Ar tikrai norime išsaugoti planetą?

Visa kita, ką sau ir mums dovanoja gamta, labai panašu į beribę šventę.

Tiesa, vasara ir jos gėrybės ribas turi, nes jai skirta labai nedaug laiko. Pasižvalgykime aplinkui ir pabandykime suprasti, kuo skiriasi gamtos ir mūsų vasaros.

Prasidėjusi dar gegužę, gamtos vasara spėjo nuveikti labai daug.

Saulės, drėgmės, vėjų kuriamose sąlygose tarpsta viskas. Jei tą matytume pirmą kartą, negalėtume atsistebėti naujai sukuriamos energijos gausa. Ji randasi, gausėja, tačiau jos niekas nekaups, nedės į bankus - visa, kas sukurta, turi kitą tikslą - kompensuoti praradimus ir užtikrinti ateitį.

Atrodo, kad gamta viską yra suplanavusi, visko užaugina tiek, kiek reikės. Tačiau yra ir kitokia mūsų vasara! O ją mes įsivaizduojame savanaudiškai, nes gyvename pagal principą „duok"!

Kaip jau buvo šnekėta, gamta visą gėrį augina sau. Ne puikuodamasi, o galvodama apie visus savo vaikus. Tai, ką paimame iš gamtos, yra pyragas nuo svetimo stalo. O gal ne tik pyragas, gal ir duona, mėsa, salotos... viskas.

Penktadienį minėjome Pasaulinę aplinkos apsaugos dieną. Sakytum, skamba gražiai, kai kas gali pagalvoti, kad šventė yra bent jau po sėkmingų apsaugos metų.

Tačiau... o kas yra ta „aplinka"? Ar čia kalbate apie žmogaus aplinką ar gamtos aplinką? Nes žodis „aplinka" reikalauja aplinkos objekto nuorodos. Visais atvejais ir vieną, ir kitą aplinkas saugoti reikia ką nors veikiant.

Nelankstysime pirštų, neskaičiuosime nei nuopelnų, nei nepadarytų darbų.

Pasižvalgysime aplink po „aplinką" ir pabandysime sužinoti, ar mes tikrai saugome tai, ką sukuria gamta.

Visų pirma, reikėtų kalbėti apie miškus. Tačiau man ne mažiau svarbūs laukai, žemės ūkio plotai. Gamtos čia nėra, ir nesimato pastangų, kad ją kas nors norėtų grąžinti atgal... nors menką dalį, trupinį.

Kur tie apkalbėti laukų želdiniai? Apsauginės juostos? O kur kūdros laukuose, kurių reikia ne tik gyvūnams, bet ir mums?

Maža to, net ir dabar, vasarą, šluojami pakelių, paupių, laukų krūmai, medžiai į taip vadinamą „biokurą".

Palaukite, tačiau dabar ten peri paukščiai, veisiasi vabzdžiai! Kokią teisę ir kas suteikė naikinti visą šią gyvybę?

Žiūrėk, kur nors sušmėžuoja reklama: tik paskambinkite, ir mes atvažiuosime, sumalsime („sufrezuosime") jūsų želdinius.

Filmuotose akimirkose matai, kaip sumalami potencialūs lizdai ir paukščių buveinės.

Ar kas nors derina tokias veiklas, ar jos iš viso galimos ne darže, ne nuosavame sode?

Klausimai lyg ir ne šventiniai... bet reikia būti be galo keistam, kad to nematytum, kaip ir kaimyno, kuris sodyboje savo „trimeriu" jau kelintą kartą skuta žolę ir kartu su ja naikina gyvybę.

Gaila, kad prieš gamtą nuėjo miestų tvarkytojai - ar pamenate, prieš 3-4 metus daug kur tvarkingai šienauti takų pakraščiai, o vejos liko ir jose knibždėjo gyvybė, skraidė drugiai.

Štai tokia mūsų aplinkos apsaugos šventė - su daug neatsakytų klausimų ir nedaromų darbų...