Arabų šalys gavo rimtą pamoką

Pastarosiomis dienomis konfliktas, tikėtina, rimsta, ir šalys nesutarimus vėl bando spręsti derybomis.

Tiesa, pastarosios vyksta ne visai sklandžiai, nors, pasak su „Respublika" šiuos klausimus aptarusio profesoriaus, arabistikos specialisto Egdūno RAČIAUS, stebimi poslinkiai į teigiamą pusę.

- Kaip manote, kiek JAV buvo tikslinga veltis į konfliktą su Iranu? Taip, kažką pavyko pakeisti Sirijoje, Libijoje, bet Iranas, kiek suprantu, visiškai kitokia valstybė?

- Pradėti reikėtų nuo to, kad arabų pasaulis nėra vieningas. Žiūrint per arabų prizmę, valstybės pasidalinusios į dvi dalis: tos, kurios bijo Irano bei jo įtakos jų vidaus politikai, ir valstybės, kurios linkusios padėti Iranui tapti regiono lyderiu.

Kalbant apie pirmąsias, tai - Persijos įlankos šalys: Bahreinas, Kataras, Omanas ir t.t. Galime sakyti, jog sutapimas, kad jose yra JAV karinės bazės, bet ten jos yra todėl, kad šios šalys bijo Irano.

Kartais gali atrodyti, kad jos palaikė draugiškus santykius su Teheranu, bet realiai nuogąstavo dėl jo įtakos.

Antrosioms priskirtinos Irakas, Sirija iki Bašaro al Asado nuvertimo, Jemenas, Libanas oficialiai gal ne, bet šioje šalyje didelę įtaką turi proiranietiška „Hezbollah".

Pasaulis buvo aiškiai pasidalinęs į dvi dalis. Tik jeigu anksčiau viskas buvo labai simptomatiška, tai karas viską sustatė į vietas. Kas galėjo, bandė remti. Kas bijojo, dabar turi įrodymų, jog jų baimės buvo pagrįstos.

Politine ir ideologine prasme įtampos ir sankirtos išliko. Nepaisant patirtų nuostolių, Irano nedraugai negali atsidžiaugti, kad Izraelis išprovokavo nesankcionuotą Irano užpuolimą ir prie to prisijungė JAV.

Bahreinas, Kuveitas ir kitos „išsilaižys" - atstatys sugriautus statinius, atkurs infrastruktūrą. Bet jų baimės buvo pateisintos ir galiausiai su JAV pagalba jos taip nenukentėjo, kaip galėjo nukentėti.

Šis karas ne tik atskleidė ilgalaikį susipriešinimą bei susiskaldymą regione, bet ir jį pagilino - Kataras dabar tarsis su JAV dėl tolesnės pagalbos, kadangi visi mato, jog Iranas nėra parklupdytas.

Be to, jis yra piktas ir tuo naudojasi, nes turi simbolinį pranašumą, kadangi buvo užpultas. Teheranas pabrėžia, kad arabai turės sumokėti už Irano infrastruktūros atkūrimą.

Beje, žiūrint plačiau, Izraelio sprendimas sukelti daugiau sąmyšio, įtampos ir taip garantuoti savo saugumą, pasiteisino. O kas dabar už tai mokės, atskiras klausimas.

Patį Iraną būtų galima lyginti su Kuba ir ilgą laiką ją valdžiusių Kastrų režimu. Pastarojoje situacija keičiasi ir JAV bando su vietiniais gorbačiovais tartis dėl „perestroikos".

Jeigu JAV būtų sugebėjusios išlaukti, kol senasis Irano dvasinis vadovas Ali Chamenėjus mirs ir bus paskirtas kažkas naujas, Iranas galimai būtų pasukęs atsivėrimo pasauliui ir reformų keliu.

Vašingtonas galėjo pasirinkti šitą kelią, bet buvo priimtas nelegitimus, brutalus sprendimas - nužudyti vadovą.

Amerikiečiai arba apsiskaičiavo, kai tikėjosi, kad nužudžius lyderį visa sistema žlugs, arba išvis veikė neskaičiuodami.

Vakaruose vyrauja hegemoninis diskursas - esą visi 93 mln. iraniečių kenčia nepriteklių ir nekenčia savo valdžios. Atskirose provincijose yra įvairių ginkluotų pajėgų, kurios priešinasi valdžiai, tačiau jos yra menkos ir didelė dalis visuomenės arba palaiko režimą, arba yra nacionalistinių nuotaikų.

Tikrai ne visi pritaria režimo vykdomai politikai, bet absoliuti dauguma tapatinasi su istorine Persija. Nėra kritinės masės, kuri norėtų ir galėtų pakeisti sistemą. Kodėl?

Arba todėl, kad režimas sugebėjo indoktrinuoti žmones, arba jie pasimokė iš gretimų šalių istorijos. Irakui Sadamo Huseino valdymo metu užkrautos sankcijos nesustiprino jo pozicijos, bet sustiprino neapykantą JAV ir tikrai ne visi nenorėjo pokyčių.

Iraniečiai matė, kas įvyko „išlaisvintame" Irake, todėl gal ir norėtų pokyčių, bet bijo, nes supranta, jog pokyčiai Irakui neatnešė nieko gero. Amerikiečiai turėjo tai įvertinti.

Kita vertus, gal jie ir nesiekė režimo bei sistemos pakeitimo, bet vis tiek įsitraukė į Izraelio aferą - susilpninti Iraną tiek, kad jis ilgai nebekeltų grėsmės.

Tiksliau, jis ir anksčiau nebuvo grėsmė, bet dabar jau dar labiau nėra. O jeigu branduolinio ginklo ir neturėjo, tai dabar tikrai ilgai neturės.

Taip, iraniečių raketos ir dronai pasiekė Izraelį, pridarė nuostolių, žuvo žmonės, tačiau sugriovimai nėra dideli, o iš situacijos pasimokiusi kariuomenė galės toliau vystyti oro apsaugos technologijas.

Apibendrinant, konflikte yra aiškūs du nugalėtojai. Izraelis, kuris pasiekė daugumą užsibrėžtų tikslų. Ir Iranas, kuris kaip užpultoji pusė gavo daugybę kortų deryboms.

JAV visiškai pralaimėjo, nes apsiskaičiavo. Ir jeigu tikėsime, kad iraniečiams bus leista prekiauti nafta bei atpalaiduoti 12 mlrd. įšaldytų JAV dolerių, bus galima teigti, jog amerikiečiai patyrė labai didelį pralaimėjimą.

- Kiek pagrįstos buvusio šacho sūnaus Rezos Pahlavio pretenzijos grįžti į valdžią, kurią jo tėvas prarado po 1977 metų revoliucijos?

- Visai nepagrįstos. Tai klounas, kuris kažkur pasirodo ir juokina žmones. Pasaulinė istorija aiškiai rodo, jog po revoliucijos pradinės emocijos pamažu išblėsta. Po revoliucionierių ateina tie, kuriems revoliucija jau yra tik tėvų pasakojimas, o dar vėlesnės kartos jai iš viso nebeteikia prasmės.

Lyginant su TSRS, Leonidui Brežnevui Antrasis pasaulinis karas buvo tikras, Michailui Gorbačiovui jau nebe, o Vladimiras Putinas jį ir jo pamokas visai pamiršo.

Irane užaugo karta, kuri su šacho režimu nekovojo, todėl, jeigu ne užsienio agresija, galėjo būti parinktas nuosaikesnis vadovas, nes šaliai reikia reformų. Tik senajam ajatolai niekas negalėjo pasakyti - pridarei klaidų ir problemų, todėl traukis. Čia panašiai kaip su Romos popiežiumi - išrinktas ir vadovauja Bažnyčiai, nebent pasitrauktų pats.

Ir pokyčiai, jeigu nebūtų didelio spaudimo iš išorės bei nuolatinio apgulties jausmo, buvo įmanomi. Deja, iraniečiai jautėsi visur ir visada puolami. Tik kas kur JT ar Briuselyje prasižioja, iškart pasako - Iranas blogas.

Todėl iraniečiai gyveno nuolatinėje įtampoje. Jeigu spaudimo nebūtų ar jis būtų silpnesnis, iš karto fundamentalūs pokyčiai neprasidėtų, bet palaipsniui nauja iraniečių karta dalyvaudama politiniame gyvenime galėjo kažką keisti.

Taip, turime Šiaurės Korėją, kurioje režimas tuoj skaičiuos šimtą metų ir niekas nesikeičia, bet Irane nebuvo tokio represinio aparato, iki tam tikros ribos netgi buvo nuomonių įvairovė ir savotiška demokratija. Kaip, tarkim, ir Lietuvoje - turime žodžio laisvę, bet jeigu kažkas ims garsiai girti komunistus ar jų veiklą, tikrai susilauks sankcijų.

JAV ir Europa tapo savo susikurto Irano įvaizdžio įkaitais. Jeigu susikuri įvaizdį, kad Iranas - blogas, tai tik ir lauki, kol jis padarys kažką blogo. Ir viskas atrodo priešingai kalbant apie JAV. Pastaroji save pozicionuoja kaip gėrį, todėl europiečiai ir mūsų politikai Ameriką dievina.

- Kokį signalą šis karinis konfliktas siunčia arabų valstybėms? Ar tai gali priversti jas peržiūrėti savo geopolitiką JAV, Vakarų ar Irano atžvilgiu?

- Atskirkime Europą, kuri nieko nedarė ir gūžčiojo pečiais, bei JAV, kuri elgėsi ryžtingai, ir dalis šalių už tai yra dėkingos. Bet įtampa išaugo ir dabar Iraną pradėjo valdyti ne tiurbanuoti barzdočiai, o bebarzdžiai vyrai su uniformomis.

Tiurbanuoti žmonės sukūrė Islamo revoliucinę gvardiją (IRGC), kad juos apgintų. Dabar gvardija išėjo į priekį kaip pagrindinis veikėjas ir be jos žinios niekas nevyksta, nes viešai naujojo aukščiausiojo religinio vadovo Modžtabos Chamenėjaus seniai niekas nematė.

Prezidentas, parlamento pirmininkas ar Užsienio reikalų ministerijos vadas sprendimų nepriima. Sprendimus priima IRGC.

Tos šalys, kurios bijojo, dabar turi bijoti dar labiau, kadangi režimas, tikėtina, iš religinio virsta kariniu. Per revoliuciją įdiegta ideologija atsitraukia, todėl galime sulaukti įdomių dalykų.

Tarkim, ilgą laiką Iranas dalinosi dujomis turtingomis teritorijomis su Kataru ar salomis jūroje su JAE. Dabar IRGC gali pareikšti į šias teritorijas pretenzijas.

Na taip, arabų šalys jaučiasi kažkiek apgintos, nes jų baimės pasiteisino, bet dabar JAV į jų gynybą turės investuoti dar daugiau, nes grėsmė auga.

Visgi didžioji problema yra ne Iranas, o Donaldas Trampas, kuris vieną dieną atsibudęs gali nuspręsti, kad jam kas nors pasiektame sutarime nepatinka ir priimti naują sprendimą.

Arabų šalys pažeidžiamos dėl Irano, bet dar labiau - dėl nenuspėjamo JAV prezidento.

Kataras ir Kuveitas supranta, kad turi elgtis ir kalbėti atsargiai, nes grėsmės niekur nedingo. Jie nešneka apie branduolinį ginklą, nes Iranas, jeigu ir turi, jo nenaudos, kadangi pats yra greta, bet agresijos jos bijojo ir bijos, nes JAV pagalba ir pozicija keičiasi dažniau negu oras.

- Iranas kalbėjo apie musulmonišką NATO analogą. Galime tokio sulaukti?

- Neįmanoma. Jeigu kalbame apie Persijos įlankos bendradarbiavimo tarybą (Bahreinas, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kataras, Kuveitas, Omanas, Saudo Arabija), jos nariai kuria savo Arabijos sąjungą, bet kalbant apie kariuomenes, tai didžioji valstybių dalis yra nykštukinės.

Jos turi po kelis milijonus piliečių ir nėra pakankamai žmonių, kad tai būtų rimta jėga.

Palyginimui, NATO pagrindą sudaro didžiosios, stambios valstybės, o tokios kaip Lietuva yra tarsi savotiškos prielipos.

Regione stipri tik Saudo Arabija ir teoriškai šalys turėtų telktis apie ją, tačiau abejoju, ar visi norėtų jai suteikti plačius įgaliojimus.

- Derybos tarp JAV ir Irano, nors ir ne visai sklandžiai, bet vyksta. Kaip jas vertintumėte?

- Derybos vyksta intensyviai abiem pusėms nenorint nusileisti, bet ir stengiantis išvengti eskalacijos. Iraniečiai yra geri derybininkai.

Amerikiečiai mato, kad nieko nelaimėjo, todėl suvokia, jog reikia palaukti ir nebeprisidirbti daugiau. Čia galima prisiminti Balio Sruogos „Dievų mišką" - kai reikėjo kažką dirbti, kaliniai malkas kilnojo iš vienos stovyklos pusės į kitą.

Procesas vykta, bet koks rezultatas? Su derybomis panašiai - kažkas lyg ir pasirašoma, bet tik tam, kad būtų pasirašyta. Pasiektas Susitarimas dėl to, kad būtų galima pradėti tartis.

Tokių fazių gali būti 20-imt ar daugiau. Kažkas kažką praleis, atšildys, atidarys, vėl užblokuos.

Problema ta, kad Iranas turi laiko ir taip gali žaisti net 10 metų. JAV prezidentas tiek laiko neturi, nes artėja svarbūs lapkričio mėnesio rinkimai ir jam bendrapartiečiai nuolat primena, kad reikia veikti, nes respublikonai atrodo blogai, kadangi jų prezidentas susimovė.

Amerikiečiai gali ir turi daryti nuolaidas, bet dokumente nėra jokių nuolaidų iš Irano pusės. Taigi manau, kad derybos tiesiog vyks toliau, girdėsime daug pareiškimų bei matysime D.Trampo „spektaklių", kai jis vienu metu kalbės ir apie pagarbą, ir apie bombas.

Užtat iš šio konflikto daug turėjo pasimokyti arabų šalys. Jos suprato, kad Izraelis yra grėsmė regione, nes jis per daug nesigilindamas rengė atakas.

Taip pat jos suprato, kad JAV prezidentas yra neįmanomas kaip politinis derybininkas ir partneris. Todėl arabų šalims reikia labai atsargiai žaisti laviravimo žaidimą, bet kyla klausimas - kaip.

Kviesti D.Trampą į regioną ir tiesti jam raudonus kilimus? Bandyti ieškoti JAV vyriausybėje mąstančių žmonių? Bendrą padėtį apsunkina tai, kad, norint užbėgti už akių naujiems įvykiams, veikti reikia greitai.

Tiems, kurie nebuvo Irano draugai, teks permąstyti situaciją. Nes jeigu anksčiau buvo tikima, kad JAV yra patikimas sąjungininkas, o šalies prezidentas - normalus žmogus, su kuriuo galima tartis ir bendradarbiauti, tai šiandien įprasta tvarka bei įsivaizduojama idilė sunaikintos.

Sukrėtimą patyrė visos „arabų gerovės valstybės" ir ilgai niekas į jas nebežiūrės kaip anksčiau, tačiau tai jau atskira tema.