Karo Artimuosiuose Rytuose poveikis visam pasauliui

Blogai ir bus dar blogiau

Šokas yra pasaulinis, bet tuo pačiu metu asimetriškas. Jo poveikis stipresnis energetinius išteklius importuojančioms šalims, lyginant su eksportuojančiomis, neturtingoms šalims, lyginant su turtingomis, turinčioms mažai rezervų, lyginant su turinčiomis pakankamai atsargų.

Kylančių degalų ir žaliavų kainų naštą patiria didieji energijos importuotojai Azijoje ir Europoje. Įprastomis sąlygomis apie 25-30 proc. pasaulinės naftos ir 20 proc. suskystintų gamtinių dujų praplaukdavo per Hormūzo sąsiaurį, kas leido patenkinti paklausą ne tik Azijoje, bet ir kai kuriose Europos šalyse.

Kai kurios Artimųjų Rytų, Afrikos, Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono bei Lotynų Amerikos šalys griežtėjančių finansinių sąlygų fone susiduria su papildomais iššūkiais, kylančiais dėl brangstančių trąšų ir maisto produktų.

Aukštu pragyvenimo lygiu negalinčios pasigirti valstybės rizikuoja susidurti su maisto produktų trūkumu; kai kurioms iš jų gali prireikti didesnės išorės paramos, nors pastaraisiais metais tokia pagalba pastebimai mažėjo.

Nepaisant to, kad karas gali skirtingai paveikti pasaulio ekonomikos būklę, visi scenarijai prognozuoja didesnes kainas ir lėtesnį ekonomikos augimą. Trumpalaikis konfliktas jau sukėlė staigų naftos kainų šuolį, prie kurio rinkos pamažu ima prisitaikyti, tačiau, jeigu jis užsitęstų, tai galėtų lemti ne tik ilgalaikį energetinių išteklių kainų kilimą, bet ir padėties blogėjimą nuo importo priklausomose šalyse.

Gali susiklostyti ir tokia situacija, kad netikrumo ir geopolitinės rizikos fone įtampa pasaulyje išliks, todėl energetinių išteklių kaina nemažės, o infliaciją bus sunku pažaboti. Daug kas priklausys nuo to, kiek ilgai truks konfliktas, kiek jis išplis ir kiek žalos bus padaryta infrastruktūrai bei tiekimo grandinėms.

Energetinių išteklių kainos

Pagrindinis poveikio kanalas yra energetiniai ištekliai. Pasak Tarptautinės energetikos agentūros, faktinis Hormūzo sąsiaurio uždarymas ir regioninei infrastruktūrai padaryta žala išprovokavo didžiausius istorijoje sukrėtimus pasaulinėje naftos rinkoje. Degalus importuojančiose šalyse poveikį galima palyginti su staigiu didelio pajamų mokesčio įvedimu.

Akivaizdu, kad pasekmės daro įtaką daugeliui regionų. Energetinius išteklius importuojančiose Afrikos, Artimųjų Rytų ir Lotynų Amerikos šalyse situacija prastėja dėl riboto biudžeto ir rezervų fone brangstančio importo.

Stambiose pramoninėse Azijos šalyse dėl padidėjusių degalų ir elektros energijos kainų išaugo gamybos sąnaudos ir sumažėjo gyventojų perkamoji galia; kai kuriose šalyse mokėjimų balansui tenkantis spaudimas jau lemia valiutų susilpnėjimą.

Europoje šis šokas kelia susirūpinimą dėl galimo 2021-2022 m. dujų krizės pasikartojimo. Tokios valstybės, kaip Italija ir Jungtinė Karalystė, yra ypač pažeidžiamos dėl jų priklausomybės nuo dujų, kai, tarkim, Prancūzija ir Ispanija lieka santykinai saugios dėl savo branduolinės ir atsinaujinančios energijos potencialo.

Naftą eksportuojančios Artimųjų Rytų, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalys, kurios vis dar turi galimybę tiekti žaliavą rinkai, dėl išaugusių kainų gali pagerinti pozicijas ir papildyti biudžetus.

O štai su eksporto ar gavybos apribojimais susidūrusios naftą išgaunančios šalys, įskaitant keletą Persijos įlankos arabų valstybių, turėtų sunerimti. Net ir atnaujinus laivų tranzitą, išaugusios premijos už riziką ir neapibrėžtumas gali toliau riboti investicijas ir ekonomikos augimą.

Tiekimo grandinės

Karas taip pat keičia ne energetinių ir kritinių išteklių tiekimo grandinių pobūdį. Dėl pasikeitusių tanklaivių ir konteinerinių laivų maršrutų, krovinių gabenimo ir draudimo išlaidos auga, ilgėja ir pristatymo laikas.

Pagrindiniams Persijos įlankos transporto mazgams poveikį darantys oro eismo sutrikimai veikia pasaulinį turizmą ir dar labiau apsunkina prekybos mechanizmus.

Be kylančių žaliavų kainų, šalys, įmonės ir vartotojai jau jaučia trikdžių tiekimo grandinėse pasekmes. Atsižvelgiant į trąšų, trečdalis kurių įprastai būdavo gabenama per Hormūzo sąsiaurį, tiekimo sutrikimus, stiprėja nuogąstavimai dėl maisto kainų.

Trąšų tiekimas iš Persijos įlankos šalių buvo sutrikdytas sėjos šiauriniame pusrutulyje pradžioje, o tai kelia pavojų derliui ir gali lemti didėjančias maisto kainas.

Skaudžiausiai konflikto pasekmes pajus pažeidžiamiausi asmenys. Mažų pajamų šalių gyventojai susiduria su esminiais iššūkiais, tiesiogiai veikiančiais jų gyvenimo kokybę, galimybes ir socialinę padėtį.

Juos maisto produktų brangimas paveiks stipriausiai, kadangi jiems vidutiniškai tenka 36 proc. jų išlaidų, besivystančiose šalyse šis rodiklis siekia 20 proc., išsivysčiusiose - 9 proc.

Todėl bet koks trąšų ir maisto kainų šuolis tampa ne tik ekonomine, bet ir socialine-politine problema, ypač tose šalyse, kuriose biudžeto ištekliai situacijai sušvelninti yra riboti.

Be to, tikėtinas kitų gamyboje naudojamų medžiagų trūkumas, arba staigus jų kainų augimas. Persijos įlankos šalys tiekė didžiąją dalį įvairiuose produktuose - nuo puslaidininkių iki medicinos prietaisų - naudojamo helio.

Indonezija, aprūpinanti pasaulinę rinką nikeliu, pagrindiniu elektromobilių akumuliatorių komponentu, gali susidurti su sieros, būtinos šio metalo apdorojimui, trūkumu.

Nuo prekybos santykių su Persijos įlankos šalimis ir perlaidų iš regiono priklausomose Rytų Afrikos šalyse mažėja eksporto paslaugų paklausa, stebimi logistikos sutrikimai ir mažėjančios pervedamų pinigų apimtys.

Infliacija ir lūkesčiai

Jeigu energetinių išteklių ir maisto kainos išliks aukštos, tai išprovokuos infliacijos didėjimą visame pasaulyje. Anksčiau ilgalaikiai naftos kainų augimai lemdavo didesnę infliaciją ir lėtėjantį ekonomikos augimą. Laikui bėgant brangstantys ištekliai ir transporto paslaugos pasijusdavo pramoninių prekių ir paslaugų kainose.

Bet ir šiuo atveju šoko poveikis skirsis. Daugelyje Azijos ir kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, kuriose infliacija buvo palyginti maža, energetinių išteklių ir maisto produktų kainų augimas taps infliacijos lūkesčių tvarumo išbandymu. Ypač tose šalyse, kurių valiuta - silpnesnė, ir jos yra labiau priklausomos nuo energetinių išteklių importo.

Europoje dėl išbrangusių energetinių išteklių kylančios kainos tik pagilintų brangstančio pragyvenimo lygio išprovokuotą krizę, kas galėtų lemti didesnių atlyginimų reikalavimus.

Mažų pajamų šalyse, ypač Afrikoje, kai kuriose Artimųjų Rytų ir Centrinės Amerikos valstybėse, kur gyventojai didelę dalį savo pajamų išleidžia maistui, kylančios jo kainos galėtų tapti didelių išlaidų priežastimi.

Taigi, karas ne tik didina dabartinį infliacijos lygį, bet ir kelia infliacijos lūkesčių silpnėjimo grėsmę.

Finansinės sąlygos

Be to, karas lėmė destabilizaciją finansų rinkose. Pasaulinės akcijų kainos sumažėjo, obligacijų pajamingumas didelėse išsivysčiusiose ekonomikose ir daugelyje besivystančių rinkų išaugo, o volatilumas sustiprėjo.

Lyginant su ankstesniais pasauliniais sukrėtimais, prekyba rinkose nebuvo intensyvi. Nepaisant to, pastarieji įvykiai visame pasaulyje paskatino sugriežtinti finansines sąlygas.

Europoje ir daugelyje besiformuojančios rinkos šalių dėl didėjančio obligacijų pajamingumo bei besiplečiančio pasiūlymo ir paklausimo skirtumo sunkėja skolų aptarnavimas, lemiantis sudėtingesnį refinansavimą tiek valstybiniams organams, tiek privačioms įmonėms.

Užsachario Afrikoje ir kai kuriose mažų pajamų Artimųjų Rytų bei Pietų Azijos šalyse, kurios negali pasigirti rezervais bei turi ribotą išėjimą į rinką, finansavimo sąlygas bloginantys išorės sukrėtimai gali būti dar pavojingesni, nes kylančios degalų, trąšų ir maisto produktų kainos skatina prekybos deficito augimą ir neigiamai veikia vietos valiutas.

Tuo pat metu išsivysčiusios ekonomikos, turinčios stabilias vidines kapitalo rinkas, ir kai kurios pakankamai rezervų turinčios žaliavas eksportuojančios šalys, įskaitant Saudo Arabiją, Jungtinius Arabų Emyratus, bei žaliavų tiekėjai iš Lotynų Amerikos, pavyzdžiui, Brazilija ir Ekvadoras, gali geriau susitvarkyti su rinkas apėmusiu stresu.

Poveikis gamtai

Karas - ne tik švilpiantys sviediniai ir geopolitika. Tai milžiniškas laužas, kuriame liepsnoja planetos ateitis. Kol diplomatai ginčijasi, atmosfera priversta „ryti" tokius anglies dioksido kiekius, kokių taikos metu šalys neregėjo net sapnuose.

Irane per keturias intensyvių veiksmų savaites buvo sudeginta tiek išteklių, kad skaičiai atrodo kaip klaida skaičiavimuose. Bet tokia yra realybė - vos per 30 konflikto dienų į atmosferą pateko 10 mln. tonų šiltnamio efektą sukeliančių dujų.

Palyginimui - tiek pat per du metus išskiria 84 skurdžiausios pasaulio šalys kartu sudėjus. Kol dešimtys valstybių kaupė tokį kiekį mėnesiais, trys armijos jį pasiekė per kelias savaites.

Per mėnesį aviacija ir laivynas sudegino apie 550 mln. litrų degalų. Įvertinus tai, konfliktas gali sukelti visuotinį atšilimą. Kol aplinkosaugininkai ieško būdų, kaip keliais procentais sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį, kariniai veiksmai nubraukia dešimtmečių pastangas.

Tiesa, didžiausia problema yra ne raketos. Pagrindinis klimato žudikas - sunaikinti miestai. Sugriovus gyvenamąjį namą, skola už jo restauravimą „užrašoma" atmosferai.

Cemento ir plieno gamyba yra nešvariausios pramonės šakos. Jeigu Irane bus atstatoma 20 tūkst. sugriautų pastatų, dėl to į atmosferą papildomai pateks 2,4 mln. tonų CO2.

Sunaikinta infrastruktūra žada lokalią ekologinę katastrofą. Griūvančių pastatų dulkės, degantys chemikalų sandėliai, išsiliejusi nafta - visa tai nusėda dirvožemyje, vandenyje bei nuodija ekosistemas.

Pasak specialistų, bet koks gaisras pramonės objekte lemia nekontroliuojamą toksinų išsiskyrimą. Degant naftos perdirbimo gamyklai į orą patenka ne tik anglies dioksidas, bet ir kritulių sudėtį keičiančios pavojingos suspensijos.

Smūgiai Irano energetikos sektoriui tapo antru stipriausiu smūgiu klimatui. Deganti nafta išskiria suodžius, kurie gali pasiekti Arktį bei pagreititi ledo tirpimą. Tai sukuria užburtą ratą: karas šildo planetą, o atšilimas išprovokuoja naujus konfliktus dėl išteklių.

Ironiška, kad žmonija švaisto išteklius naikindama tai, kas vėliau turės būti atkurta dar didesnėmis energijos sąnaudomis.

Ekspertai perspėja, kad kiekviena Irane prarasta degalų tona verčia kitas šalis didinti gavybą. Dažnai - nepaisant saugumo standartų. Tai lemia spartesnį sistemų dėvėjimąsi ir didina naujas technologines rizikas.

Betono ir plieno gamybai reikalinga didžiulė temperatūra, kuri šiandien gaunama deginant anglį ir dujas. Sugriauto miesto atstatymas pagal jo anglies dvideginio pėdsaką primena didelės gamyklos eksploatavimą dešimt metų.

Ar karas gali sužlugdyti klimato susitarimus? Tikrai taip. Net vienas lokalus didelio intensyvumo konfliktas gali į atmosferą išmesti tiek šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kad nesunkiai užgoš milijonų žmonių perėjimo prie elektrinių transporto priemonių naudą. O tokių konfliktų šiuo metu vyksta ne vienas...