, kad Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė galėtų turėti svarstymų palikti socialdemokratų frakciją, ji buvo surengusi ir tam tikrą protestą Seimo salėje prieš sporto reformą. Matytumėte tolesnį jos darbą vadovaujant Jaunimo ir sporto reikalų komisijai?

– Kadangi Laura yra olimpietė, tai pasakyti, kad ji neišmano sporto būtų absurdiška. Bet sporte yra ten tų visokių įtampų ir visokių temų. Tos temos vis tiek transformuojasi į pinigus, federacijų paramą, projektus, paraiškas ir taip toliau. Tai man norisi, kad tas darbas, jis gali vykti, bet svarbu, kad rezultatas būtų. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pateikė tam tikrus įstatymo pokyčius, bet yra tam tikra rezistencija iš komisijos, tai man asmeniškai keistai atrodo, kai socialdemokratų švietimo, mokslo ir sporto ministrė atneša įstatymų paketą, o mūsų bičiulė Jaunimo ir sporto reikalų komisijoje sako, kad čia yra blogai. Mes taip tai pirmyn, tai atgal, tai ieškome kažkokio sutaikančio varianto. Neatrodo sklandžiai tas darbas. Turėsime dar ir dar kartą skirti laiko pasiaiškinti tų pataisų turinį, jau dabar su naujais koalicijos partneriais, ir kažką sutarti. Kai sutarsime, juk visą laiką gali sakyt, ir čia labai patogu: mano Seimo nario mandatas laisvas, aš tai niekam prieš nieką neįpareigotas, žmonės mane išrinko. Tik tada klausimas, o su kuo tave išrinko, kokiame sąraše, kokie rinkėjai, kokios partijos vardu ir sąskaita? Aš nelinkęs klimpti į santykių aiškinimąsi ir to nenorėčiau. Aš linkęs tą klausimą uždaryti vienaip ar kitaip. (...) Nėra viskas juoda arba balta. Ministerija atneša kažkokias pataisas, taip, jos sukels tam tikrus pokyčius, vienos federacijos už, kitos prieš. Reikia kažkokio konsensuso. Nuo paieškos sutarimo ir konsensuso įstatymo turiniui mes nuėjome į kažkokius asmeniškumus Laura prieš Ramintą (Popovienę – ELTA). Man to visai nereikia. 

– L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė balsavo ir prieš karių siuntimą į Hormuzą. Tai irgi buvo socialdemokratų kuruojamos ministerijos siūlymas. 

– Turime frakcijoje ne vieną žmogų, kuris užsiima one man show (liet. vieno žmogaus šou). Manau, kad dar per ankstyvas laikas tam. Įprastai toks partizaninis veikimas prasideda likus pusmečiui ar metams iki rinkimų. Mano tikslas kartu su frakcijos vadovybe sutelkti žmones, nes susitelkimo reikės daugiau nei iki šiol. Buvusi koalicija buvo skaitlingesnė žmonėmis, šita yra gerokai kuklesnė žmonėmis. Jeigu blaškymasis išliks kaip veiklos forma ir jeigu bus improvizacija „aš balsuosiu, aš nebalsuosiu, aš išvažiuosiu“ – strigsime, atrodysime keistai, nesugebėsime Seime realizuoti Vyriausybės atneštų sprendimų. Tikiuosi, kad visi yra viename suvokimo lygyje ir dės pastangas, kad atrodytume sklandžiai, atsinaujinę ir gebantys priimti sprendimus, o ne besiblaškantis ir kaip palaida bala. 

– Ar dėl persikėlimo į Turniškes jau apsisprendėte?

– Negalvoju apie tą buitį. Kai ir jei įvyks tie politiniai sprendimai, tada ir pagalvosiu. Mano prioritetas nepasikeitė – noriu, kiek išeis, būti arčiau žmonos, arčiau šeimos, arčiau vaikų. Nenoriu, kad mano politinis kelias ir karjeros pokyčiai paveiktų šeimą, jei paveiktų – kad tą padarytų minimaliai. Ieškosiu kelio kalbėdamas su Vadovybės apsaugos tarnyba (VAT), koks čia galėtų būti tas saugus kelias. Jonavoje gyvenu trijų kambarių bute, apsaugos kambario neturiu ir jo išskirti negaliu, nebent su vaikais kažkur, bet čia tik humoras. Nežinau, kaip reikės daryti.

– Jūs svarstote tokį variantą, kad šeima lieka Jonavoje, o jūs – Vilniuje?

– Manau, kad bent pradžioje, toks scenarijus yra realiausias. Aš šeimos tampyti nenoriu. Galų gale nežinome, kaip seksis, ar viskas sklandu. Vasaros laikotarpis, kai vaikai gali ilsėtis. Darysiu absoliučiai viską, kad šeima dėl tų pareigų, kurias gali tekti eiti, patirtų kiek įmanoma mažiau nepatogumų. Geriau jau aš lakstysiu pirmyn atgal, čia jau bus mano atsakomybė. Mažiau miego, mažiau kažko, bet noriu šeimą apsaugoti nuo visų sunkumų.