1 nuotr.Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) pateikė apeliaciją dėl Regionų administracinio teismo sprendimo nenukelti sostinės centre stovinčio paminklo poetei Salomėjai Nėriai.
„Centro apeliacinis skundas teikiamas ne dėl istorinės diskusijos tęsimo, bet dėl būtinybės užtikrinti vienodą įstatymų taikymą atskirose savivaldybėse ir nustatyti aiškias administracinių institucijų bei teismų kompetencijos ribas desovietizacijos procese“, – rašoma centro pranešime.
Apeliaciniame skunde centras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, centro vertinimu, pirmiausia, netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymo nuostatas.
LGGRTC mano, kad Regionų administracinis teismas neteisingai savo sprendime citavo centro ir komisijos rašytinius dokumentus bei dėl to padarė neteisingas išvadas.
„Neįvertinęs visų byloje pateiktų istorinių dokumentų ir kitų rašytinių įrodymų, (teismas – ELTA) pats atliko istorinį vertinimą klausimais, kurie pagal įstatymą pirmiausia priskirti specialiai sudarytos tarpinstitucinės komisijos ekspertų ir centro istorikų kompetencijai; be to, ketvirta, apeliaciniame skunde pateikiami argumentai ir įrodymai, pagrindžiantys, kad centras sprendimą priėmė laikydamasis visų teisės aktuose nustatytų procedūrų, todėl nėra pagrindo konstatuoti procedūrinius pažeidimus. Būtent dėl šių keturių priežasčių pirmosios instancijos teismas, centro vertinimu, priėmė tokį sprendimą, kurį būtina patikrinti apeliacine tvarka“, – teigia LGGRTC.
Teismas panaikino centro sprendimą
Gegužės pabaigoje Regionų administracinis teismas Vilniuje panaikino LGGRTC sprendimą nukelti sostinės centre esantį S. Nėries paminklą.
Remdamasi byloje esančia išvada, teisėjų kolegija nusprendė, kad „poetė atliko dekoratyvinę, o ne politinę funkciją okupuojant Lietuvą“, taip pat nėra pakankama duomenų konstatuoti, kad poetė veikė okupacinėse valdžios centrinės struktūrose.
„Pareiškėjos Salomėjos Bučaitės skundą tenkinti iš dalies: panaikinti LGGRTC 2024 metų rugpjūčio 20 dienos sprendimą. Sprendimas būtent toks buvo priimtas, teisėjų kolegijai įvertinus, ar sprendimas atitinka draudimo propaguoti autoritarinius totalitarinius režimus ir jų ideologijos įstatymo nuostatas, Viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Vis tik, teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pakankama konstatuoti, kad poetė veikė okupacinės valdžios centrinėse struktūrose. Būtina turėti duomenų, kad ji aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusiems įtakos okupaciniams, politiniams, represiniams, karinėms struktūroms. Tokių duomenų teisėjų kolegija byloje pasigedo“, – sakė teisėja Violeta Petkevičienė.
Teismas pabrėžė, kad vien poetės dalyvavimas to meto sovietinėse institucijose ar okupacinę valdžią palaikanti kūryba savaime neįrodo aktyvaus jos dalyvavimo priimant sprendimus, prisidėjusius prie sovietinės okupacijos įtvirtinimo ar represijų vykdymo.
Teismo sprendime pažymėta, kad nei komisijos išvadoje, nei LGGRTC sprendime nebuvo aiškiai nurodyta, kokiuose konkrečiuose sprendimuose poetė dalyvavo; koks buvo jos aktyvus vaidmuo priimant tokius sprendimus; kaip tie sprendimai prisidėjo prie sovietinės okupacijos ar represijų vykdymo; kokiu būdu pats paminklas šiandien simbolizuoja totalitarinę ideologiją ar represijas.
Kadangi nebuvo atlikta išsami analizė, kurios reikalauja įstatymas, teismo vertinimu, LGGRTC sprendimas neatitiko Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinto išsamumo principo.
Teismas taip pat atkreipė dėmesį į ekspertines išvadas, kuriomis rėmėsi komisija.
Vienoje jų Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkas pažymėjo, kad S. Nėris atliko „dekoratyvinę, o ne politinę funkciją okupuojant Lietuvą“ ir nėra duomenų apie jos dalyvavimą represinėse struktūrose ar žmonių skundimą sovietinio saugumo organams.
Taip pat teismas konstatavo, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo padaryta procedūrinių pažeidimų.
Teismas nustatė, kad komisija išvadoje viršijo savo kompetenciją – ji ne tik vertino, ar paminklas pažeidžia Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatyme įtvirtintą draudimą, bet ir pati nurodė, kad jis turi būti pašalintas, nors tokį sprendimą pagal teisės aktus turi priimti LGGRTC generalinis direktorius.
Be to, komisija savo išvadą pateikė ne LGGRTC, o fizinio asmens prašymu, nors pirmiausia fizinio asmens prašymą turėjo vertinti atsakingas centro struktūrinis padalinys ir tik tuomet teikti jį svarstyti komisijai.
Sprendime pažymėta ir tai, kad buvo pažeistas Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintas objektyvumo principas, kadangi komisija rėmėsi istorine pažyma, kurią buvo patvirtinęs tas pats LGGRTC direktorius, vėliau priėmęs ir galutinį sprendimą dėl paminklo pašalinimo.
„Taigi teismas nusprendė, kad dėl šių priežasčių LGGRTC sprendimas turi būti panaikintas. Kartu pažymėta, kad šis teismo sprendimas savaime nereiškia, jog ateityje negalėtų būti priimtas naujas sprendimas dėl paminklo, jeigu būtų pašalinti nustatyti procedūriniai trūkumai ir pateiktas išsamus teisinis bei faktinis pagrindimas“, – rašoma teismo pranešime.
Šis teismo sprendimas buvo negalutinis ir per mėnesį galėjo būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Dėl nukėlimo kreipėsi fizinis asmuo
LGGRTC prašė teismo palikti galioti prieš kelerius metus priimtą sprendimą nukelti Vilniaus gatvėje esantį paminklą, nes, anot centro, jis propaguoja sovietų okupacinį režimą.
LGGRTC vadovas Arūnas Bubnys buvo atvykęs išklausyti teismo sprendimo. Po jo paskelbimo jis pareiškė, kad sprendimas bus skundžiamas aukštesnės instancijos teismui.
LGGRTC atstovės teisme priminė, kad 1940 m. poetė buvo vadinamosios Liaudies seimo įgaliotos delegacijos, vykusios į SSRS, Aukščiausiosios Tarybos dėl Lietuvos priėmimo į Sovietų Sąjungą, narė. Anot mokslininkės, S. Nėris 1941–1945 m. buvo Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos deputatė. Paminklus sovietų valdžia statė tik svarbiems asmenims.
Iš JAV nuotoliniu būdu teismo posėdyje dalyvavusi poetės anūkė Salomėja Bučaitė skundėsi, kad sprendimas nukelti minėtą paminklą paveikė jos močiutės atminimo išsaugojimą, daro žalą jos garbei, reputacijai.
Ji sakė, kad prie paminklo nėra jokių ideologinių šūkių. Ji mano, kad nėra jokios paties objekto analizės, asmens pavaizdavimas nėra propaganda.
Moteris teigė, kad JAV ketina išleisti močiutės eilėraščių knygą ir taip šios šalies gyventojus supažindinti su Lietuvos kultūriniu paveldu.
Poetės vaikaitė nerimavo, kad nukėlus paminklą bus viešai formuojama nuomonė apie jos senelę.
LGGRTC atstovės teismui tvirtino, kad sprendimas nukelti S. Nėries paminklą buvo priimtas po fizinio asmens kreipimosi.
Remdamasis galiojančiais įstatymais, draudžiančiais totalitarinio režimo simbolius, pareiškėjas prašė įvertinti, ar sostinės centre gali stovėti S. Nėries paminklas.
Prie dabartinės Vyčio gimnazijos, kuri anksčiau turėjo Salomėjos Nėries pavadinimą, paminklas-biustas nevienareikšmiškai vertinamai poetei buvo pastatytas 1974 m.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, S. Nėris parašė kūrinį „Poema apie Staliną“, prosovietines poemas „Bolševiko kelias“, skirtas Leninui.
Gyvendama 1943 m. Maskvoje S. Nėris išleido eilėraščių rinkinį „Dainuok, širdie, gyvenimą“.
1947 m. po mirties sovietų valdžia poetei skyrė valstybinę premiją.
