Susiskaldymas tautoje yra mūsų gėda

„Vakaro žinių" skaitytojų pageidavimu, pateikiame didžiąją dalį gerb. kun. Ričardo pamokslo:

„Tikintys žmonės, kurie savo gyvenime esame atradę Dievą, tikintys žmonės, kurie savo gyvenime turime santykį su Dievu, tikintys žmonės, kurie savo gyvenime išlaikome ištikimybę Dievui, tikintys žmonės, kurie savo gyvenimo kasdienybėje atsiremiame į Dievą, šiandien mums primenama, kokia patikėta dovana - dovana, kurios pasaulis nepažįsta, apie kurią diskutuoja, atmeta, persekioja, bet mums ta dovana patikėta.

Tiesos dovana. Ne tos tiesos, kuri leidžia išspręsti visas problemas ar sutvarkyti iš naujo pasaulį. Ne tos tiesos dvasia, kuri šiandien tampa stipresniojo galios liudijimu: „Kas turi galią - tas turi tiesą".

Šiandien mums dar kartą primenama, kad mums patikėta dieviškoji tiesa apie patį Dievą, apie žmogų, apie pasaulį ir likimą. Ir tos tiesos dovana slypi įrašyta Šventajame Rašte.

Tos tiesos dėka mes, krikščionys, tvarkome savo tikėjimo kasdienybę, tarpusavio santykius, pasirinkimus. Ta tiesos dvasia formuoja mūsų jautrumą ir pakantumą, mūsų sąžines ir mūsų vertybes. Ir leidžia būti tokiems šitame pasaulyje. Šviesa ir druska, skonį ir kvapą teikiantiems.

Kristus mums kalba apie dvasią kaip apie asmenį, kuris yra siunčiamas, kuris ateina, ir kuris apsigyvena. Gyvendami žemėje mes negalime nė vienas iki galo išlukštenti Dievo slėpinių ar pasakyti suprantamai, kas yra Dievo dvasia, tačiau galime pabandyti sužinoti, kas ji mums yra.

Kristus šiandien užsimena apie tai Evangelijoje ištardamas vieną vienintelį žodį - „globėjas". Tiesa yra žmogaus gyvenimo globėjas. Šventoji Dvasia yra žmogaus gyvenimo globėjas. Žmogus turi gyvenime globėją. Tai tampa mums būtina dar kartą išgirsti ir tą girdėjimą įsileisti kaip veikimo priežastį.

Šiandienos pasaulio pasimetime, karų, iššūkių ir krizių akivaizdoje tikinčio žmogaus stiprybė - šalia manęs yra globėjas. Ne bet kas, bet pats Dievas.

Dažnai apie Šventąją Dvasią yra kalbama kaip apie tą, kuri teikia šviesą, išmintį, patarimą, suvokimą ar net jėgą. Bet žmogui reikia ne tik šviesos, kad matytų, ar jėgos, kad veiktų. Bet žmogui - kiekvienos epochos ir kartos - reikia paguodos, kad galėtų gyventi. Globėjas tampantis paguoda.

Šventasis Augustinas savo metu ištarė žodžius „žmogaus širdis yra nerami". Žmogus dažnai jaučiasi vienišas, prislėgtas šios regimosios visatos platybėse.

Daugelį žmonių pakerta gyvenime nuovargis, skundžiamės modernioje visuomenėje, kad esame nuovargio žmonės. Nuovargis tikrai pakerta mus, nes mes pavargstame ne vien nuo fizinių darbų, bet nuo įtampų, gąsdinimo, priešiškumo, susiskaldymų, bandymų kažkam įteigti ir įsiteikti.

Pavargstame konkuruodami, stumdydamiesi, apkalbėdami, šmeiždami, pletkaudami vieni ant kitų. Nuovargis pakerta šiuolaikinį žmogų. Atrodo, turintį visko ir taip puikiai susidėliojusį.

Turime ir kuprines, skirtas 72 valandoms, ir slaptus išėjimus, susitarimus, kaip bėgsime, kur slėpsimės, kur susitiksime.

Turbūt daugelis gali sau leisti saugius butus užsienio valstybėse, ir galvojame, kaip sėkmingai pasieksime oro uostą. Bet užtenka iškristi sniegui ir visas miestas sustoja. Betgi išskrisime.

Nepaisant nieko, žmogų šiandieninį baugina rytojus. Rytojus baugina.

Mes visi turime draugų, pažįstamų, bet šiandieninė konkurencija, darbo rinka, šiandieninis gebėjimas būti stipresniu, pasirodo, išduoda.

Turbūt visi esame patyrę draugo išdavystę, laikėme draugu, atvėrėme širdį, pasitikėjome, o tapome tiesiog galimybe. Taip, šiandieninį žmogų išduoda draugai.

Taigi visų šitų nuovargio, bauginimo ir išdavysčių pasaulyje kas bus žmogaus globėjas? Gebantis padrąsinti žmogų gyventi.

Esame iš naujo kviečiami atrasti viltį.

Ką apaštalas Petras nori mums, krikščionims, pasakyti? Ar šiandieninis žmogus yra pasirengęs įtikinamai paliudyti apie jame gyvenančią viltį? Petras kelia klausimą dar gilesnį, ar viltis dar gyvena tikinčio žmogaus buvime? Ar tikintis žmogus yra vilties piligrimas, vilties asmenybė ar liudija krikščionis šiandien viltį?

Ar pats tapo išsigandęs, melagienų auka, pasimetęs, užsidaręs, nutolęs, savimi besirūpinantis, savo saugumo burbulą susikūręs? Ar krikščionis ir burbulai dera tarpusavyje? Petras kelia rimtą klausimą, ar šiandien krikščionis dar tiki viltimi?

Viltis buvo skiriamasis krikščionių bruožas, kurį turėjo pastebėti aplinkiniai. Viltis - skiriamasis krikščionio bruožas, kurį turi pastebėti kiti. Viltis yra varomoji žmogaus gyvenimo jėga.

Nes be vilties žmogus negali gyventi, nebelieka tikslo, perspektyvos, be vilties žmogus nemato savo pastangų prasmės. Viltis. Jos reikia mums visiems.

Šiandieniniame pasaulyje mes matome, kad vilties reikia ne tik asmeniniam gyvenimui, bet šiandien reikia vilties mūsų požiūriui į savo kraštą, į savo tautos problemas, rūpesčius ir iššūkius. Šiandien reikia krikščioniškos vilties į mūsų tarpusavio įkastą susipriešinimo pleištą. Susiskaldymo gėdą.

Tauta niekada taip nebuvo susiskaldžiusi, kaip yra dabar - nepriklausomybėje. Ir tai mūsų tautos gėda.

Laisva tauta, atstovėjusi tokią istoriją, iškentėjusią Sibiro speigą, okupacijos pinkles, tikėjimo persekiojimą. Iškovojusi laisvę apsirengia gėdos drabužiu. Susiskaldę, susipykę, besikeikiantys, vienas kitam vidurinius pirštus į akis drėbiantys. Dasigyvenom.

Kai kalbėtis pradėjome vidurinių pirštų kombinacijomis. Ir sakome, meninė laisvės išraiška. Gėda. Susiskaldymas tautoje yra mūsų gėda.

Kodėl taip atsitiko? Geras klausimas. Atsakymas banalus - Dievą pametėme ir nuo žmogaus nusigręžėme. Dievą ir žmogų pastūmėm.

Dėl to mums reikia vilties požiūrio į visa tai. Į krizes, į iššūkius, teisingumo siekį, aplinkos apsaugą... Bet jeigu ties čia sustotume, mes niekuo nesiskirtume nuo tų, kurie mėtosi vidurinių pirštų kombinacijomis.

Mes, krikščionys, susirenkame į savo bažnyčias dar kartą atsiremti į stiprybę, nes daug mūsų kasdienybėje rodome viltį. Tik, keista, jos niekas nenori matyti.

Vilties ženklai apčiuopiami kasdienybėje, dažniausiai neafišuojami, - kai neįgalus žmogus priima savo gyvenimą kaip dovaną ir sugeba dar patarnauti kitiems; kiek daug tyliai neįgalių žmonių tarnauja kitiems.

Vilties ženklai matomi ten, kur tyliai Dievo akivaizdoje sutuoktiniai šeimose, nepaisydami skausmingų patirčių bei nusivylimų, sugeba atsiprašyti ir atleisti, kurti bendrystę iš naujo. Kiek daug šiandien žmonių išsaugo savo šeimas.

Vilties yra ten, kasdienybėje, kur priklausomybės varginami žmonės visomis jėgomis stengiasi išsivaduoti iš įpročių vergovės, turi drąsos paprašyti pagalbos „padėkite man", „gelbėkite mane", „sugrąžinkite mane".

Vilties liudytojai kasdienybėje yra tie žmonės, kurie praradę savo brangiausius artimuosius neužsisklendžia netektyje ar praeities atsiminimuose, bet po laidotuvių vėl ryžtingai gyvenimui taria „taip".

Šiandien mes, krikščionys, susirinkę į savo bažnyčias, matome pilną paveikslą: pykčio ir vilties; atstumto ir pasirinkto; Dievo ir žmogaus.

Iš mūsų, tikinčių žmonių, šaiposi pasaulis. Mes galvojome, kad pašaipos baigsis iškovojus laisvę, bet nepriklausomoje valstybėje iš mūsų šaipomasi dar ciniškiau, vulgariau negu tą darė okupantai. Šiandien tyčiojamasi, pasišaipoma.

Vienos pašaipos mes esame verti - kad krikščionių veiduose menkai atsispindi išganymo džiaugsmas. Ir ši pašaipa yra teisėta pašaipa.

Krikščionio veide nebesimato džiaugsmo. Ne to džiaugsmo, kuris tampa gera nuotaika ar šypsena veide, ne apie tokį džiaugsmą kalbam. Bet apie džiaugsmą laikysenoje, kad mano gyvenime yra vietos kitam.

Globėjo dovana ir yra mums padrąsinimas. Krikščionio gyvenime turi būti vietos kitam. Krikščionio gyvenime yra vietos džiaugsmui."