1 nuotr.Savaitė pavasario gamtoje reiškia labai daug. Jeigu turime atskaitos tašką, ribą, į kurią galime atsiremti, būtinai pamatysime, ką gamta nuveikė per vieną savaitę.
Arba per dešimtį dienų. Dabar tokiu tašku ar riba gali tapti Velykos, po kurių visko įvyko tiek daug.
Prieš Velykas, per jas ir po jų puikūs orai ir kas akimirką vis labiau kylanti žaluma mus išviliojo į gamtą. Ir nebūtinai tik šiaip pasivaikščioti - antai, prieš Velykas buvo progų tvarkytis kiemuose, aplinkoje, grėbti, šluoti, sodinti medelius, genėti...
O dirbant tokius darbus negali nesižvalgyti, nematyti ir negirdėti, kas dedasi aplinkui.
O kiti, kurie kieme nieko netvarkė, ką veikė jie?
Jie galėjo dar daugiau dėmesio skirti gamtai stebėti. Pagaliau - pačios Velykos taip pat nėra tik sėdėjimas už stalo, nes net ir margučius geriausia ridenti pievelėje.
Šeimos, giminės, draugų pulkas pasivaikščiojime tikrai galėjo matyti bent dešimties rūšių žydinčius augalus, keleto rūšių drugius, kamanes, bites, taip pat driežus ir varles bei rupūžes. Dar paukščius.
Kol mes laukėme pavasario, kai kam jis ne tik prasidėjo, bet ir įpusėjo - omenyje turiu pilkąsias žąsis.
Į pietų Lietuvą, į Žuvintą jos tradiciškai sugrįžo tada, kai visur dar tvyrojo ledas, buvo žiema.
Prabėgo daugiau kaip mėnuo ir štai - žąsys į paežerės pievą lesioti žalių žolės daigelių išsivedė geltonučius pūkuotus savo žąsiukus.
Jaunikliai išsiritę ir auga kranklių lizduose. Dar peri jūriniai ereliai, lizduose prigludo, matyt - taip pat perėti pradeda pilkosios varnos. Tik kovų kolonijose dar triukšmas, vadinasi - tebedirbama prie lizdų, ginčijamasi.
Bet tai - tik trumpa akimirka prieš didesnę ramybę.
Miškuose savo dryžuotus vaikelius vedžiojasi šernės, po poros savaičių gims pirmieji briedžiukai, jau bus gimę bebrų, lapių, vilkų vaikai.
Gamtoje pavasarį niekas nelaukia, visi žino ir jaučia - kiekviena praleista diena gali būti lemtinga.
Žinokime tą ir mes...
