Kaip kukuoja gegužė?

Taip dar tik bus. O dabar pavasaris, nors ir brandus, vis dar kuria. Jo kūryba neaprėpiama, dažnai net nepastebima, tačiau mes galime pamatyti jo darbo rezultatus. Štai jie - lizdai, kiaušiniai, jaunikliai, žvėrių mažyliai, augalų žiedai, grybai...

O kur dar visi vabzdžiai, kur neršiančios žuvys ir jau ūgtelėję varliagyvių lervos - buožgalviai? Paskui viską suspėti ir viską pamatyti neįmanoma net tiems, kurie labai domisi gamta.

Atsakymas paprastas: gamta be galo didelė, pilna įvykių, joje kiekvieną akimirką kažkas vyksta. Jeigu norėtumėte tą suprasti akivaizdžiai, turėtumėte pradėti nuo savęs... nuo mūsų, žmonių. Juk mes esame viena rūšis, kurios reikalų pakanka viskam. O štai gyvūnų, augalų ir grybų rūšių Lietuvoje - daugiau kaip 30 000, ir kiekviena jų gyvena, veikia pagal savo poreikius ir režimą.

Sakykite, ar seniai buvote toje pašlaitėje, kur kovą ieškojote pirmųjų žibuoklių žiedų? Lažinuosi, kad dabar tos pašlaitės neatpažinsite, nes ji žalia, vešlūs augalai stiebiasi vis aukštyn.

Žibuoklės po žydėjimo keičia lapus - senieji, ant ilgų kotų ir nudriskę triskiaučiai lapai apmiršta, tačiau pasirodo šviesiai žali, pūkuoti lapeliai. Jie vis didės, taps tamsiai žali ir tokie išsilaikys visus metus, iki kitų metų pavasario vidurio.

Dideli pokyčiai rūtenių pievose, jie neseniai dar žydėjo, nektaru dalindamiesi su bitėmis, kamanėmis ir drugiais, o dabar vietoje žiedų ant stiebelių tik mažos smailos ankštarėlės. Jose bręsta sėklos, gali būti, kad pačioje vasaros pradžioje rūteniai pagels, nuvys.

Ankštarėlės dar kybos, o po to pratrūks, atsidarys ir išbarstys sėklas. Žydinčius rūtenius matysime po metų, kitą pavasarį.

Man gegužės pradžia, ypač stojus šilumai ir lapų žalumai užkopus į viršūnes, yra paukščių pavasaris. Jis kitoks, nei jų sugrįžimas, jis gyvena kitu ritmu ir kitais poreikiais. Dar smagiau, kad pas mus sugrįžta tolimieji keliautojai.

Štai prieš savaitę jau pasveikino kukutis, gegutė. Visur giedojo žaliosios pečialindos ir suokė devynbalsės. Parskrido lakštingalos, vis dažniau žvelgiame į dangų - o gal jau matysime čiurlius?

Ar pamenate jūs, vyresnieji, skaitantys šiuos žodžius, kiek kažkada pliauškė, suokė ir naktimis nemiegojo lakštingalų?

Aš tą dar pamenu... Dabar galiu tik palinksėti galvą ir pasakyti: jų nebėra! Tai mes sunaikinome jų upelius, pelkutes, iškirtome krūmus, tai mes darėme viską, kad lakštingalos neturėtų kur gyventi.

Ne mažiau „uoliai" jas naikino ir naikina pakelėje į Afriką esančių valstybių piliečiai.

Žinoma, jie nėra girdėję lakštingalos giesmės, jiems lakštingalos vardas nieko nesako... gal tik įrašą restorano meniu. Pikta ir skaudu, kad tai, ką darė laukinės, neišprususios tautos, gyvuoja ir dabar.

Būtent, ne rusena, o gyvuoja, nes paukščių naikinimas daugybėje pietų šalių (net ir Europos Sąjungos valstybėse) klesti, nes ten nėra moralinės normos: nežudyk!

Nesinori baigti tokiomis mintimis. Todėl noriu priminti, kad jau laikas sėti saulėgrąžas - jų lauko gale, laisvoje lysvėje turėtų būti kiekviename sklype, sodyboje.

Mes jų gal ir nelukštensime, tačiau saulėgrąžos žydėdamos maitins kamanes, bites, o po to jų sėkleles išsinešios paukščiai.

Ar galime įsivaizduoti geresnį gerą darbą gamtai?