Vitalijus DIGREVIČIUS: Olifėja (žudiko memuarai)

Apie tuos laikus, kada jaunas ir greitas savo darbus atlikdavo tobulai ir su dideliu džiugesiu širdyje, kai naudodavo begalę naujausių dar tik tolimoje Europoje žinomų būdų, su kuriais dar nebuvo susipažinę nei mūsų prokurorai, nei verslo kolegos. Ir pinigėliai byrėjo nestabdomu srautu.

Žudikas nuoširdžiai gailėjosi, kad tuo laiku juos leido netaupydamas į abi puses, negalvodamas apie ateinančią senatvę. Juo labiau, kad tuo laiku nebuvo net svajonių apie II pakopos pensijų fondus.

Profesionalas tais laikais nestigo profesinių užsakymų, tai jis buvo užvedęs savo nudirbtų darbų dienoraštį, kuriame buvo ne tik visi duomenys apie užsakymus, bet ir vykdymo būdus, priemones, atsitraukimo kelius ir įvykusius atgailos procesus.

Dabar dienoraštis dūlėjo už seno židinio plytelių. Gal kada...

Įdomiausia buvo tai, kad jis nė karto nebuvo patekęs į cypę: kai kada nebuvo įrodyta, kai kada išsukdavo advokatai ar parsidavę tyrėjai, kai kada įduodavo bendrininkus ir tapdavo liudininku.

Jis bandė suskaičiuoti, kiek kolegų ir darbdavių iš Panevėžio, Šiaulių, Kauno ir kitų miestų dar dabar valgo pagerintą maistą už grotuotų langelių.

Ot buvo laikai...

Reikalai ėmė prastėti, kai biznis tapo tarptautiniu - atsirado profesiniai imigrantai iš Latvijos, Baltarusijos ir dar velniai žino iš kur.

Atėjo sunki senatvė. Užsakymų nebuvo, nes politikai ir verslininkai ėmė kitaip spręsti tarpusavio santykius, konfliktai tarp apsvaigusių sutuoktinių dažniausiai sprendėsi vietose, o paprasti žmogeliai paprasčiausiai neturėjo tam pinigo.

Be to, prokuratūra tiek patobulėjo, kad pradėjo naudoti naujausius nusikaltimų atskleidimo metodus ir apgauti juos senomis praktikomis nebebuvo jokių šansų.

Nors,.. jie pastaruoju metu masiškai nagrinėjo politikų korupcijos ir „čekiukų" bylas.

Aišku, žudikų elitas ir toliau vartėsi tarptautiniuose piniguose, nes jiems buvo sudaromos šiltnamio sąlygos, ir daug darbo atlikdavo suburtos utilizacijos komandos.

Ir štai tokiais juodais verslui laikais netikėtai atėjo užsakymas. Reikėjo atlaisvinti nuo gyvenimo senutį ligotą pensininką, buvusį paukštyno savininką, kuris niekaip nenorėjo dalintis sukauptais juodais kapitalais su broliu, buvusiu to paukštyno buhalteriu.

Honoraras buvo pensijos lygio, bet atsisakyti jo nebuvo prasmės, juolab, kad pusė sumos gavosi „prieš" ir „į rankas". Tik viskas turėjo atrodyti natūraliai. Laikas - dvi savaitės.

Mintys sukosi karštligiškai: avarija, tačiau pensininkas jau nebevairavo. Nukritimas nuo uolos irgi netiko, nes apie jokį kopimą į kalnus nebegalvojo net pats žudikas. Pistoletas buvo seniai surūdijęs, o kur gauti naują nebuvo supratimo. Virvės ir peilio negalėjo pakęsti nuo jaunystės. Liko nuodai. Dirbtinis infarktas.

Ėjo antra pasiruošimo savaitė, jau buvo rasti įsiskverbimo ir atsitraukimo keliai, paruošta ampulė, kai nelauktai senolis atgulė į reanimaciją ir tuojau pat į urną.

Kadangi pacientą supo mirtinų ligų puokštė, su gydytojais pavyko susitarti dėl konfidencialumo prezumpcijos, vaikai, gviešdamiesi likusio kapitalo, sutarė apie senolio mirtį neskleisti jokios informacijos.

Po savaitės profesionalas gavo žinią, kad užduotis įvykdyta puikiai ir paskirtas susitikimas antrai honoraro daliai gauti.

Visai kaip Olifėja.