Natūralūs audiniai - duoklė sveikatai ir madai

Tekstilės istorija

Ilgus tūkstantmečius drabužius žmogui atstodavo gyvūnų kailiai. Bet viskas radikaliai pasikeitė, kai žmonės sugalvojo, kaip iš prijaukintų avių ir ožkų vilnos rankomis pasigaminti audinį.

Archeologų duomenimis, verpti vilną žmonės pradėjo 34 tūkst. m. prieš mūsų erą, tai galima vadinti ilgos tekstilės istorijos pradžia.

Apie 8000 m. pr. m. e. atsirado austinių medžiagų iš augalinio pluošto - lino. Manoma, kad iš pradžių laukinių linų sėklas senovės žmonės rinkdavo maistui.

Tačiau laikui bėgant jie pastebėjo, kad augalo stiebą sudaro ilgas, tvirtas pluoštas. Nereiklūs, augantys net nederlingoje dirvoje linai, iš kurių galima pagaminti laidų orui, malonų kūnui, drėgmę sugeriantį audinį, pradėjo sparčiai plisti visame pasaulyje. Neolito epochos siūlų ir audinių atplaišų archeologai randa Egipto, Šveicarijos, Ispanijos, Skandinavijos teritorijoje.

Lygiagrečiai ėmė populiarėti medvilnė. Medvilninių audinių fragmentus, rastus Meksikoje, mokslininkai priskiria 5000 m. pr. m. e., o Indo upės slėnyje - 3000 m. pr. m. e.

Po Aleksandro Makedoniečio žygių į rytus medvilnė pradėjo plisti Europoje. Įdomu, kad laukinės medvilnės rūšys augo įvairiose pasaulio dalyse, ir tuose regionuose gyvenantys žmonės nepriklausomai vieni nuo kitų rado būdą iš jos gaminti audinį.

Gali būti, kad medvilnės sėklos taip pat iš pradžių buvo renkamos maistui. Svarbu pastebėti, kad tuo metu žmogus jau mokėjo verpti vilną. Mokslininkai spėja, kad žmonės pastebėjo avių vilnos ir medvilnės pūkų panašumą, pamėgino iš jos pagaminti ilgą siūlą ir tai jiems pavyko.

Laikui bėgant audiniai tapo kai kuo daugiau negu vien galimybe pridengti nuogą kūną ir sušilti - jie keitė istoriją, lemdami technologijų vystymąsi, šalių prekybinius ryšius ir net tautų kultūrinį kodą.

Tekstilė buvo naudojama kaip valiuta. Pavyzdžiui, linu buvo atsiskaitoma Senovės Rusioje, ir tai liudija arabų ir persų metraštininkai ir archeologiniai radiniai.

Beje, manoma, kad žodis „платить" (mokėti) kilo būtent iš senovės slavų kalbos žodžio „platъ", t.y. atraiža, audinio gabalas.

Didysis Šilko kelias, kuriuo kadaise buvo gabenamas šis plonytėlaitis brangus audinys, padarė didžiulę įtaką Kaukazo, Vakarų ir Centrinės Azijos šalių, Kinijos vystymuisi, sustiprinęs kultūrinius ir religinius mainus tarp jų.

Audinių gamyba ir prekyba skatino ekonomiką, jos naujų šakų atsiradimą. Nuolatos buvo tobulinamos verpimo staklės, ieškoma dažymo ir audinių kokybės gerinimo būdų.

Pavyzdžiui, Napoleonas Bonapartas paskelbė konkursą su milijono frankų premija tam, kas sukurs geriausią mechaninį procesą ploniems lino verpalams gauti, nes dėl to Prancūzija galėtų atsisakyti importo. Istorikai ir sociologai įtakos civilizacijų vystymuisi požiūriu audinius prilygina grūdams ir metalui.

Natūralus audiniai šiandien

Senovės žmonėms natūralios medžiagos buvo vienintelis galima pasirinkimas, o šiandien vilkėti drabužius iš jų - sąmoningas pasirinkimas. Natūraliems audiniams šiandien yra daugybė alternatyvų - tai visa grupė sintetinių audinių.

Beje, visus šiuos audinius vadinti „sintetika" yra ne visiškai teisinga. Sintetiniai audiniai - tai gaminiai iš poliamido, poliesterio, poliuretano ir akrilo. Yra ir vadinamųjų dirbtinių audinių: viskozinių, triacetato ir acetato. Visi jie - didžiulis ir svarbus žmonijos laimėjimas. Ir vis dėlto audiniai, pagaminti pasitelkus chemiją, pagal daugelį parametrų negali varžytis su natūraliais.

Rūpintis kūnu

Pagrindinis natūralių audinių pranašumas - komfortas ir patogumas. Medvilnė, linas, vilna, šilkas ir iš jų gaminami kašmyras arba muslinas pasižymi unikaliomis savybėmis. Jie kvėpuoja, vėsina, gerai sugeria drėgmę.

Pavyzdžiui, lino pluoštas drėgmės gali sugerti 20 proc. savo svorio. Kanapės ir linas puikiai apsaugo nuo ultravioletinių spindulių, dėl to idealiai tinka vasariniams drabužiams. Šie audiniai taip pat tinka jautriai odai, linkusiai į alergijas ir dermatitus.

Be to, medvilnė tolygiau paskirsto šilumą, tai padeda nuraminti nervų sistemą ir apsisaugoti nuo pervargimo, o linas pasižymi antibakterinėmis ir priešuždegiminėmis savybėmis.

Dar vienas natūralių audinių pranašumas - jie nesielektrina.

Psichologinis komfortas

Tyrimai rodo: lytėjimo pojūčiai daro didžiulę įtaką nuotaikai. Kontaktas su audiniais - ne išimtis. Pavyzdžiui, šiauštiniai audiniai, flisas arba kašmyras, suteikia ramybės pojūtį. Švelniai slystantis šilkas primena vasarą, sukuria prabangos įspūdį. O linas asocijuojasi su gamta, laisvumu ir neformaliu bendravimu.

Kartų ryšys

Natūralūs audiniai, kurių istorija skaičiuojama šimtmečiais, sukuria perimamumo ir ryšio su ankstesnėmis kartomis įspūdį. O psichologai mano, kad tai yra labai svarbu asmenybės vientisumui formuotis. Mums yra būdinga pasitikėti tuo, ką patvirtina daugybės žmonių patirtis, ir drabužių iš natūralių audinių dėvėjimas garantuotai nenuvils.

Galimybė būti madingiems

Daugelis šiuolaikinių dizainerių mėgsta dirbti būtent su natūraliomis medžiagomis. Po sintetikos ir dirbtinių audinių viešpatavimo, kurių paklausa buvo didelė net iki 2000 metų, šiandien pirkėjams lino, medvilnės ir vilnos pasirinkimas - ne tik asmeninio komforto klausimas, bet ir duoklė madai.

Tarptautinėse audinių parodose dėmesio centre dabar - būtent natūralios medžiagos: linas, kanapės, regeneruota medvilnė, vilna. Be to, natūralūs audiniai dažnai atrodo kokybiškesni ir brangesni negu sintetika.

Rūpestis dėl ekologijos

Natūralių audinių pasirinkimas - žingsnis link tvarios mados. Jų pagrindinis pranašumas - bioskaidumas ir galimybė perdirbti. Kasmet į sąvartynus patenka apie 50 mln. tonų drabužių, o antrinis panaudojimas yra šansas šį skaičių sumažinti.

Žinoma, natūralių audinių gamyba taip pat teršia aplinką. Pavyzdžiui, vieniems medvilniniams marškinėliams pagaminti reikia apie 2700 litrų vandens, o avių auginimas yra susijęs su nemažu išmetamo metano kiekiu.

Be to, su gyvūnais ne visada elgiamasi humaniškai. Laimė, daugelis prekių ženklų bando kurti naujas technologijas, mažinančias neigiamą poveikį.

Pavyzdžiui, naudoja organinę medvilnę, auginamą be cheminių trąšų ir pesticidų, naudojant mažiau vandens. Arba siuva gaminius iš vilnos iš sertifikuotų fermų, kurios rūpinasi gyvūnų sveikata ir saugo ganyklas.

Be to, linas ir medvilnė - audiniai, kurie ilgai išlaiko prekinę išvaizdą, vadinasi, iš jų pasiūti drabužiai tarnauja ilgiau.

Keletas įdomių faktų apie natūralius audinius

Audiniai kadaise buvo naudojami kaip atsiskaitymo priemonė. XV a. Kinijos imperijos piliečiai galėjo mokesčius sumokėti medvilne. Tarptautinė „valiuta" buvo ir šilkas.

Vertingas buvo ne tik pats audinys, bet ir jo dažai. Pavyzdžiui, senovėje sunkiausia buvo gauti violetinės arba purpurinės spalvos dažų, kurie buvo gaminami iš jūros galvakojų moliuskų. Senovės Romoje įstatymas draudė paprastiems piliečiams vilkėti violetinės spalvos drabužius, ji buvo laikoma karalių privilegija ir viduramžių Europoje.

Batistas, neretai minimas XIX a. klasikinėje literatūroje - tai plonas lininis ir medvilninis audinys, kurį XIII a. išrado prancūzas audėjas Fransua Batistas. Tuo pačiu žodžiu prancūzai vadina ir audinį su azijietiškos dilgėlės (rami) pluoštu.

„Aukso vilna" - ne meninė išmonė, o audinys iš vikunijos (lamos giminaitės) vilnos. Inkai manė, kad ji turi gydomųjų savybių. Tai viena brangiausių vilnonio audinio rūšių pasaulyje.

Lengviausias audinys pasaulyje gaminamas iš „Gazo" šilko: jis sveria vos 15 g/kv.m. Palyginkite: linas, iš kurio siuvami marškiniai, sveria apie 130-160 g/kv.m.

Išsireiškimas „aksominis sezonas" gimė XIX a. Kryme, kai aristokratai kailinius drabužius keisdavo į aksominius. Ir iš pradžių tai reiškė pavasario savaites, o ne rudens.

Šiandien medvilnė - populiariausias natūralus audinys: mados industrijoje jam tenka 40 proc. iš visų natūralių pluoštų.

Daugelį audinių savybių jiems suteikia fizinės ypatybės.

Pavyzdžiui, šilkas šviesoje raibuliuoja dėl šilkinio siūlo trikampio pjūvio, sukuriančio prizmės efektą.