Sovietinio naratyvo aidai

Jie negyveno po Holokausto, po karo pabaigos ar po Niurnbergo proceso.

Jie gyveno 1941-ųjų birželį. Už jų pečių buvo vieneri sovietinės okupacijos metai - areštai, nacionalizacija, teroras, sunaikinta valstybė ir ką tik įvykdytos masinės tremtys.

Tūkstančiai žmonių buvo išvežti į Sibirą, šeimos išdraskytos, o Lietuvos nepriklausomybė sunaikinta.

Todėl daugeliui to meto žmonių sovietų režimas nebuvo teorija. Jis jau buvo tapęs asmenine patirtimi.

Tuo tarpu tikrieji nacistinės Vokietijos planai Lietuvos atžvilgiu dar nebuvo aiškūs.

Dalis lietuvių tikėjosi, kad prasidėjęs Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas suteiks galimybę atkurti valstybę. Tai nebuvo pasirinkimas tarp gėrio ir blogio. Tai buvo pasirinkimas tarp dviejų totalitarinių režimų, iš kurių vienas jau buvo parodęs savo veidą.

Ne veltui Lietuvos diplomatijos vadovas Stasys Lozoraitis yra pasakęs: „Sovietai - maras, naciai - šiltinė, nuo kurios galima pasveikti."

Tai nebuvo nacizmo pateisinimas. Tai buvo tragiškos epochos žmogaus bandymas įvardyti pasirinkimą tarp blogo ir dar blogesnio.

Būtent todėl sovietų valdžiai Birželio sukilimas buvo toks nepatogus. Jis griovė vieną svarbiausių sovietinės propagandos mitų - kad Lietuva 1940 m. į SSRS įstojo savo noru.

Jei taip būtų buvę, kodėl vos po metų dešimtys tūkstančių žmonių griebtųsi ginklo prieš sovietinę valdžią?

Kodėl būtų skelbiamas nepriklausomybės atkūrimas? Kodėl būtų kuriama Laikinoji vyriausybė?

Dabartinės diskusijos - sovietinio naratyvo aidai.

Sukilimo faktas pats savaime liudijo, kad didelė Lietuvos visuomenės dalis sovietų valdžią laikė ne išvaduotoja, o okupante.

Todėl sovietinė istoriografija dešimtmečius stengėsi sukilimą redukuoti iki vienos formulės - „fašistų talkininkai", nutylėdama pagrindinį jo tikslą: Lietuvos valstybės atkūrimą.

Dėl to ir šiandien ginčas dėl Birželio sukilimo dažnai vyksta ne dėl faktų. Faktai iš esmės žinomi. Ginčas vyksta dėl jų interpretacijos.

Vieni žvelgia į 1941-uosius per to meto žmonių patirtį ir pasirinkimų ribotumą.

Kiti - per vėlesnių įvykių žinojimą.

Vieni mato bandymą išsivaduoti iš okupacijos, kiti pirmiausia mato tragedijas, kurios sekė po to.

Istorinis sąžiningumas reikalauja matyti visą paveikslą.

Pripažinti nacistinės okupacijos nusikaltimus, bet kartu nepaneigti fakto, kad 1941 m. tūkstančiai Lietuvos žmonių kilo prieš sovietinę okupaciją tikėdami, jog atkuria savo valstybę.

Todėl kalbėdami apie Birželio sukilimą turėtume mažiau teisti žmones už tai, ko jie dar negalėjo žinoti, ir daugiau stengtis suprasti pasaulį, kuriame jie buvo priversti rinktis tarp dviejų blogybių.

Nes istorija prasideda ne nuo mūsų dabartinių moralinių vertinimų, o nuo pastangos suprasti ano meto žmogaus tikrovę.