1 nuotr.Na ką, drama „Kieno Krymas?" jau pamažėl artėja link pabaigos, bet gi, kaip sakoma, šventa vieta tuščia nebūna. Ypač Lietuvoje, kur drama veja dramą. Ir čia ne apie kuro kainas ar apie bankrutuojančius verslus. Čia rimčiau. Šį kartą ant raudono kilimo lipa... „vidurinio piršto" drama. Ir čia visiškai ne to piršto, kurį buitinės traumos metu susižalojo LR prezidentas ir kurio jis paskui negalėjo niekam rodyti.
Čia to vidurinio piršto, kurio visiškai nesusižalojo (tfu, tfu tfu) ir kurį visiems parodė žurnalistė Rita. Na, gal ne visiems, bet tiems, kurie netiki p. Ritos tiesa, tai tikrai. Greičiausiai ir man.... Nes ta idėja, kad „vienos grupės kova dėl babkių yra lygu kovai už žodžio laisvę" yra tikrai ne mano.
O dabar - lyrinis nukrypimas „ne į temą". Neseniai vaikštinėjau miške su šiaurietiškomis lazdomis ir, och, pajaučiau, kad į batą prikrito spyglių, kuriuos būtų gerai išsikrapštyti. Ir kaip tik pasitaiko patogus suoliukas, kuris 100 proc. pritaikytas spyglių krapštymo procesui.
Tik vienas nepatogumas: ant to suoliuko kažkokie ne visai ekologiški piliečiai paliko nugertą alaus butelį ir prakąstą batoną. Na, bet tiek to, prisėdu ant to suoliuko vis tiek, kaip tik šalia nugerto alaus butelio. Ir štai pro šalį eina vienas pažįstamas pilietis ir....OMG.... pamatęs mane šalia nugerto alaus butelio ir prakąsto batono palinki: „skanaus, ponia Jolanta".
Na ir kaip man jam paaiškinti, kad tas batonas ne mano. Ir kad aš čia visai ne alų geriu, o tik spyglius iš batų krapštau.
Taigi, grįžtu prie p. Ritos idėjos, kad „vienos grupės kova dėl babkių yra lygu kovai už žodžio laisvę". Ši idėja man svetima. Ji ne mano, lygiai kaip ir ne mano tas prakąstas batonas. Bet kažkam ši idėja sava. Ir kažkas ja labai tiki ir ją palaiko.
O dabar rimčiau. Ar žinote, kad dauguma garsių pasaulio mąstytojų demonais vadino į žmonių galvas implantuojamas idėjas, kurių pagalba buvo galima kelti psichozes ir tokiu būdu pavergti visuomenę.
Nes savasties nepažįstantys žmonės tas idėjas priima kaip savas ir paskui visą gyvenimą jas tamposi ant kupros, tarsi sraigės tampytųsi savo namelį. Štai keletas garsių psichiatrų, psichoanalitų citatų.
„Iš karto po to, kai žmonės nustojo tikėti demonais, tie patys demonai apsigyveno, atrodo, normalių europiečių galvose. Tironiškos, primetamos ir klaidinančios idėjos paplito taip, kad žmonės pradėjo tikėti pačiais absurdiškiausiais dalykais" (Carl Jung).
„Tie, kas kontroliuoja jūsų idėjas, greitai kontroliuos jūsų veiksmus" (Silvano Arieti).
„Apsėstas kokios nors idėjos žmogus gali būti netgi sunaikintas" (Richard Pevear).
„Manipuliacija visuomenės nuomone padėjo sukurti tikrą psichologinį ginklą. Tai bandymas hipnotizuoti pasaulį tol, kol jis netaps paklusnus" (Joost Meerloo).
Ir akies krašteliu stebėdama Lietuvoje pastarosiomis dienomis vykstančią „vidurinio piršto" dramą, galiu tik atsidusti: sveikinu, psichozių kėlimo algoritmas sukurtas tobulai.
Atvirkščiai, nei švietimo sistemos tobulinimo ar šalies ekonomikos skatinimo. Ir nieks kits čia nekalts - čia tik tos svetimos idėjos, kurias žmonės mielai nešiojasi ant savo kupros, tarsi sraigės nešiotųsi savo kiautus.
O jeigu taip pagalvojus iš naujo: ar tikrai kova už žodžio laisvę yra lygu vienos grupės kovai už babkes, įtaką ir galimybę sau naudingas idėjas (kurias dauguma mąstytojų vadino demonais) toliau implantuoti į žmonių galvas?
