Lietuva gavo progą pasireikšti

Kiek anksčiau JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) socialiniame tinkle „Truth Social" irgi teigė, jog Jungtinės Amerikos Valstijos, Iranas ir kitos susitarime dalyvaujančios šalys didžiąja dalimi jau suderino taikos susitarimo detales.

O štai pasak „Respublikos" kalbinto saugumo srities eksperto Audriaus BUTKEVIČIAUS, visi šie teiginiai tebuvo „dūmų uždanga", turėjusi duoti laiko naujus smūgius planuojančiai JAV, ir karo pabaigos Artimuosiuose Rytuose dar teks palūkėti.

- Tik buvo kalbėta, kad Teheranas ir Vašingtonas beveik pasiekė susitarimą, o tuomet JAV vėl smogė. Kodėl?

- Tai yra trečias kartas, kai JAV derybas panaudoja netikėtumo efektui sukurti, ir juokingiausia, kad trečią kartą iraniečiai lipa ant to paties grėblio.

Tuo pat metu tokio sprendimo negalima pavadinti parengta bei apgalvota JAV strategija, nes smūgis nėra joks žaidimą keičiantis veiksnys. Tikėtis, kad po šios atakos Iranas pasiduos ir jo derybinės pozicijos susilpnės, taip pat neverta.

- Amerika trečią kartą atakuoja Iraną tebevykstant šalių deryboms. Ką tai sako apie šalies užsienio politiką?

- Visa tai rodo, kad įprastinis mums Jungtinių Amerikos Valstijų, kaip šalies, kurią valdo institutai, o politika realizuojama atsižvelgiant į specialistų paruoštas strategijas, vaizdinys yra klaidingas.

Aplink D.Trampą surinkta komanda asmenų, kurie daro viską, kad tik įtiktų nepamatuotomis ambicijomis besivadovaujančiam vyrukui, todėl klaida seka paskui klaidą. Kalbu ne tik apie santykius su Iranu. Čia būtų galima prisiminti ir specialiojo pasiuntinio Kito Kelogo (Keith Kellogg) pasisakymus apie Rusijos-Ukrainos konfliktą.

Visa politika daroma pagal vieną ir tą patį modelį - į nosį kišamas pirštas, pakrapštoma, o vėliau turinys „išmozojamas", pateikiant tai kaip sprendimą. Todėl matome, ką matome.

Tęsiant Irano temą, geografijoje ir geopolitikoje nesigaudantys politikai primetė savo šalies piliečiams karą, kurio laimėti neįmanoma. Jeigu jie būtų pasiklausę Afganistano karo veteranų, ką šie galvoja apie karą šalyje, kurios 80 proc. teritorijos sudaro kalnai, būtų gavę aiškų atsakymą ir galbūt suvokę, jog tokio konflikto rezultatai bus apverktini.

- Neseniai JAV prezidentas D.Trampas lankėsi Kinijoje, kur susitiko su šios šalies lyderiu Si Dzinpingu (Xi Jinping). Panašu, kad jie dėl nieko nesusitarė?

- Taip, manau, kad joks susitarimas Pekine nebuvo pasiektas. Gali būti, buvo bandymai kažką pasiekti, bet ne daugiau. Iš principo Vašingtonui ir Pekinui nelabai yra dėl ko tartis.

Na taip, galima norėti, kad karai Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose baigtųsi, tačiau tikėtis, kad susitarimas gali būti pasiektas per vieną visiškai skirtingus tikslus turinčių lyderių susitikimą tikrai nevertėjo.

Čia reikia nepamiršti, kad Kiniją labiausiai domina ne Ukraina ar Iranas, o Taivanas. Ne tik kaip politinis sprendimas, bet kaip „nepaskandinamas lėktuvnešis", kuris kontroliuoja aplinkinius sąsiaurius ir svarbiausius prekybos kelius. Tad kinams kalbėti apie saugumą, kol Taivanas kontroliuojamas pagrindinio priešininko, neišeina.

JAV irgi neturi galimybių atsisakyti Taivano. Nors gal D.Trampas tai ir galėtų padaryti, nes į savo šalies geopolitinius interesus jis spjauna, o asmeniniuose interesuose nelabai susigaudo.

Sala yra labai reikalinga abiem lyderiams, ir abejoju, kad nesusitarę dėl jos ateities, jie galėjo susitarti dėl kažko kito.

- Kiek tikėtina, kad vis atsinaujinant atakoms, JAV ir Iranui pavyktų susitarti? Juolab kad Irano ginkluotųjų pajėgų centrinių operacijų štabo „Hatam al-Anbija" atstovas spaudai Ibrahimas Zolfagari (Ebrahim Zolfaghari) patikino, jog jokio susitarimo, kol JAV tęsia savo „karinę avantiūrą", nebus.

- Jis visiškai tiksliai išsireiškė. Vienintelis daugiau mažiau efektyvus amerikiečių bandymas spręsti šį klausimą buvo Hormūzo sąsiaurio blokada.

\Jie Irano blokadą pakeitė didesne blokada, kuri neleidžia Teheranui prekiauti savo produkcija. Kita vertus, Iranas turi galimybes tiekti savo prekes ne tik jūra, todėl jie krapštosi ir iš šios situacijos. Nepamirškime, kad Iranas tiesia milžinišką geležinkelio liniją, sujungsiančią jį su Kinija.

Kalbant apie JAV strategiją, pirmiausia Vašingtonas turėjo suardyti tai, ką 40-asis prezidentas Ronaldas Reiganas (Ronald Reagan) nuo seno vadino „blogio ašimi" - Rusijos, Irano, Kinijos ir Šiaurės Korėjos formuojamą politinį aljansą.

O šiandien tenka konstatuoti, kad niekas taip nekenkė JAV, kaip nepakankamas jėgos naudojimas. Panaudoti tiek, kiek reikėtų krizei Artimuosiuose Rytuose išspręsti, ji negali, o nepakankamas jėgos naudojimas paverčia juos klounais viso pasaulio akyse.

- Ar konfliktas gali išplisti?

- Jungtinės Valstijos yra atsidūrusios su Iranu tokioje pat padėtyje, kurioje Rusija atsidūrė su Ukraina. Čia nesunkiai įžvelgiama tam tikra politinė seka. Nei amerikiečiai, nei rusai neišsprendė pagrindinių savo geopolitinių uždavinių.

Visa dabartinė situacija sukurta tiktai vienam rimtam žaidėjui - Kinijai, nes ji įgijo daugybę pranašumų. Todėl birželio 2 d. tenai ir skrendu, nes po nesėkmingų D.Trampo bei Rusijos prezidento Vladimiro Putino vizitų turi būti bent vienas sėkmingas.

Grįžtant prie konflikto, tikimybė, kad kariniai veiksmai gali persikelti už Artimųjų Rytų ribų, labai reali. Nesėkmes vienam fronte gali būti bandoma kompensuoti kituose frontuose. Ir tam panaudoti karinę jėgą.

Tarkim, JAV turi išspręsti klausimą su Kuba, nes jei ne dabar, tai kada? Kinija turi išsispręsti klausimą su Taivanu. Situacijos kopijuojamos tarsi per kalkę.

Ir čia nėra kažkas labai naujo, nes, kaip savo laiku pasielgė generalinis TSRS sekretorius Nikita Chruščiovas, pasiuntęs į Kubą branduolinį ginklą ir sukėlęs Karibų krizę, taip šiandien JAV gali pasielgti su Taivanu. O Rusija su Kinija gali sugalvoti kokią šunybę JAV.

Manau, parengiamųjų veiksmų, būtinų pasiruošti gresiančiam karui, turėtų vis daugėti. Juolab kad D.Trampo pareiškimai taivaniečiams ir ukrainiečiam rodo, jog einama į vis didesnę konfrontaciją.

O pats D.Trampas bando atsisakyti dalyvavimo tose konfliktinėse linijose, kurios jam nieko gero nežada. Čia kyla svarbus klausimas - kokia bus jo politika Taivano klausimu.

Labai tikėtina, kad situacija yra tiek pasikeitusi, jog JAV nebelaiko salos būtinu Kinijos kontrolei elementu, nors nemanau, kad Vašingtonas turėtų taip galvoti. Neatmestina, jog D.Trampui kas nors pasiūlė „puikų sandorį" ir jis taivaniečius iškeitė į šlamančius.

O šiaip yra įvairūs kariniai mąstytojai, tad leiskime jiems pasireikšti ir žiūrėsime, kuo viskas baigsis.

-Beje, Lietuva planuoja prisijungti prie JAV vadovaujamos tarptautinės misijos Hormūzo sąsiauryje, kuria siekiama atkurti ir užtikrinti saugią komercinę laivybą.

- Iš principo tai yra teisingas Lietuvos valdžios sprendimas. Lietuva turi tiktai vieną galimybę didinti savo saugumą - užtikrinti įvairaus pobūdžio paramą vykdomiems tarptautiniams projektams. Tik taip mes galime tikėtis, kad, patys susidūrę su problemomis, sulauksime tarptautinės visuomenės pagalbos.

Taip pat Vilnius negali ignoruoti nors ir neformalaus, bet Vašingtono prašymo, nes, priešingu atveju, prasidėjus krizei, JAV tikrai mums primintų, kad nedalyvavome jos inicijuotose misijose.

Taigi, politinės psichologijos požiūriu sprendimas yra labai teisingas. Bet kyla kitas klausimas - kuo dalyvauti? Nes senos geldos, kurias Lietuva, mano įsitikinimu, įsigijo per korupcinius sprendimus, iki Hormūzo vargu ar nuplauks.

Toks dalyvavimas, kuomet tavo laivai sąjungininkams tampa ne pagalba, o problema, yra niekam nereikalingas. Būtina rasti Lietuvai tinkamą rolę. Nes svarbus ne pats techninis dalyvavimas, o politinis aspektas.

Lietuvos vėliava turi plevėsuoti misijoje. O ar tai bus minų traleriai, kuriuos Lietuva galėtų panaudoti, ar kariniai medikai, politiniu požiūriu skirtumo nesudaro.

Mano įsitikinimu, Lietuva turi būti pasiruošusi dalyvauti daugelyje tarptautinių akcijų, įskaitant karines, ir turi turėti savo specializaciją. Konkrečiu atveju tai galėtų būti gerai ekipuota karo medicinos tarnyba, ir visi mūsų tarptautiniai partneriai turėtų žinoti, kokio lygio bei kokio efektyvumo dalyvavimo iš mūsų galima laukti.

Jau juntamas konflikto poveikis

Artimuosiuose Rytuose prasidėjus krizei, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jungtinėje Karalystėje ir kitose išsivysčiusiose šalyse pradėjo mažėti atlyginimai ir kilti kainos. Į tai atkreipė dėmesį „Financial Times".

Vartotojų piniginės JK, JAV ir kitur jaučia sparčiai kylančių benzino ir lėktuvų bilietų kainų, kurių augimą lėmė Hormūzo sąsiaurio uždarymas, spaudimą.

Balandį JAV infliacija metinėje išraiškoje šoktelėjo iki 3,8 proc., o vidutinis valandinis darbo užmokestis padidėjo tik 3,6 proc. Tai reiškia, kad kainos pirmą kartą per dvejus metus kilo sparčiau nei darbo užmokestis. Euro zonoje energetinis šokas tapo nauju smūgiu darbuotojams, kurie tik tik atkūrė per 2022 m. infliacijos šoką prarastas pozicijas.

FT taip pat primena, kad dėl naujų ES klimato taisyklių papildomos kiekvienos iš pirmaujančių europinių oro linijų finansinės išlaidos padidės mažiausiai 1,5 mlrd. eurų.

Pasak leidinio, Briuselis, kaip sistemos, kuria grindžiamas Europos siekis sumažinti įvairių sektorių dekarbonizaciją, peržiūros dalį, svarsto galimybę išplėsti apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą (ES ATLPS) skrydžiams už bendrijos ribų.

Remiantis konsultacijų bendrovės „Transition Metrics", konsultuojančios investuotojus anglies dioksido išmetimo kainodaros klausimais, prognozėmis, tai pirmiausia paveiks tokius oro vežėjus kaip „Lufthansa", „British Airways" ir „Air France - KLM". Jų papildomos išlaidos 2027 m. sieks atitinkamai 1,8 mlrd., 1,7 mlrd. ir 1,5 mlrd. eurų.

Pasak „Transition Metrics" vadovo Jano Arenso (Jan Ahrens), jeigu išskiriamo anglies dvideginio išlaidos būtų perkeltos keleiviams, pilnas apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos padengimas padidintų bilieto iš Frankfurto į Pekiną kainą 100 eurų. „Ir šios išlaidos yra reikšmingos", - pabrėžė ekspertas.

Oro linijos jau susiduria su iššūkiu apdrausti savo įsipareigojimus, kad atitiktų 2027 m. reikalavimus. „Bilietų pardavimas į kitų metų tolimųjų reisų skrydžius prasideda jau dabar",- pridūrė J.Arensas.