Žiūrėkite, kaip po buldozeriu krenta Kapčiamiestis

Jie tebetvyro ore ir toliau didina nepasitikėjimą valdžios institucijomis, juo labiau kad neįtikėtina skuba ketinama įsisavinti krašto apsaugai skirtus milijardus. Ar ten, kur labiausiai milijardų reikia dėl saugumo? Ar ten, kur galima apsimesti, kad jų reikia labiausiai?

Mitingo organizatorius „Sąjūdžio už Lietuvos miškus" pirmininkas Gintautas KNIUKŠTA ragina priešintis politikai, verčiančiai paskutinį dar ne iki galo išparceliuotą Lietuvos turtą pramonės ir karo zona.

-Tikitės, kad jūsų balsas bus išgirstas?

- Seimo nariai vengia viešumo, nes žino, kad jie pažeidžia teisėkūros atvirumo ir skaidrumo principus, neatsako į konkrečius Kapčiamiesčio bendruomenės klausimus, skuba kuo greičiau priimti įstatymą, nes bijo dar didesnių visuomenės protesto akcijų.

Masiniai protestai yra geriausia pasipriešinimo forma, turime daug pavyzdžių Vakarų valstybėse, taip pat ir kaimynų patirtį Estijoje, kai 2023 metais dėl Nursipalu poligono žmonės suformavo gyvąją grandinę palei Voru-Valga plentą.

„Sąjūdis už Lietuvos miškus" kritikuoja patį sprendimų priėmimo procesą, jis vyksta be tinkamo derinimo su visuomene. Mus palaiko ir Lenkijos piliečiai, o pati Lenkija atsisakė kurti bendrą tarpvalstybinį poligoną, palikdama Lietuvą projektą tęsti vieną.

Dėl didelio ir nuoseklaus piliečių spaudimo anksčiau ar vėliau viskas paaiškės, kodėl būtent Kapčiamiesčio giria pasirinkta poligono steigimui.

- Kapčiamiesčio poligono klausimas šiandien prilygsta klausimui, kam priklauso Krymas. Susidaro įspūdis, kad tų, kurie turi gatavą atsakymą, yra daugiau. Jums nejauku būti mažumoje?

- Tai pilietinė atsakomybė - būti mažumoje nėra nejauku. Juk kalbame apie pamatinius vertybinius dalykus - gamtos apsaugą ir bendruomenės teises.

Mes juk nesakome „ne" šalies gynybai, mes sakome „ne" konkrečios girios - Kapčiamiesčio girios - unikalios ekosistemos naikinimui, juolab kad Krašto apsaugos ministerija ne kartą kalbėjo apie kitus variantus.

Jei šiandien be diskusijų paaukosime vertingiausią mišką, rytoj tas pats gali nutikti bet kuriam kitam Lietuvos kampeliui.

- Buvęs kariuomenės vadas Arvydas Pocius Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdyje teigė, kad tie, kurie prieštarauja Kapčiamiesčio poligono steigimui, atstovauja privačiam verslui ir asmeniniams, o ne valstybės interesams. Kam atstovaujate jūs?

- „Sąjūdis už Lietuvos miškus" atstovauja visuomenės ir gamtos interesams, siekia išsaugoti valstybės ilgalaikį gėrį, o ne trumpalaikį pelną ar vienos grupės interesus.

Sąjūdžio iniciatyva buvo apribotas miško pardavimas užsienio kompanijoms, taip pat pasiekėme, kad Konstitucinis Teismas pripažintų, kad tuometės Sauliaus Skvernelio vyriausybės vykdyta miškų reforma yra neteisėta, ji sunaikino 42 pelningai dirbusias urėdijas, paliko be darbo kelis tūkstančius žmonių.

„Sąjūdis už Lietuvos miškus" jau kreipėsi į Europos Komisijos narę Džesiką Rosval (Jessica Roswall), kuri yra atsakinga už aplinką bei biologinę įvairovę.

Poligono projektas nėra suderintas su Lietuvos įsipareigojimais Ramsaro konvencijai, ES Natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos ir Paukščių direktyvomis bei Paryžiaus susitarimu dėl klimato kaitos.

Komisarei nurodžiau, kad, vykdant tarptautinės ir nacionalinės teisės aktų pažeidimus, bus padaryta didelė neturtinė ir turtinė žala Lietuvos valstybei ir piliečiams, diskredituotos valstybės institucijos.

- Kapčiamiesčio poligono aistruoliai perša mintį, kad jis yra bene svarbiausia Lietuvos saugumo garantija. Tikite, kad juo daugiau poligonų, tuo daugiau saugumo?

- Kariniai objektai karo metu paprastai tampa pirmaeiliais taikiniais, taip didinant riziką greta gyvenantiems žmonėms. Krašto apsaugos ministerija žada kirsti nemažą dalį miško, o ekspertai teigia, kad tankūs miškai patys savaime yra „natūralus gynybinis barjeras", kurį išvalius ir pritaikius poligonui, prarandami taktiniai privalumai.

Valstybės saugumas nepriklauso nuo poligonų skaičiaus, jis priklauso nuo Lietuvos kariuomenės pasirengimo, strateginio planavimo bei technologijų ir karo priemonių įsigijimo bei sukaupimo, taip pat nuo draugiškų santykių su kaimyninėmis valstybėmis.

Visuomenė dėl valdžios nenuoseklumo lieka suskilusi - miškai ir privati nuosavybė aukojama vardan militarizacijos, kurios ribos nėra aiškiai nubrėžtos.

Vis negaliu pamiršti pokalbio su Pertako kaimo gyventoju Romu Piekarsku. Žmogus net apsiverkė pasakodamas, kad jo tėvus ir dėdulį ištrėmė į Sibirą, o šiandien Lietuvos valdžia dėl poligono jį išvaro iš namų be teisės sugrįžti į tėviškę.

- Ar jums pačiam teko lankytis Kapčiamiesčio girioje, ar jo apylinkių grožį vertinate daugiau per gamtosauginę prizmę?

- Kiekvienam iš mūsų tai - asmeninis vertinimas. Kapčiamiestis, kur teko lankytis ne kartą, ir jo apylinkės - viena iš tų retų Lietuvos vietų, kur gamta vis dar dominuoja prieš žmogų, o ne atvirkščiai.

Kapčiamiesčio giria tikrai yra unikali - ir savo tikrumu, ir savo tyla. Neabejotinai - tai vienas vertingiausių Lietuvos kampelių, o didžiausią įspūdį palieka būtent pirmykštės gamtos jausmas. Tarkim, eini per seną, samanotą šilą ar stebi skaidrius Baltosios Ančios vandenis ir tą grožį jauti emociškai.

Čia auga retos rūšys ir plyti saugomos „Natūra 2000" teritorijos - tai ne tik „gražus vaizdas", bet ir gyvybiškai svarbi ekosistema, kurios tiesiog negalima „pakeisti" kita vieta. Čia susipina dzūkiška savastis ir istorinė atmintis - nuo Emilijos Pliaterytės kapo iki senųjų kaimų ramybės. Kapčiamiesčio žmonėms ši giria - ne tik malkos ar grybai, bet jų tapatybės dalis.

- Kas liktų iš penkių draustinių, esančių poligono teritorijoje?

- Kariuomenėje nesu tarnavęs, bet esu Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus apdovanotas Atminimo ženklu už asmeninį indėlį plėtojant Lietuvos transatlantinius ryšius. Buvau daugelyje valstybių, aplankiau ne vieną poligoną. Pabradės - taip pat, netoli jo, vos už kelių kilometrų Labanoro girioje, mačiau ant tako nugaišusius driežus, sunykusius augalus.

Poligono peizažas paprastai yra dvejopas - milžiniškos, kiek „laukinės" erdvės, o iš kitos pusės - iškirsti miškai, išarta žemė, šaudyklos...

Artilerijos ar aviacijos taikinių zonos būna nusėtos sviedinių duobėmis, išdegusia žole ir metalo laužo likučiais, o sunkioji technika palieka gilias provėžas, sunaikina viršutinį dirvožemio sluoksnį ir augmeniją.

Draustiniai tiesiog bus paversti tankų keliais, poligonų statiniais, o tai reiškia unikalių saugomų teritorijų pabaigą. Net jei nebus kertamas miškas, nuolatiniai šūviai ir technikos gausmas išgins retų paukščių ir gyvūnų rūšis, dėl kurių tie draustiniai ir buvo įsteigti; pirmiausiai - dėl kurtinių.

Draustinio, kaip neliečiamos ramybės oazės, statusas iš esmės išnyksta, o didžiulė tarša - šaudmenų likučiai, sunkieji metalai ir kuras iš esmės keis dirvožemio bei gruntinių vandenų sudėtį. Trumpai tariant, iš draustinių liktų tik pavadinimai žemėlapyje.

- Ar jūsiškio nepritarimo Kapčiamiesčio poligonui priežastis yra būtent 1000 ha miško sunaikinimas?

- Nepritarimo priežastis yra žymiai platesnė - nuo teritorijos ekologinės vertės iki ilgalaikių pasekmių gamtai. Poligonas sunaikins gyvenimą Kapčiamiesčio girioje, nebeliks ramybės ir galimybės džiaugtis gamta.

Oficialiai teigiama, kad bus iškirsta apie 10 proc. teritorijos (tai sudarytų apie 1400 ha iš bendro 14 000 ha ploto), bet realus miško sunaikinimas, patikėkite, tikrai bus didesnis.

Ne kartą esu sakęs, kad planuojamo poligono teritorijoje auga brandūs, šimtamečiai miškai, kurie yra itin vertingi ekosistemai. Kiek iš hektaro bus medienos? Apie 400 kubinių metrų, už kuriuos galima uždirbti apie 35 - 38 tūkstančius eurų. Padauginkime 1400 hektarų iš trisdešimt aštuonių tūkstančių eurų, ir bus aišku, kokie čia, girioje, milijonai guli.

- Mažiausias miškingumas tarp Baltijos valstybių yra Lietuvoje (apie 34 proc., kai kaimynėse - apie 50 proc.). Jus guodžia valstybinės miškų tarnybos savigyra, kad Lietuvoje miškų kasmet daugėja?

- Lietuvos miškingumas žemesnis dėl derlingesnių žemių, nes Estijoje ir Latvijoje daugiau pelkėtų, smėlingų vietovių, kur žemdirbystė nėra pelninga. Suprantama, kad turima statistika neatspindi visapusiškos Lietuvos miškų būklės, ji neatskleidžia ekologinės kokybės, biologinės įvairovės ir miško brandos.

Oficiali statistika labai skiriasi nuo tų vaizdų, ką žmonės mato savo akimis. Valstybės institucijos mišku laiko plotą, kuriame auga bent 0,3 metro aukščio medeliai, pasiekę tam tikrą tankumą. Kirtavietė, kurioje pasodinti maži sodinukai, statistiškai vis tiek yra miškas. Iš tikrųjų tam, kad jaunuolynas taptų pilnaverte ekosistema, reikia 50-100 metų.

Statistika rodo bendro ploto didėjimą dėl savaime apaugančių apleistų žemių ar naujų želdinių, tačiau nutyli, kad intensyvūs ūkiniai kirtimai jaunina bendrą miško amžių. Daugiau negu liūdna, kad iškirstas šimtametis ąžuolynas ir pasodinta pušų monokultūra statistikoje atrodo vienodai.

„Sąjūdis už Lietuvos miškus" ne kartą siūlė Vyriausybei parengti Lietuvos miškų ūkio strategiją, o tik po to svarstyti „aplopytą" Miškų įstatymo projektą. Deja, valdžia mūsų negirdi, galvoju, gal ir todėl, kad bijo tikrovės. Juk kruopšti Lietuvos miškų analizė gali parodyti, kad turime, pavyzdžiui, tik 20 procentų miškų...

- Mitinguotojai kalba, kad pinigai verčia Lietuvą perėjūnų valstybe, o miškavietes net kraštovaizdžio draustiniuose, net saugomose teritorijose - plynėmis. Kad miškas verčiamas nebe lietuvio namais, bet pelninga preke, kuri, maža to, kad iškeliauja į užsienį, bet grįžta su pridedamąja verte, už kurią sumokame mes, pirkdami iš mūsų medienos pagamintus daiktus. Jūs jiems pritariate?

- Miškas lietuviui istoriškai visada buvo prieglobstis ir namai, o šiandienos globalioje rinkoje jis dažnai traktuojamas tiesiog kaip atsinaujinantys ištekliai arba „stovintys pinigai".

Lietuvos miško situacija yra tragiška - net kraštovaizdžio draustiniuose plynai kertami miškai didžiąja dalimi išvežami iš Lietuvos. Absurdiška, kad dabar net plynieji kirtimai vertinami kaip nereikšmingi.

Plynųjų kirtimų praktika saugomose vietose yra tiesioginis smūgis ekosistemai ir kraštovaizdžiui. Tai matoma plika akimi ir sukelia didžiausią emocinį skausmą, nes spragos įstatymuose leidžia ūkinį interesą iškelti aukščiau gamtosaugos.

Eksportuodami rąstus ir importuodami baldus, popierių, mes ne tik prarandame darbo vietas ir mokesčius šalies viduje, bet ir patys permokame už savo pačių gamtinius turtus.

Kai didelę dalį miškų superka užsienio fondai ar korporacijos, kurių tikslas yra tik maksimali grąža akcininkams, mes, lietuviai, pasijuntame svetimi savo žemėje. Kai miškas tampa tik investiciniu portfeliu tarptautiniams fondams, tai sukuria tą „perėjūnų" jausmą, apie kurį užsiminėte.Valstybės prioritetas turėtų būti ne kuo greitesnis „įsisavinimas", o tvarus ūkininkavimas, paliekantis vietos ir gamtai, ir žmogaus dvasiniam poilsiui.

- Be kita ko, esate baigęs ir agronomijos mokslus. Kaip manote, pavyktų rasti bendrą kalbą su miškininkės išsilavinimą turinčia premjere Inga Ruginiene?

- Esu baigęs agronomijos ir biologijos mokslus, įgijau teisės magistro kvalifikacinį laipsnį. Dialogas su bet kokia valdžia yra būtinas - tai įrodžiau dirbdamas Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininku.

Mano vadovaujamas komitetas sustabdė Lietuvos derybas su Europos Sąjunga, nes tuometė Lietuvos vyriausybė norėjo žemę užsieniečiams parduoti nuo mūsų šalies įstojimo į ES dienos. Kilo didelis triukšmas, prezidentūra reikalavo mane pašalinti nuo užimamų pareigų, bet Briuselyje, Europos Komisijoje, mums pavyko įrodyti, kad lietuvių ir prancūzų ar vokiečių ūkininkų pajamos labai jau skiriasi. Lietuva iškovojo septynerių metų pereinamąjį laikotarpį su teise jį pratęsti trejus metus.

Su Inga Ruginiene kartu gynėme miškininkus nuo neteisėtos valstybinių miškų valdymo reformos. Deja, šiandien aukščiausiuose valdžios koridoriuose asmeninė atsakomybė dažnai ištirpsta partinėse disciplinose ar biurokratijos mechanizmuose.

„Sąjūdyje už Lietuvos miškus" matome žmones, kurie kovoja ne dėl postų, o dėl konkretaus miško plotelio ar upelio šalia savo namų. Jie sako atvirai, kad jeigu patys neatsistos prieš pjūklą ar buldozerį, niekas kitas už jį to nepadarys. Kai žmogus pasodina medį, jis žino, kad juo džiaugsis jo anūkai ir jo atsakomybė tampa asmeninė ir nekompromisinė.