Algimantas RUSTEIKA: Melo malūnų kova su vėjo malūnais

Išrinktieji, pasidalinę paskyras automobiliams, sklypus, rentas ir kanceliarines, pasiraitoję rankoves kibo į kovą su privilegijomis ir biurokratija. Kiekviena nauja vyriausybė iškilmingai vis pažadėdavo mažinti valdininkų skaičių. Tačiau tik gyventojų šalyje vis mažėjo, o technologijos tobulėjo ir tarnautojų klasė sparčiai pūtėsi ir toliau. Ir kur atėjome?

Vienas didžiausių pasaulio miestų Niujorkas. 8,5 mln.gyventojų, su priemiesčiais 22 mln. - daugiau už visas Baltijos šalis ir Baltarusiją. Miesto tarybą sudaro 51 deputatas. Europos G taškas, Vilnius, tvari ir įtrauki savivaldybė - 51 deputatas. Vilniaus dydžio miestas Arizonoje - Tuksonas. Miestą valdo meras, miesto menedžeris ir 6 tarybos deputatai - telpa prie kavinės staliuko.

Kovos imitacijos

Nė viena valdžia neįveikė biurokratijos todėl, kad nei viena su ja ir "nekovojo". Valstybėje, kurioje valstybės ateitis mažai ką domina, valdžiai visada labiausiai rūpi valdžia. Vykdomos reformų imitacijos skirtos daugiausiai oponentų įtakos sumažinimui ir savųjų susodinimui į pelningus postus.

Imitacija Nr.1. - institucijų skaičiaus mažinimas. Sujungiamos kelios institucijos, pavadinama kitaip ir tampa viena vietoj dviejų - dvigubai mažiau! Buvę ministrai tampa naujos ministerijos pavaduotojais, buvusios ministerijos - departamentais, prikalamos naujos iškabos ir ta pati armija valdininkų tolliau dirba kaip dirbusi.

Vaizdus pavyzdys iliustracijai - aukštasis mokslas. Lietuvoj niekada nebuvo daugiau kaip vienas universitetas. Šimtmečius - Vilniaus, jį praradus - Vytauto Didžiojo, po to vėl Vilniaus. Atkūrus Nepriklausomybę VVU buvo, VDU atkūrė. Visos kitos specializuotos aukštosios mokyklos buvo tik neuniversitetinės, specializuotos aukštosios mokyklos - akademijos, konservatorija, daugybė institutų.

Tuos dabartinius daugybę valstybinių "universitetų" išperėjo buvusių tarybinių institutų rektoriai, norėję gauti kuo daugiau savivaldos savo savivalei, neprarasti begalinių kadencijų iki senatvės pensijos ir valdžios dalijamų pinigų. Iškabų gamybos ir nuostatų nusirašinėjimo nuo Vakarų universitetų biznis klestėjo. Vien policijos akademija kiek kartų keitė pavadinimus tam, kad rektorius išliktų!

Net keista, kad proftechninių mokyklų vadai neįsteigė savo "universitetų"... Ir štai - reforma! Sujungsim kelis kolchozus ir jų bus mažiau! Ir iškabų tapo mažiau, rektoriai virto prorektoriais ir gavo dar vieną "generalinį rektorių". Ir pažadai tautai įvykdyti, skaičius sumažintas! Optimizuota!

Imitacija Nr.2 - pareigybių mažinimas. Visur būdavo laisvų etatų, tokie nepanaudoti etatai panaikinami ir nors valdininkų ir jų stalų likdavo kiek buvę, tačiau popierinis mažinimas įvyko! Ir susijaudinusiai visuomenei trimituojama apie dar vieną pokyčių nieko nekeičiant pergalę.

Imitacija Nr.3. Prie S.Skvernelio valstybės tarnybos įstatymu pakeistos jau ne kontorų, o pareigūnų iškabos. Dalis valdininkų pervadinti valstybės tarnautojais. Įgyjo aukštesnį statusą, gavo naujų privilegijų. O kita darbuotojų dalis tapo dirbančiais pagal darbo sutartį - "nebe valdininkais".

Vykdant šią "mažinimo reformą", buvo vykdomas ir valymas saviems susodinti. Visi gauna atleidimo lapelius ir geria valerijonus. O po to, netikėlius išmetus ir savus priėmus, likusieji vėl priimami į tą patį darbą, tik skirtingu statusu. Ir toje pačioje kontoroje dirba tiek pat žmonių, bet valdininkų, tapusių valstybės tarnautojais, jau mažiau!

Imitacija Nr.4 - dalis funkcijų ir daug daug eurų, susijusių su sprendimų rengimu ir vykdymu, atiduoti "nevyriausybiniam sektoriui". Visokiausioms švogerių, kursiokų ir gerų draugelių NVO ir skėtinėms struktūroms, it erkės aplipusioms ministerijas. Ypač tarpsta švietimo posistemėse, mintančiose Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų pinigais.

Žalos "atlyginimas"

Biurokratizmas aukščiau bet kokių įstatymų ir niekada nebūna kaltas, nes visada kalti esame mes. Štai žmonės svajojo, ėmė paskolas, pasistatė namus. Su leidimais, bet "neteisėtai", nes po projekto suderinimo ir patvirtinimo pasikeitė įstatymai, valdininkai ir "tvarkos". Ir teisėti leidimai su parašais ir antspaudais post factum pripažinti neteisėtais nuo jų priėmimo momento, vadinasi, jie buvo tokie, kokie nebuvo.

Toks yra lietuviškas, atbulinis teisingumas: galima vakar pažeisti kelio ženklą, kurį tik rytoj pastatys! Ir, manot, atsirado nors vienas kaltasis, kuris pasirašė ir antspaudus dėjo?

Norite būti teisūs ir atgauti, ką praradot - nusigriovę savo namus bylinėkitės dešimtmetį į sveikatą iki pat Strasburo. Jei tik tam liks tugrikų nuo paskolos bankui, kurios niekas neatšaukė ir naujos paskolos advokatams, kurios jums niekas nebeduos.

Linksminkimos ir džiaukimos - valdininkas, padaręs žalą, turi ją atlyginti! Bet ne daugiau kaip 6 atlyginimų dydžio ir atskaityti už žalą negalima daugiau kaip 20 proc. jo atlyginimo. Tokie valdžios patyčių iš "atsakomybės" grašiai. Ar bent šitą galima pasiekti? Ar girdėjot bent vieną nuteistąjį, nors vieną teismą pasiekusią bylą, na, nors vieną pradėtą tyrimą?

Argi kas nors išdrįs bylinėtis su švogerizmo, savųjų įdarbinimo ir savitarpio dangstymo, viešųjų pirkimų sistemoje veikiančiomis, valstybės ir europinių pinigų įsisavinimo grupuočių užvaldytomis valdžios struktūromis?

Savivaldybėse įsigalėjusiose vietos karaliukų dinastijose, kur eilinis žmogelis net cyptelėti bijo, nes bus suvalgytas, neteks darbo, niekas net nebesisveikins?

Ar reikia biurokratus išnaikinti kaip klasę?

Valstybės be valdininkų nėra. Kiek kartų susidūrėte su valstybe, spręsdami savo gyvenimo klausimus, tiek kartų juos sprendė ne prezidentai, ministrai ar kokie nors Seimo nariai, o biurokratai. Seržantai svarbiau už generolus, nes jie visada šalia.

Profesionali, išsilavinusi, tinkamai motyvuota, pareiginga ir atsakinga valdininkija - valstybės pagrindas, tokią išsiugdyti - sunkus, ne vieno dešimtmečio darbas. Be jų nebus efektyvi net angelų valdžia, kurios vyrai labai mėgsta dėl savo sprendimų kaltinti vykdytojus - perlenkimai vietose, biurokratizmas!

Nors tikrą biurokratizmą sukuria ir daugina būtent politikai, dieną naktį "kovodami už sumažinimą". Laimėjus rinkimus reikia duoti, ką žadėjai, o jei negali nieko duoti - reikia ką nors uždrausti!

Taip minioms plojant pradedama valstybės invazija į asmeninį žmogaus gyvenimą ir tikrųjų laisvių suvaržymą, argumentuojant abstrakčiomis kitų teisėmis ir visuotiniu gėriu.

Kas vakarą mums praneša, ką šiandien dar uždrausta daryti, kokios baudos mūsų labui dar labiau padidintos ir kaip reikia sumažinti mokesčius dar labiau juos padidinant. Visuomenės interesų pretekstu toliau didinamas totalus valstybės kišimasis į privatumą, o nusivylusiųjų teisingumo ilgesiu pasinaudojama diegiant policinės valstybės principus.

Valdžios prigalvota begalė tvarkų, aprašų, instrukcijų ir metodikų, kad tarnybos kontroliuotų visą mūsų gyvenimą ir žmogus pasijustų bejėgiu, paklusniu sraigteliu. Valdininkai - tik mechanizmo sraigteliai, vykdantys šiuos reglamentacijų kalnus. Kai nė žingsnio negali žengti, kam nors nenusižengdamas ir nepažeisdamas kokių nors taisyklių.

Toks paklusnumo pasaulis labai patogus naujojo totalitarizmo valdžiai, nes įpratina žmones nieko negalvoti, už nieką neatsakyti, o tik klausyti ir prisitaikyti. O jei kas kaltas - tai ne sprendimų priėmėjai, o juos vykdančios kabinetų pelytės... Tą jums kiekvienas Seimo narys pasakys prieš, per ir po rinkimų.

Apie reformas

Apie esmines valstybės ir valdymo reformas niekas mums nekalba. Tikra sistemos pertvarka reiškia paprastą dalyką - valstybė turi apsispręsti, ką reikia valdyti tiesiogiai, ką tik reglamentuoti, o į ką nesikišti iš viso. Nes dabartinė biurokratų begalybė reikalinga tik begalybei nereikalingų procedūrų vykdyti.

Juokingiausia, kad apie biurokratizmo mažinimą dieną naktį kalba ir tuo rūpinasi tie, kurie kasdien prigalvoja vis naujų valdžios kontrolės funkcijų, kurioms vykdyti reikės naujų biurokratų.

Valdžios reforma - ne struktūros, o funkcijų pertvarkymas. Tada reikiama struktūra tampa savaime aiški, veiksmai lengvai suprantami ir vykdomi, o rezultatas prognozuojamas ir logiškas. Tačiau kai sistemos pertvarkas planuoja pati valdymo sistema ir jos aktyvūs dalyviai, visada prioritetu tampa sistemos išlikimas. Nes narkomanas pats nuo adatos nenulipa.

Galimybės visur kištis ir įsakinėti dar niekada niekur pasaulyje pati valdžia neatsisakė. Ir per visus galus mums vis reklamuojamas juokingas noras mechaniškai mažinti valdininkų skaičių ir kartu didinti valstybės totalinę kontrolę visoms gyvenimo sritims, nors tam neišvengiamai būtina didinti valdininkų skaičių.

Nauja imitacija

Atlikti valstybės institucijų funkcijų auditą, mažinti biurokratinį aparatą - juk kažkur girdėta giesmė, ar ne? Atspėjot, tai įžymiosios A.Kubiliaus "Saulėlydžio komisijos" skanduotė. Įsteigta 2009 m. tyliai nusibaigė 2013 metais, patapusi "Viešojo valdymo tobulinimo komisija", kuri išleido paskutinį kvapą 2020-siais. Gal kas girdėjot kokių nors darbų?

Tačiau valdžia nemėgsta tuštumos. Valstybės valdymo gerinimo idėjas toliau rengia VšĮ Vyriausybės strateginės analizės centras (STRATA) - 29 darbuotojai, biudžetas apie 4 milijonai, vidutinis atlyginimas apie 3 tūkst. Parengė Strateginio valdymo įstatymą, valstybės valdomų įmonių pokyčius, kai visos strateginės įmonės paverstos akcinėmis bendrovėmis ir parengtos privatizavimui.

Pastaraisiais metais vis labiau naudojama naujoji "aukso kasykla", kada valdžia, formaliai mažindama patikrinimų skaičių, vis labiau išpučia skaitmeninę kontrolę, naudodamasi "europinės optimizacijos" pretekstu įveda begalybę smulkmeniškų iki absurdo reguliavimo sistemų, kurios įmones paverčia didžiulio kiekio nereikalingų duomenų teikėjais.

Principas anksčiau buvo paprastas ir aiškus: įmonė dirba, tvarko verslo dokumentus, apskaičiuoja ir pateikia deklaraciją bei sumoka mokesčius. Valstybės institucija, gavusi skundą ar turint įtarimų, pagal vidutinį tos verslo srities mokesčių lygį vertina, esant reikalui - patikrina.

Dabar valdžia užsimojusi žinoti viską iki smulkmenų ir viską jai turime pateikti patys, savo sąskaita, o ji nurodo „sumažinusi valdymo išlaidas". Įmonė išrašydavo sąskaitas, vedė apskaitą, deklaruodavo ir sumokėdavo mokesčius. Dabar privalo kas mėnesį specialiu formatu teikti išrašytų ir gautų sąskaitų registrą.

Prieš vežant prekes reikia internetu suformuoti krovinio važtaraštį į VMI sistemą, pateikti siuntėjo duomenis, gavėjo duomenis, prekių kodus, kiekius, pakrovimo vietą, iškrovimo vietą, laiką, transporto priemonę, gauti specialų i.VAZ kodą. Ir tik tada gali važiuoti, net jei visos prekės legalios, visi mokesčiai sumokėti. Bet kokia klaida - pažeidimas ir bauda.

Įsivaizduokit įmonę, kuri iš ryto išsiunčia prekes maršrutu per daugelį gavėjų Lietuvoje? Per visą naktį kiekvienam pirkėjui reikia suformuoti tuos krovinio važtaraščius, nurodant kiekvieną prekę, galiojimus, jos kodus, teisingai sandėlyje pakrauti (nes neatitikimai pažeidimas), gauti iš VMI internetu kodą...

Įmonės samdo įvairiausius konsultantus, perka apskaitos ir auditų paslaugas, įvairias elektronines sistemas, priima papildomus buhalterius ir darbuotojus. Šitie duomenys tiesiog kaupiami ir niekas nemoka paaiškinti jų reikalingumo ir bent kokios naudos. Norint pagauti tikrą pažeidėją vis tiek reikia jį fiziškai pagauti.

Įvedant "išmaniuosius" kasos aparatus valdžia nedavė nei cento - savo funkcijas "optimizuoti" pareikalavo finansuoti verslui. Pakeisti apie 100 000 kasų kartu su kitais modifikavimo, sertifikavimo kaštais verslui per 5 metus kainavo įvairiais vertinimais nuo 200 iki 270 milijonų.

Būkim tikri - visos šios papildomos išlaidos buvo įskaičiuotos į prekių ir paslaugų kainas ir iš mūsų surinktos. Ne vienas šios VMI sistemos kūrėjų buvo parinkti "konkursuose" iš vieno dalyvio. Jie arba jų susiję įmonės po to tapo ir savo sukurtų sistemų diegėjais, rangovais, vieni kitiems užsakinėdavo "subrangas"...

VMI išlaidos po visų šitų „optimizavimų išaugo nuo 120-140 milijonų 2012 m. iki 230-260 mln. 2025 metais, t.y. dvigubai. Visoje ekonomikoje darbo užmokestis per tuos metus išaugo apie 2,8 karto, VMI - 5 kartus.

O kiek naujų "reguliavimų", deklaravimų ir optimizuotų sistemų prikurta pakuočių apskaitoje, statybos reglamentavimuose, aplinkosaugoje, visų tų "savikontrolių" ir "integruotų posistemių" praktiškai visose kontroliuojančiose institucijose... Vienas Dievas ir su tais duomenimis vargstantys įmonių lažininkai težino.

Tai kiek sumažino biurokratijos?

Nesumažino nei kiek, tik padidino. Lietuvos viešajame sektoriuje iki COVID aferos dirbo 352 000, 2025 metais - jau apie 373 tūkstančiai žmonių. Ir nereikia aiškinti, kad mokytojai ir medikai tą padidėjimą sudarė, jei kasmet naikinamos ir toliau "optimizuojamos" mokyklos, ligoninės ir ambulatorijos.

Didžiąją dalį padidėjimo sudaro valdininkų skaičiaus "mažinimo" vajuje pasiektas realus padidėjimas, įvedant vis naujas valstybės tvarkas ir reguliavimo sferas. Valdymo aparato (vykdomosios valdžios, reguliavimo institucijų, mokesčių administravimo) darbo užmokesčio fondas padidėjo daugiau kaip dvigubai - nuo 1,15 milijardo 2019 metais iki 2,1 milijardo 2025-siais.

Įvertinus tai, kad didelei daliai biurokratijos darbų persikėlus iš valdymo etatų į visokiausius IT rangovus, VšĮ, paslaugų pirkimus ir t.t., kurie yra taip pat realios valdymo organizavimo išlaidos, šis valdymo sferos darbo užmokesčio didėjimas būtų dar bent 1 milijardu eurų didesnis.

Pabaigai - prie taip valdžios mėgstamos medikų ir mokytojų atlyginimų temos. Esą, jiems didinama žiauriai daug ir todėl taip atrodo, kad viešojo sektoriaus atlyginimai labai didėja. Iš tikrųjų darbo užmokestis 2019 - 2024 metais didėjo mokytojams 67 proc., gydytojams 57 proc., slaugytojams 62 proc. O valdymo aparate padidėjimas 74 proc.

Ir tas „didinimas" dažniausiai tik padidina pajamų nelygybę viešajame sektoriuje. Pvz., didinant atlyginimus 10 proc., vadovas, gaunantis 10 000 gaus dar 1000, o eilinis, gaunantis 1000 gaus dar 100. Skirtumas nuo 9000 išaugs iki 9900... Suprantu, pavyzdys tik iliustracija, bet jis gerai atspindi valdžios mentalitetą ir realią situaciją.

Ar tai dar įmanoma?

Laisvoje, demokratinėje valstybėje leidžiama viskas, kas nėra uždrausta.

Biurokratizmo šalyje draudžiama viskas, kas nėra parašyta ir leista, kam nenustatytos begalinės tvarkos.

Valdininkijos problemą galima ir reikia spręsti ne "kovojant su biurokratais", o išbiurokratinant pačią valstybę ir išlaisvinant visuomenę nuo totalinės valdžios kontrolės.