Esame šviesos viršūnėje!

Mums lemta dar ilgai gyventi tokioje svaigioje vasaros šviesoje, ir jei ne mūsų pačių sugalvoti laiko skaičiavimai, apie pokyčius ilgai net negalvotume.

Tačiau dabar pabandykime nors trumpam prisiminti, kas nutiko prieš pusę metų...

Ar pamenate - tada buvo didžiosios tamsos dienos... mes ėjome vis giliau tamson, skaičiavome prarandamas šviesos minutes ir laukėme meto, kada įvyks didysis lūžis.

Didžioji tamsa, lydėjusi nuo lapkričio iki pat gruodžio vidurio, ėmė slėgti, dovana tapdavo kiekviena šviesesnė diena, o saulė... jei tik ji prasprūsdavo pro debesis ir kilstelėdavo per sprindį nuo žemės krašto, ją sutikdavome kaip dar vieną stebuklą.

Paskui atėjo metas, kai dienos nustojo trumpėti, o per Kalėdas sulaukėme dar vienos žinios: gimė pirma šviesos minutė!

Prabėgo pusė metų, Žemė savo šiauriniu ašigaliu vis labiau sviro į Saulę, šviesa kaupėsi... nuo tų tamsos dienų gimė net 10 šviesos valandų!

Džiaukimės visi! Nes esame laike, kuris gamtos sukurtas didelių pastangų dėka.

Gamta neturi savo archyvo, muziejaus ir saugyklų, kuriose kauptų savo didžiausias vertybes, laikytų jas po devyniais užraktais. Ir ši šviesa, kaip didis gamtos laimėjimas, palengva bus prarandamas, nes savo vaidmenį atliko, suteikė gyvybę begalei savo vaikų. Lygiai po metų bus kita nauja šviesa, apsukusi metų ratą ir nuveikusi daug darbų.

Gal todėl reikia džiaugtis, gal todėl mes šviesos viršūnėje turime šventę - Rasas, Jonines. Tai lyg padėka gamtai už jos dovanas... o sykiu - atsisveikinimo, šviesos palydėjimo į tolimą kelią tamsos link pradžia...

Kol dar tik keliaujame rinkdami paskutines šviesos minutes, turime apie ką kalbėti. Ir ta kalba - apie mūsų pojūčius gamtai. Prieš šimtą metų, sako, žmonės net ir girdėdami pirmuosius Lietuvos radijo pranešimus labiau kliovėsi savimi, savo pajautimais. Jiems kažkaip gavosi iš gamtos imti tai, kas naudinga, bet neskriausti pačios gamtos.

Po to viskas iš lėto tirpo, o šiandien mes apie gamtą galvojame kaip apie kažką abstraktaus.

Mums daug ko reikia... žemės, vandenų, miškų... mes mielai išnaikintume paskutines pelkes, nuskustume paskutines natūralias pievas.

Bet visa tai - fikcija, mums visko yra per daug, mes nemokame tvarkytis su ta žeme, miškais ir vandenimis, kuriuos turime!

Ko trūksta?

Jautrumo ir supratimo. Nes ne iš kiekvienos žemės saujos būtina spausti eurus.

Išmanus meistras ir iš mažo molio gabalėlio padaro stebuklą, kam jo versti tonomis? Reikia pavyzdžių?

Nyderlandų ūkininkai pasaulyje pirmauja daržovių auginime uždarame grunte.

Kaip jie to pasiekė? Paprastai: naudodami vertikalias lysves, kur šiltnamiuose augalai auginami daugybe aukštų. Jie tikrai neaugina rapsų, nes jie ekonomine prasme yra visai nevertingi.

Mes suprantame, kad rapsai ir ypač jų auginimo technologijos pas mus milžiniškus plotus paverčia ekologine dykuma, kurioje nėra nei vabzdžių, nei paukščių, nei varliagyvių.

Sakykite, ar gamtą suprantantis, nors kiek jaučiantis žmogus imsis tokio amato, darys tokius darbus?

Pagaliau - ar jis vasarą „frezuos" visus žaliuosius želdinius ir savo paslaugas (už pinigus, žinoma) siūlys visiems?

Kaip bežiūrėsi, visa tai iškrinta iš bet kokios logikos ir lietuviškojo gamtos pajautimo...