Pasaulis iš tiesų yra juodai baltas. Kaip kadaise vaikystėje matytas kino filmas. Kaip šachmatų lenta: viename langelyje vyksta karas, bet gretimame jo nėra. Šiandienos neapibrėžtumas sukelia ateities neapibrėžtumą.
Taip gimsta įsivaizdavimas, kad pasaulis, būtent šiuolaikinis pasaulis, išprotėjo. Ir tie, kurie taip mano, jo nebesupranta. Taigi, ar ne geriau pasislėpti už širmos, kur „ne viskas taip vienareikšmiška", ir žiūrėti į išorę pro televizoriaus ekraną?
Spalvotas televizorius prireikus „nuspalvins" pasaulį pilkai. Pilka spalva saugo ir kontroliuoja neapibrėžtumą. Bet tas neapibrėžtumas realybėje skatina nieko neveikimą. Ir ateitis atrodo išplaukusi, ribų nesimato.
Atrodo, kad būtent tai ir yra karo rūkas, bet ar kas nors sugebėtų paversti jį demokratijos rūku. Vyriausybės siunčia savo karžygius į karus, nes mano, kad būtent jos yra „teisingoje" šachmatų lentos pusėje. Sąlyginai jos žaidžia už „baltuosius". Taip gyvena karo riteriai, o paskui miršta. Kaip vergai plantacijoje.
Kaip tie patys vergai kare. Būtent taip klesti šiuolaikinis pasaulis, nenumaldomai daugėja „blogio ašies" šalių. Kuriame, kaip savo laiku pranašavo seras Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill), „ateities fašistai vadins save antifašistais".
Netikėti bendrininkai
Šiandieniniame Rusijos ir Ukrainos karo fronte nematyti nei Kremliaus vadovo Vladimiro Putino, nei kokių nors aukštų pareigūnų ar rusų televizijos propagandistų. Nematyti ir jų vaikų. Tankų ar pabūklų svirtis spaudžia dar visai neseniai taikūs buvę rusai. Žinoma, jie, kaip ir valdžia, yra tiesiogiai kalti dėl šio karo. Tai reiškia, dėl žudynių.
Dar yra ką tik gimę kūdikiai, yra rusai, kurie šiuo metu nėra fronte - tokie tylūs, nepastebimi žmonės savo virtuvėse. Tai tie, apie kuriuos sakoma „paprasti žmonės". Tačiau ir jų likimuose galima įžvelgti tiesioginį ryšį su karu. Tokie žmonės atrodo nekalti, bet jie yra atsakingi už karą.
Nes jie visi yra valstybės, kuri užpuolė kaimyninę, suverenią šalį, sistemos dalelės. Atsakingi už šiuolaikinį agresyvų, visais požymiais imperialistinį karą. Todėl atpirkimo našta turi užgriūti ir ant jų pečių.
Kažkas panašaus į tai, kas iš tikrųjų taptų tikra antrąja denacifikacija. Antrąja, nes žmonijos istorijoje jau buvo vienas toks pavyzdys - kalbu apie nacių Vokietijos virsmą į demokratinę, taikią Europos šalį.
Kažkaip pamirštama, kad tarpukario laikotarpiu pagal daugelį požymių būtent Berlynas, o ne Paryžius ar Londonas, ar, tai jau iš fantastikos srities, Maskva tapo Europos kultūros centru. Vokiečių tauta atsigavo, nes tai buvo tauta, turėjusi demokratijos tradicijas.
Ar atsigaus tauta, kurią valdžia per amžius, dešimtmečius, penkerių metų planus ir nemažai karų „už taiką visame pasaulyje" paaukojo visapusiško valdžios teisumo ideologijai? Artimiausiais metais tai mažai tikėtina.
Šiuolaikinėje karo realybėje labai klysta tie, kurie į jį žiūri tarsi iš šalies. Kalbu apie tai, jog eiliniai šalies-agresorės piliečiai jį stebi ir tyli. Tipiškas tokių asmenų posakis - „tai ne mano karas". Taip susiformuoja įsitikinimas, kad neįmanoma užkirsti kelio „karo vanagų" valdžios veiksmams, nors jie patys ją ir išrinko.
Rusijos konstitucijoje yra straipsnis, skelbiantis, kad valdžios pagrindas yra tauta. Vertinant situaciją per jį išeitų, jog pati rusų tauta siekia karo.
Kitaip sakant, rusų tauta, kiekvienas šios šalies pilietis - net ir tas, kuris atrodo esą laikosi nuošalyje - tampa priverstiniu karo dalyviu. Ar jis yra valdžios, ar kitoje „barikadų" pusėje, kiekvienas, pasitaręs su sąžine, sprendžia pats. Gerai, jeigu jis, nors ir tyliai, bet jos neremia.
Neįmanoma tapatinti dviejų Rusijos ir Ukrainos karo pusių. Nors balta spalva pasidabinęs „Auksinio" namo už Didžiojo sūraus vandens savininkas tai ir deklaruoja. JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) garsiai pareiškė, kad labiau pasitiki Rusijos diktatoriumi nei JAV sąjungininkais Europoje.
Jis taip pat pabrėžė, jog „V.Putinas nebijo Europos" - šiuos D.Trampo žodžius „MS Now" kanale pacitavo laidos „The 11th Hour" vedėja Stefani Rulė (Stefani Rule).
Bet realybėje juodos agresoriaus dėmės nuo Rusijos nenuplauna nei saldūs Kremliaus žodžiai apie dar vienos sąlyginės Malinovkos „išlaisvinimą" rytinėje Ukrainoje, nei priežasčių bei pasekmių aiškinimo iškraipymas iš JAV pusės.
Požiūris į karą kaip tokį, taip pat į Rusijos ir Ukrainos karą, yra savotiškas kiekvieno žmogaus koordinačių ir vertybių sistemos testas.
Rusijos ir Ukrainos supratimas apie pergalę radikaliai skiriasi. Čia nėra net užuominos apie bendrą požiūrio tašką. Nelogiška ir net nemoralu esamoje situacijoje vienodai elgtis su agresoriumi ir su savo suverenitetą ginančia šalimi.
Rusija siekia ištirpdyti suverenią Ukrainą savo socialinėje ir geografinėje erdvėje, sunaikinti ją kaip valstybę; Ukraina siekia teisingumo ir nori nustumti Rusiją į jos įstatymų pripažintas teritorijas.
Karui prasidėjus, Ukraina turėjo neblokinį, tai yra, neutralų statusą. Ukraina atsisakė branduolinio ginklo vardan taikos, o Rusija savo turimą branduolinį arsenalą naudoja šantažuoti Europai ir pasauliui. Viskas rodo, kad Rusija gali jį panaudoti bet kuriuo metu. Laikas parodys, ar tai nutiks...
Ukrainiečių pavardžių antroponimika
Žmonija nemėgsta pokyčių. Nebent tai būtų naudinga.
Pavyzdžiui, valdžiai. Kinija savo poreikių tenkinimui pastatė didžiausią pasaulyje „Trijų tarpeklių" hidroelektrinę. Šis žmogaus rankomis sukurtas „ežeras", atsiradęs perkėlus milžinišką vandens masę, paslinko Žemės ašį 2,5 cm.
Dėl to paros trukmė pailgėjo šešiomis šimtosiomis mikrosekundės. Nors dažniausiai žmonės linkę viską trumpinti. Visiems žinomame posakyje „suvalgė šunį" dingo jo pabaiga „...o uodega užspringo".
Frazėje „apie mirusiuosius tik gerai" buvo pamiršta „...arba tiesa". Tas pats ir su senoviniu posakiu - „visi keliai veda į Romą...", kuris dabar tapo nurodymu toliau judėti link kažko išimtinai neišvengiamo. Čia irgi „pasimetė" pabaiga - „... o Romoje - į bordelį".
Prisiminkime ir tipišką ukrainietišką priežodį „mano namas - galinis" bei pamirštą jo pagrindinę mintį „... todėl pirmas sutinku priešus". Būtent taip dabar ir atsitiko.
Tai matyti iš vardų ir pavardžių transformacijų, vykdomų Rusijoje propagandos reikmėms. Čia viskas aukojama propagandai, todėl moralės principai niekam nerūpi!
Rusijos televizijos studijoje skambant audringoms ovacijoms buvo smagiai pasijuokta iš Psaki pavardės. Dženifer Renė Psaki (Jennifer Rene „Jen" Psaki) - amerikiečių politikė, ėjusi Baltųjų rūmų spaudos sekretorės (2021-2022 m.) ir JAV Valstybės departamento atstovės spaudai (2013-2015 m.) pareigas.
Ji žinoma tuo, kad 2014-2015 m. Rusijos agresijos prieš Ukrainą metu griežtai kritikavo Maskvos veiksmus. Dėl to tapo tikslingos rusų žiniasklaidos propagandinės kampanijos taikiniu.
Rusijos televizija užsipuolė ir Ukrainos kariškį. Oleksijus Leonidovičius Neižpapa (g. 1975 m. spalio 9 d. Sevastopolyje, TSRS) - viceadmirolas, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karinių jūrų pajėgų vadas. 2022 m. spalį jis pateko į populiariosios radijo stoties „NV" sudarytą 25 įtakingiausių Ukrainos kariškių sąrašą.
Pasak Rusijos propagandistų, žmogaus su tokia pavarde protėviai nusipelno tik gėdos. Tik Rusijos lingvistikos ir propagandos mokslų „žinovai", taip pat televizijos ekranų skoniams priderintas Rusijos elektoratas net nesusimąsto, kad ukrainiečių kalboje nėra žodžio „papa". Reikšmė tokia yra, bet ukrainiečių kalboje „tėtis" tariamas „tato".
O „papoju" tolimuose Ukrainos kaimuose nuo seno vadindavo ką tik iš krosnies išimtą duoną. Manoma, kad tokios duonos negalima valgyti, kol ji neatvės.
Pagrindinis Rusijos agresijos ideologas Jungtinių Tautų tribūnose yra ponas, kurio pavardė - Nebenzia. Vasilijus Aleksejevičius Nebenzia nuo 2017 m. liepos 27 d. eina Rusijos nuolatinio atstovo Jungtinėse Tautose (JT) ir JT Saugumo Taryboje Niujorke pareigas.
Jis yra Rusijos karjeros diplomatas, turintis nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus rangą. Bet pasaulis buvo priblokštas, kai sužinojo, kad šio veikėjo šaknys - ukrainietiškos. Dar daugiau, jis pats yra ukrainietis!
Kaip įrodymą, jis pateikė savo pavardę ir keliolika faktų iš gyvenimo. „Jei formaliai, aš esu ukrainietis. Ir turiu tokią keistą pavardę. Slavai žino, kad ją net Ukrainoje sunku rasti. Ji kilusi iš Zaporožės kazokų. Mano tėvas - grynas ukrainietis, o motina taip pat - iš kazokų", - karo metinėms skirtame JT posėdyje pareiškė V.Nebenzia.
Kalbant apie ukrainietiškas šaknis, reikia pasakyti, kad V.Nebenzia gimė 1962 m. Rusijos mieste Volgograde. Jo tėvas - Antrojo pasaulinio karo dalyvis - dirbo Stalingrado TSRS komunistų partijos komiteto antruoju sekretoriumi. Vėliau dirbo Maskvoje.
Pareigos buvo įdomios - jis sprendė, kokią literatūrą vaikams reikėtų skaityti, o kokią - ne. Tie vaikai laikui bėgant susilaukė savo vaikų, o jų vaikai - savo. Dabar jie arba dar gyvi Ukrainos laukuose su ginklais rankose, arba atgulė į Ukrainos žemelę.
Pats V.Nebenzia nėra Ukrainos politinės tautos dalis. Jis yra ciniškas Rusijos invazijos ir žudynių gynėjas. Jo tarnystė agresoriui liudija apie visišką nacionalinės tapatybės atsisakymą. Tai nenuostabu, nes partijos nariai TSRS turėjo vieną bendrą tautybę - komunistų.
Jo pareiškimai einant Rusijos atstovo JT pareigas, jei ne beprasmiai, tai peržengia ribą, po kurios jau nustatoma medicininė diagnozė. Naktį, kai prasidėjo Rusijos invazija, į Ukrainos atstovo prašymą skubiai paskambinti savo viršininkui, Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui, kad šis sustabdytų karo veiksmus, V.Nebenzia atsakė neketinąs naktį žadinti ministro. Ir vetavo JT rezoliuciją, smerkiančią invaziją.
Vėliau jis pasakys, kad Rusija nepradėjo jokio karo, o tik kovoja su neonaciais. Iš jo buvo galima išgirsti ir apie kovinius uodus, kaip Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dalį, ir naujausias Kremliaus pasakas apie slaptas chemines laboratorijas netoli Kijevo, ir apie tai, kad Rusija jokiu būdu nebombarduoja Ukrainos miestų. Ir net apie tariamą „nešvarios" atominės bombos gamybą Ukrainoje.
Anksčiau kazokai pasirinkdavo pavardes pagal kokias nors savo savybes. Iš senųjų ukrainiečių spaudinių nesunku sužinoti, kad senovinis žodis „benzia" buvo vartojamas kaip plepys, šnekorius, tuščiagarbis.
Be to, pagal ukrainiečių tradicijas, pavardės su priedėliu „ne" buvo priskiriamos kaip savotiška apsauga nuo tokių žmonių. Tai reiškia: nekalbėk daug, nebūk tuščiagarbis.
Skaičiai, tik skaičiai
Pasak Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vado Oleksandro Syrskio, šiemet Rusijos armija bus papildyta dar 409 tūkst. karių. Internetas, kuris, atrodo, žino viską, lengvai pateiks duomenis, reikalingus nesudėtingai pradinės mokyklos lygio aritmetikos užduočiai suformuluoti.
Pavyzdžiui, televizijos laidoje „Tiesioginė linija", kuri vyko 2025 m. gruodžio 19 d. ir truko daugiau nei keturias valandas, Kremliaus vadovas įvardino skaičių - tuo metu Ukrainos teritorijoje esą buvo 700 tūkst. Rusijos karių. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas O.Syrskis nurodė, kad fronto linijoje yra 710 tūkst. Rusijos karių.
Be to, V.Putinas pareiškė, kad Maskva nelaiko savęs atsakinga už rusų ir ukrainiečių žūtį karo metu - taip jis atsakė į kanalo NBC klausimą. Tačiau vien tik 2025 m. sausio-spalio mėnesiais dėl Rusijos smūgių Ukrainos miestams žuvo 548 civiliai, dar 3592 buvo sužeisti, lapkričio mėnesį pranešė JT.
Pradžioje, 2022 metais, ką patvirtina ir atviri šaltiniai, invazinis karinis kontingentas sudarė 200 tūkst. karių. 2022 m. rugsėjo 21 d. Rusijoje paskelbta „dalinė mobilizacija", kas leido į frontą išsiųsti dar 300 tūkst. karių. 2023 m. bendras Rusijos kariuomenės kontingentas fronte, pasak V.Putino, padidėjo dar 350 tūkst. 2024 m. jis pasipildė 450 tūkst., 2025 m. - dar 400 tūkst.
Galiausiai prie rusų dalinių prisijungė 50 tūkst. „rusų pasaulio" šalininkų iš okupuotų Ukrainos teritorijų. Susumavus gauname įspūdingus skaičius - 1,75 mln. žmonių. Visgi, atsižvelgiant į V.Putino įvardintus skaičius, kyla paprastas klausimas - kur dingo milijonas rusų karių?