Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie planus

Vieni pompastiškai kalba apie istorinius planus, kiti - apie vėluojančią infrastruktūrą, treti skaičiuoja, kiek dar trūksta karių, seržantų, karininkų, tankų, haubicų ir pinigų.

O visuomenė, kuri visą informaciją gauna tik iš žiniasklaidos, dažnai lieka tarp dviejų polių: vienoje pusėje - optimistiniai valdžios pranešimai, kitoje - tos pačios žiniasklaidos pranašystės, kad nieko gero iš šių planų nebus.

Štai tik dvi antraštės, pasirodžiusios tą pačią besibaigiančios savaitės dieną Lietuvos žiniasklaidoje. Pirmoji skelbia: „Trūksta ir eilinių, ir specialistų - Bundesveras nesurenka Lietuvos brigados".

Ir štai antroji, kuri jai kardinaliai prieštarauja: „B. Pistoriusas: Vokietijos brigados dislokavimas Lietuvoje vyksta pagal planą." Tai kaip gi yra iš tiesų?

Nepretenduoju į karo ekspertus, tačiau su logika tikrai nesu susipykęs, todėl pasidalinsiu su jumis keliomis savo įžvalgomis.

Realybė, kaip dažniausiai būna, yra gerokai nuobodesnė už politikų plepalus ir kartu daug rimtesnė. Pirmiausia reikia suprasti, kad šiandien Lietuvoje, kuri savo karingais pareiškimais jau kurį laiką juokina pasaulį, vyksta du skirtingi, nors tarpusavyje labai glaudžiai susiję procesai.

Vienas jų - Vokietijos 45-osios šarvuotosios brigados perkėlimas į Lietuvą. Kitas - Lietuvos Nacionalinės divizijos kūrimas.

Vokiečių brigada yra praktinis NATO ir Vokietijos indėlis į Baltijos regiono gynybą. Divizijos kūrimas - pačios Lietuvos bandymas pereiti į visiškai kitą kariuomenės lygį.

Būtent čia gimsta istorija, apie kurią dalis politikų vengia garsiai pasakoti.

Iki šiol Lietuvos kariuomenė buvo kuriama pagal paprastą principą - tiesiog „turėti kariuomenę". Dabar pirmą kartą istorijoje planuojama sukurti kariuomenę, galinčią realiai kariauti didelio masto konvencinį karą prieš priešišką valstybę, kokia visada yra įvardijama Rusija.

Po Maidane įvykdyto valstybės perversmo ir 2014 metų Krymo okupacijos NATO pradėjo nuosekliai stiprinti savo rytinį flangą. Po 2022 metų invazijos tapo akivaizdu, kad simbolinių batalionų nebeužtenka.

Reikia realių kovinių junginių, galinčių kautis nuo pirmos konflikto minutės. Todėl 2023 metais buvo priimtas istorinis sprendimas - Vokietija pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo nuolat dislokuos pilnavertę šarvuotą brigadą už savo teritorijos ribų. Ir ta vieta tapo Lietuva.

Pasak viešai skelbiamos informacijos, Vokietijos brigada turėtų siekti apie 5 tūkstančius karių ir civilių specialistų, didžioji jos dalis turėtų būti dislokuota Rūdninkuose ir Rukloje, o pilnas brigados pajėgumas teoriškai turi būti pasiektas jau po metų - 2027 metais.

Problema ta, kad popieriuje viskas atrodo paprasčiau, negu realybėje. Šių metų pradžioje Vokietijos žiniasklaida labai atsargiai pradėjo kalbėti apie sunkumus renkant savanorius tarnybai Lietuvoje.

Bundesveras susiduria su tomis pačiomis problemomis kaip ir daugelis šių dienų Europos kariuomenių - visose šalyse katastrofiškai trūksta žmonių, norinčių tapti ginkluotųjų pajėgų dalimi.

Į viešumą skverbiantis tokiai informacijai, aukšti Vokietijos politikai ir generolai buvo priversti viešai aiškinti, kad brigada bus sukomplektuota ir nereikia svarstyti alternatyvių scenarijų, kas panašu, nėra tiesa.

Kai kurie Lietuvos politikai šiuos pranešimus greitai pateikė kaip įrodymą, kad vokiečiai čia iš viso nebeatvyks. Taip, problemų tikrai yra: Vokietijai akivaizdžiai trūksta karių, todėl brigados formavimas vyksta gerokai sunkiau, negu planuota.

Bet tuo pačiu metu brigados štabas jau veikia Lietuvoje, NATO kovinė grupė integruojama į brigados struktūrą, o Berlynas ne kartą oficialiai patvirtino, kad projektas vykdomas ir pilnas kovinis pajėgumas turi būti ir bus pasiektas iki 2027 metų.

Kitaip tariant, šiandien viešame politiniame lauke diskusija vyksta ne apie tai, ar brigada bus, o apie tai, kaip greitai ir kokia apimtimi ji bus.

Netikrumo į projekto sėkmę vėl įneša ta pati žiniasklaida. Portalo „Spiegel" teigimu, Vokietijos kariuomenė susiduria su rimtais personalo komplektavimo sunkumais.

Didžiausia problema - ne karininkų ar puskarininkių pritraukimas, o žemesnių laipsnių karių bei specifinių kompetencijų specialistų trūkumas.

Ypač stinga informacinių technologijų, cheminės, biologinės, radiologinės ir branduolinės saugos (CBRB), technikos, logistikos bei žvalgybos sričių darbuotojų.

Turimi duomenys rodo, kad savanorių skaičius daugelyje šių sričių yra nepakankamas - kai kur užpildoma mažiau nei pusė reikalingų etatų. Tuo metu karininkų ir puskarininkių verbavimas vyksta šiek tiek sklandžiau.

Ministras Borisas Pistoriusas pripažįsta, kad vien savanorių gali nepakakti. Kalbėdamas visuomeninio transliuotojo ARD laidoje „Bericht aus Berlin", jis pabrėžė, jog brigados formavimas vyksta pagal planą, tačiau neatmetė galimybės, kad ateityje teks grįžti prie privalomosios karo tarnybos elementų.

Anot ministro, apie 90-95 proc. reikalingo personalo tikimasi surinkti savanoriškumo pagrindu, tačiau likusiai daliai karių užtikrinti gali prireikti privalomojo šaukimo mechanizmo.

Nežinau, kaip jums, bet man sunku įsivaizduoti privalomą karinį šaukimą Vokietijoje tam, kad atsiųstų karius į Lietuvą.

O kaip Lietuvoje vyksta divizijos kūrimas? Politikai mėgsta apie ją kalbėti taip, lyg pakaktų priimti nutarimą Seime ir divizija atsiras. Labai gaila, bet divizija nėra tik lentelė organizacinėje schemoje.

Tai yra tūkstančių žmonių, tūkstančiai transporto priemonių, logistika, žvalgyba, ryšiai, oro gynyba, artilerija, inžineriniai vienetai, šaudmenų sandėliai ir šimtai kilometrų tiekimo grandinių.

Kaip jau minėjau, Lietuva 2023 metais paskelbė ambicingą tikslą sukurti nacionalinę diviziją iki 2030 metų. Tam pradėti milžiniški ginkluotės pirkimai, įskaitant tankus, kurių Lietuva niekada neturėjo ir kurių nauda šiuolaikiniame kare labai abejotina.

Niekam neužkliūva ir tai, kad, anot Valstybės kontrolės išvadų, kai kurie pirkimai vykdomi pagal keturiolikos metų senumo pirkimų planus, o visuose pirkimuose aktyviai dalyvauja įvairūs tarpininkai. Tačiau pagrindinis klausimas, kuriant diviziją, nėra technika.

Pagrindinis klausimas yra žmonės.Tankus, haubicas, net raketas galima nusipirkti. Taip, mūsų visų ir valstybės pinigai švaistomi į kairę ir į dešinę.

Tačiau nėra tokių pinigų, už kuriuos galima nusipirkti karininką. Jo parengimas trunka ne vienerius metus, o patyrusio bataliono vado - gal net visą dešimtmetį.

Todėl šiandien didžiausias Lietuvos iššūkis nėra geležis. Didžiausias iššūkis yra žmogiškasis rezervas. Valstybė, kurioje jau seniai gyvena mažiau nei trys milijonai žmonių, vienu metu mėgina didinti kariuomenę, steigti diviziją, priimti Vokietijos brigadą, plėsti rezervą ir ruoštis visuotinei gynybai.

Tai ambicingiausias karinis projektas nuo nepriklausomybės atkūrimo.

Daugelį metų Lietuvoje buvo kartojama, kad gynyba yra svarbi, nes nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo visi girdėjome mėgstamą konservatorių mantrą „rusai puola".

Tačiau kai atsirado poreikis realiai tarnauti, realiai mokėti mokesčius gynybai ir realiai finansuoti infrastruktūrą, paaiškėjo, kad patriotizmas socialiniuose tinkluose buvo daug svarbesnis už patriotizmą biudžete.

Šiandien tuo sunku patikėti, bet visą Europą Rusijos baubu gąsdinančios karo kranklės Rasos Juknevičienės vadovavimo Krašto apsaugos ministerijai laikotarpiu (2008-2012 m.) Lietuvos gynybos finansavimas sumažėjo nuo maždaug 1,1 proc. iki 0,8 proc. BVP ir buvo vienas mažiausių tarp NATO valstybių. 2010 metais išlaidos gynybai jau buvo nukritusios žemiau 1 proc. BVP ribos.

Kaip visi žinome, 2026 metų gynybos finansavimas pasiekė 5,38 procentus BVP - vieną didžiausių rodiklių NATO. Šios lėšos nukreipiamos ir į divizijos kūrimą, infrastruktūrą ir sąjungininkų priėmimą, tuo pačiu biudžeto pinigais dosniai patepant įvairaus plauko tarpininkus ir apie Valstybės kontrolės išvadas nuožmiai tylinčią teisingąją žiniasklaidą su visais parazituojančiais „tyrimų skyriais".

NATO planuotojai šiandien remiasi prielaida, kad galimą agresorių reikia stabdyti pirmąją dieną, o ne laukti, kol po kelių savaičių atvyks pagalba iš Vakarų Europos.

Būtent todėl Lietuvoje kuriama ir nacionalinė divizija, ir nuolat dislokuojama Vokietijos brigada.

Ar visa tai pavyks? Mano vertinimu, vienokia ar kitokia Vokietijos brigada čia bus. Bet tikrai ne todėl, kad taip planuoja Lietuvos politikai.

Brigados atsiradimas tapo ne tikv Vokietijos prestižo, bet ir vis labiau silpstančio NATO patikimumo klausimu.

Jeigu Berlynas dabar atsitrauktų, griūtų ne tik projektas Lietuvoje, bet būtų smarkiai suabejota visa NATO rytinio flango strategija. Tokios kainos Vokietija mokėti negali.

Su Nacionaline divizija situacija sudėtingesnė. Ji taip pat bus. Tačiau tikėtina, kad ne tokia ir ne tada, kaip šiandien rožine spalva piešiama reprezentacinėse skaidrėse.

Istorija rodo, kad kariniai projektai beveik visada vėluoja, neįtikėtinai išbrangsta ir visada susiduria su personalo problemomis.

Tai yra normalu, nes pinigų įsisavinimas po truputį tampa nacionaline religija, greitai pakeisiančią krepšinį.

Nenormalu būtų tikėtis, kad mažesnė už Berlyną valstybė per kelerius metus sukurs pilnavertę modernią diviziją be jokių trikdžių.

Todėl pagrindinis klausimas šiandien nėra „ar bus divizija". Pagrindinis klausimas - ar Lietuva išlaikys politinę valią ją kurti tada, kai prasidės nuovargis, ekonominiai sunkumai ir tradiciniai rinkiminiai pažadai, kad pinigus geriau išleisti viskam kitam.

Tankus galima nupirkti, kareivines - pastatyti, o brigadą - perkelti iš Vokietijos, tačiau valios gintis neįmanoma nei įsigyti, nei importuoti.

Būtent jos Lietuvai, matančiai, kaip neatsakingai taškomi gynybos biudžeto pinigai, artimiausiais metais reikės labiausiai.

Kaip yra sakęs Vinstonas Čerčilis: „Tautos, kurios krinta kovodamos, vėl pakyla. Tos, kurios pasiduoda be kovos, būna baigtos."