Nuo europietiškos elegancijos iki azijietiško funkcionalumo: populiariausi galvos apdangalai

Nuo paprastų ir funkcionalių iki neįtikėtinai sudėtingų, simbolizuojančių autoritetą ir valdžią, jie buvo žmonijos istorijos liudininkai, o ir šiandien yra mūsų gyvenimo dalis.

Pasakojame apie populiariausius galvos apdangalus pasaulio istorijoje.

Beretė

Šis kuklus valstietiškas galvos apdangalas nuėjo ilgą kelią, kol tapo nesenstančia prancūziškos mados žvaigžde.

Jos istorija prasidėjo Pirėnų kalnuose Prancūzijos pietvakariuose, kur iš pradžių buvo praktiškas ir funkcionalus piemenų ir ūkininkų galvos apdangalas, o vėliau greitai pelnė įvairių gyventojų sluoksnių atstovų palankumą.

Ją nešiojo dailininkai, rašytojai ir poetai, laikydami beretę prancūzų kultūros neatskiriama dalimi ir aristokratiškos elegancijos ir stiliaus simboliu.

XX a. pradžioje beretė vis dažniau prasiverždavo į mados pasaulį, ją į savo kolekcijas įtraukė Koko Šanel (Coco Chanel) ir Žana Lanven (Jeanne Lanvin).

Beretę taip pat nepaprastai pamėgo viso pasaulio armijos, daugelyje šalių, net neturinčių su ja kultūrinių ryšių, ji tapo standartiniu ekipuotės elementu.

Turbanas

Turbanas - galvos apdangalas, kurio idėja - galvos apvyniojimas audinio juosta. Ankstyviausi galvos apdangalų, panašių į turbaną, egzistavimo liudijimai siejami su Mesopotamija, istoriniu Vakarų Azijos regionu.

Įvairius turbanus nešioja įvairių kultūrų atstovai, daug kam jis turi simbolinę reikšmę ir yra naudojamas kaip būdas tapatintis su tam tikra kultūra arba grupe, taip pat kaip ištikimybės tam tikrai gyvensenai demonstravimas.

XVIII ir XIX a. turbano populiarumas augo. Jis keitė formą, tapo elegantiškesnis, dažnai būdavo puošiamas brangakmeniais, ypač brangiais turbanais buvo priiimta puoštis per iškilmes ir pokylius.

XX a. 6-me deš. prasidėjo dar vienas turbano atgimimas, jis pradėjo puošti madingiausių garsenybių ir aukštuomenės liūčių galvas.

Turbanus, sukurtus Kristiano Dioro (Christian Dior), nešiojo Marlena Dytrich (Marlene Dietrich) ir Elizabet Park Fairstoun (Elisabeth Parke Firestone).

Beisbolo kepuraitė

Kad ir kaip keistųsi galvos apdangalų mada, kad ir kokios atsirastų tendencijos, vargu ar pavyks pranokti paprastos beisbolo kepuraitės rekordinį populiarumą.

Pirmą kartą ji pasirodė 1860 m. ant amerikietiškos beisbolo komandos „Brooklyn Excelsior" komandos narių galvų, paskui jas pradėjo nešioti jų aistruoliai, ir pagaliau beisbolo kepuraitės kaip patogus galvos apdangalas paplito visur.

Tai, kas iš pradžių buvo tiesiog paprastas sportinis aksesuaras, laikui bėgant tapo neatskiriama pusės pasaulio gyventojų garderobo dalimi. Ją taip pat naudoja įvairių šalių kariškiai ir policininkai.

Per dešimtmečius beisbolo kepuraitės dizainas keitėsi, kol ji tapo šiuolaikine šešiabriaune apvalia kepuraite, kuri yra kasdieninis galvos apdangalas, ir šiandien ją galima pamatyti tiek ant moksleivio, tiek ant prezidento galvos.

Viduramžių gobtuvas ir jo evoliucija

Viduramžių Vakarų Europoje labiausiai paplitęs galvos apdangalas buvo labai paprastas užsimetamas gobtuvas, vasarą apsaugodavęs nuo karščio, žiemą - nuo šalčio.

Jis būdavo gaminamas iš vilnos arba lengvesnių audinių, priklausomai nuo paskirties ir naudojimo laiko. Paprastai jis būdavo nedidelis, priekyje susegamas, nugaroje dažnai su ilga „uodega".

Po truputį jis evoliucionavo į sudėtingą ir įmantrų aprangos elementą, atspindintį savininko padėtį visuomenėje ir to meto madą.

Tapo madinga gobtuvą išversti į išvirkščiąją pusę ir nešioti jį kaip skrybėlę, kad galas kabotų iš šono. Ši mada paplito daugelyje viduramžių Europos regionų, o skrybėlę primenantis gobtuvas buvo pavadintas „šaperonu".

Iki XV a. jis virto sudėtinga, įmantria konstrukcija, primenančia turbaną, bet paskui jo populiarumas ėmė mažėti ir jis užleido vietą kitiems galvos apdangalams.

Skrybėlė katiliukas

Skrybėlė katiliukas tapo madingas Anglijos aristokratiškoje visuomenėje XIX a. viduryje, kai skrybėlių meistrai Tomas ir Viljamas Bouleriai (Thomas & William Bowler) gavo užsakymą gaminti skrybėles bendrovei „James Lock & Co".

Bendrovė užsakė siūti skrybėles jėgeriams, kuriems dėl žemai nusvirusių medžių buvo nepatogu nešioti cilindrus, ypač sėdint ant arklių.

Jie prašė sukurti patogesnį galvos apdangalą, ir netrukus gavo naujo dizaino skrybėlę, kurią iš pradžių nešiojo jėgeriai ir darbininkai, bet netrukus ji labai patiko britų aukštuomenei ir virto kultiniu aprangos elementu.

Katiliuką tai pat greitai pamėgo amerikiečiai: už vandenyno jis greitai išstūmė kaubojiškas skrybėles, nes tvirčiau laikėsi ant galvos.

Amerikoje šios formos skrybėlė buvo pavadinta „derbi" ir taip pat greitai paplito visuose gyventojų sluoksniuose.

Į XIX a. pabaigą katiliukas abiejuose žemynuose pradėjo kelti asociacijas su versliais žmonėmis, susijusiais su finansine veikla.

Fetrinė skrybėlė „Fedora"

Charizmatiškos formos skrybėlė su plačiais minkštais kraštais, pavadinta ‚Fedora", atsirado XIX a. pabaigoje Jungtinėse Valstijose ir buvo siejama su amerikietiška mada ir kultūra.

Iš pradžių ji buvo skiriama vyrams, bet po truputį išpopuliarėjo ir tarp moterų ir net tapo feminisčių judėjimo simboliu.

Skrybėlę išpopuliarino dramaturgas Viktorienas Sardu (Victorien Sardou), pastatęs pjedę „Fedora", kurios herojė nešiojo tokį aksesuarą, o 1990 m. ši skrybėlė atgimė ir greitai paplito visame pasaulyje.

Tai įvyko po Pasaulinės parodos Paryžiuje, kur skrybėlių gamintojas Džuzepė Borsalinas (Giuseppe Borsalino), suteikęs skrybėlei „Fedora" šiuolaikinę išvaizdą, pelnė pagrindinį prizą, o skrybėlei buvo suteiktas antrasis vardas - „Borsalino".

Rusiška ausinė kepurė

Rusiška ausinė kepurė nuėjo kelią nuo senovinio mongolų malachajaus iki privalomo kariškių aksesuaro.

Pirmųjų užuominų apie ausinės kepurės prototipą randama XVII a., tačiau jos populiarumo pikas sutapo su pokarine tarybine epocha, kai tokia kepurė tapo privalomu žieminės karinės uniformos elementu.

Nors daugelyje šiaurės šalių buvo naudojamos panašaus dizaino žieminės kepurės, būtent rusiška ausinė tapo atšiaurios rusiškos žiemos simboliu, o paskui ji išpopuliarėjo daugelyje Vakarų šalių.