1 nuotr.Jei verslo įmonė gautų pajamas ir jų neįtrauktų į apskaitą, o pasiliktų savo reikmėms, tai būtų laikoma rimtu pažeidimu.
Priklausomai nuo sumos dydžio grėstų baudos ar net baudžiamoji atsakomybė. Tačiau kai panašiai elgiasi valstybės institucijų atstovai, dažnai girdime visai kitokius paaiškinimus - esą suklydo žmogus, nesusikalbėjo ministerijų skyriai, nebuvo perduoti duomenys ir panašiai.
Už visų tokių istorijų slypi viena pagrindinė problema - atsakomybės stoka.
Nuolat kalbama apie sveikatos apsaugos, švietimo, infrastruktūros problemas ir lėšų trūkumą, todėl itin svarbu valstybės finansus valdyti racionaliai. Tai nėra nauja tema, o sprendimo būdai iš esmės žinomi.
Galima pradėti nuo stambiausių pavyzdžių. Lietuva planuoja gynybos išlaidas finansuoti skolintomis lėšomis, tačiau Europos Komisija, kaip buvo sutarta, skolinosi bendrai ES gynybos reikmėms, todėl Lietuvai tenkančios paskolos tampa pigesnės.
Tai reiškia mažesnes palūkanas ir papildomą naudą valstybės biudžetui. Vien avansinis Europos Komisijos mokėjimas siekia apie 950 mln. eurų.
Be to, pensijų fondai grąžino apie 1,4 mlrd. eurų valstybės dalį „Sodrai" iš antrosios pakopos fondų.
Taip pat Lietuva jau viršijo įsipareigojimą skirti Ukrainai 0,25 proc. BVP, todėl perteklinės lėšos turėtų būti grąžintos į biudžetą.
Remiantis Lietuvos įstatymais, šios lėšos turi būti perskirstomos pagal Seimo sprendimus. Daugelyje valstybių tai yra įprasta praktika. Ir tai turi būti padaryta kuo galima greičiau.
Tačiau vietoje rimtų diskusijų apie biudžeto perskirstymą Seime dažnai matome tarpusavio ginčus dėl tariamo pinigų trūkumo. Politinės kompetencijos problema Lietuvoje taip pat nėra naujiena.
Sunku tikėtis aukštos kokybės politinių sprendimų, kai partija, turinti vos tris vietas Seime iš 141, gauna du ministrų portfelius, nekalbant apie viceministrų pareigybes.
Todėl Seimo nariai pirmiausia turėtų klausti, kodėl Vyriausybė dar nepateikė pakoreguotų valstybės ir „Sodros" biudžetų projektų, atsižvelgdama į papildomai gautas pajamas.
Ministerijų atstovai aiškina, kad kai kurios lėšos dar nepasiekė Lietuvos iš Europos Komisijos, tačiau tokiu atveju atsakomybė tenka Finansų ministerijai ir Lietuvos atstovams Europos institucijose, kurie turi užtikrinti sklandų procesą.
Šiandien, kai plačiai naudojamas dirbtinis intelektas, ypač svarbu aiškiai planuoti, kur bus nukreiptos papildomos lėšos. Kitaip tariant, būtinas ilgalaikis valstybės ekonomikos planavimas.
Lietuva turi plačias geležinkelių jungtis - nuo senųjų vėžių į Varšuvą iki maršrutų per Kybartus į Vokietiją, taip pat linijų į Rygą, Šiaulius, Klaipėdą, Karaliaučių ir Berlyną.
Bėgių infrastruktūros netrūksta, tačiau trūksta sutvarkytų susitarimų ir aiškios strategijos. Jei per Lietuvą gali važiuoti tranzitiniai traukiniai iš Maskvos į Karaliaučių, kyla klausimas, kodėl negalėtų būti atgaivintas maršrutas Klaipėda-Berlynas.
Tam reikalingi Europos Sąjungos ir Rusijos susitarimai, tačiau ar Lietuva pakankamai aktyviai siekia tokių sprendimų?
Kita problema - valstybės požiūris į transporto sektorių. Sunkiasvoris kelių transportas intensyviai niokoja Lietuvos kelius ir tiltus, kartu skatina pigios darbo jėgos importą iš Azijos.
Tai ne tik ekonomiškai nenaudinga, bet ir kelia saugumo klausimų. Dalis krovinių galėtų būti perkelta į geležinkelius, tačiau vos pradėjus apie tai kalbėti, dažnai kyla įvairūs konfliktai ir interesų susidūrimai.
Vertėtų apsvarstyti ir regioninių geležinkelio susisiekimo maršrutų atkūrimą, pavyzdžiui, Vilnius-Minskas liniją. Daugelyje valstybių žmonės kasdien atvyksta dirbti iš kaimyninių šalių ir vakare grįžta namo.
Tai mažintų būsto spaudimą Vilniuje, automobilių srautus ir leistų darbuotojams jaustis labiau gerbiamiems. Investicijų politika taip pat turėtų būti derinama su transporto infrastruktūros plėtra.
Istoriškai prekybos keliai visada formavo valstybių stiprybę. Neatsitiktinai pilys buvo statomos prie upių ir pagrindinių prekybos maršrutų, kurie ilgainiui persiorientavo iš pietų į šiaurę ir vakarus.
Kalbant apie Baltarusijos kalio trąšų tranzitą, būtina prisiminti nuosavybės teisės principą.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio tėvonija Nesvyžiaus žemės, kuriose yra kalio telkinių, buvo perduotos valdyti ir ilgą laiką priklausė Radvilų giminei, kol 1939 metais jas nusavino Sovietų Sąjunga.
Demokratinė valstybė turi gerbti nuosavybės teisę, todėl šie klausimai turėtų būti svarstomi ir tarptautiniu lygmeniu.
Lietuva galėtų pasirašyti bendradarbiavimo susitarimą su Radvilų šeimos paveldėtojais.
Tuo pat metu Lietuva turi spręsti ir savo biurokratijos problemas. Mažai valstybei keturi viceministrai vienoje ministerijoje yra aiškiai perteklinis skaičius, o ir partijos tiek aukštos kvalifikacijos kadrų neturi.
Reikėtų mažinti administracinį aparatą, jungti agentūras ir efektyviau naudoti valstybės resursus, nustatant kasmetinį biudžeto taupymo procentą.
Didelis iššūkis išlieka ir gynybos finansavimas. Šiuolaikiniai konfliktai rodo, kad vien karinių bazių nepakanka, jei jos nėra apsaugotos iš oro, pažiūrėjus vien į mažai iš oro apgintų JAV karinių bazių būklę Artimuose Rytuose po konflikto su Iranu.
Todėl Lietuva turėtų daugiau dėmesio skirti pažangioms gynybos technologijoms, o taip reikalauja ir ES paskolos sąlygos, įskaitant Jungtinėje Karalystėje gaminamas lazerines sistemas, ypač turint omenyje Lietuvos specialistų potencialą lazerių srityje.
Taip pat svarbu užtikrinti, kad pagal ES finansavimo sąlygas įsigyjama ginkluotė tur turėti galimybę būti modifikuojama Lietuvoje.
Ekonomikos valdymas reikalauja plataus požiūrio ir kompetencijos. Viena didžiausių klaidų valstybės valdyme buvo partijų finansavimo modelis, kai politinės partijos pradėtos išlaikyti valstybės lėšomis.
Tai sukūrė sistemą, kurioje partijos vis labiau primena verslo struktūras. Žurnalistiniai tyrimai jau ne kartą atskleidė šių ryšių problemas, todėl būtina ieškoti naujo politinio finansavimo modelio, galbūt derinant valstybės ir privačias lėšas.
Tai rimta tema diskusijoms ir tyrimams Lietuvos politologams.
