Vaikų nėra, nes nėra kantrybės

Ar iš tiesų tokie svarstymai turi racionalaus pagrindo, „Vakaro žinios" klausė psichologės Eglės Pelienės-VENSLOVĖS.

„Kišimasis į vaikų gimimą atrodo labai absurdiškas. Kai valstybė pradeda kištis į asmeninius santykius, tai prasideda rimta valstybės bėda. Grįžimas į sovietinius laikus, kai buvo apmokestinami vadinamieji senberniai.

Bandau suvokti prasmę - koks priežasties ir pasekmės ryšys. Kodėl nenorima pastoti, gimdyti. Čia yra esmė.

Pati turiu 22 metų sūnų, apskaičiavome, kas užauginti vaiką, kad jis baigtų kokybiškas studijas, kainuoja apie 180 tūkst. eurų. Ir tai nėra prabanga, korepetitoriai, būreliai ir pan., - kalbėjo psichologė. - Jeigu gyveni sostinėje, visiškai nesukurta infrastruktūra auginti vaiką.

Nekuriami darželiai, mokyklose trūksta mokytojų. Neseniai skaičiau konferencijoje pranešimą Panevėžio apskrities pedagogams apie kartų komunikaciją.

Penkiems šimtams žmonių. Mokytojų kritiškai trūksta. Kai konferencijoje jų paklausiau, kiek iš jų išaugo be interneto, 99 proc. pakėlė ranką.

Visi daugiau nei 50-ies metų. Sako, ateina jaunas mokytojas, pabūna 3-4 mėnesius ir išeina, nepakelia krūvio."

- Sąlygos nėra vienintelė priežastis?

- Mano supratimu, užaugo egoistiška karta. Kartais net psichologinėse konsultacijose man sakoma: „aš labai pavargau, turiu atsisakyti gyvenimo", „aš turiu vaiką, aš negaliu teniso žaisti", „tie vaikai taip ant galvos lipa".

Nes nėra kantrybės. Tiesiog užaugo visiškai kitokia karta, kuri sako: „Aš nenoriu nė kiek turėti kantrybės." Sako, kad auginti vaiką - tai prarasti maždaug 10 metų.

Taip sako ir tie, kurie neturi vaikų, ir tie, kurie turi. Tie, kurie turi, dar sako, kad vaikai yra labai brangus malonumas - laiko, kantrybės, pinigų prasme.

Mes galime sakyti, kaip čia taip gali būti? Bet taip yra. Kai aš išgirstu iš politikų, kad diskoteką padarys, ir žmonės susipažins...

- O kas padėtų?

- Psichologinis tvirtumas, žinojimas, kad valstybė teikia socialines garantijas. Antra - gera infrastruktūra, galimybė į nemokamą švietimą.

Žmonės turi jaustis saugūs gimdyti vaikus. Tai apsisprendimo klausimas. Tokia idėja (neturinčiųjų vaikų apmokestinimas, - aut. past.) yra tiesiog absurdiška. Bausti už tai, kad esi žmogus. Neturintys vaikų žmonės irgi moka mokesčius, tie patys mokytojai išlaikomi ir iš neturinčiųjų vaikų mokesčių.

Lietuva kaip valstybė išgyvena ankstyvos paauglystės sindromą. Ką tai reiškia? Padarysiu, bet nežinau pareigų. Psichologiškai tai yra totali nebranda.

- Kad moteris gimdytų vaikus, ji turi jaustis saugi pirmiausia su vyru?

- Moterys visada kalba apie saugumą su vyru. Moteris nori jaustis saugiai, kad gimdytų. Bet vyrai, ypač jaunuoliai, nesijaučia saugūs su partnere. Bet kokiu atveju dažniausiai teisės yra moters pusėje - vaiko priežiūra, išlaikymas ir pan. Neduok Dieve, nesusiklosto santykiai.

Visuomenė vis labiau yra moters pusėje, bet vyrai irgi ne visada gali uždirbti, ne visada ir geba, aš nekalbu apie piktnaudžiavimą.

Galvočiau, kad psichologiškai žmonės vieni su kitais nesijaučia saugūs. Kodėl jie bijo kurti santuokas? Neseniai teko bendrauti su notaru, jis pasakojo, kad dar nebuvo tiek daug povedybinių sutarčių per visą jo 30 metų darbo praktiką.

Jis sakė, kad pastarieji treji metai yra povedybinių arba vedybinių sutarčių anšlagas. Vadinasi, žmonės, kurdami civilinę santuoką, apsibrėžia viską. Einama į santuoką su išlygomis.

- Žmonės vieni kitais nepasitiki. Net poroje.

- Ateina klientės, jaunos merginos, daug pasiekusios karjeroje ir sako, kad nesiklosto asmeniniai santykiai. Aš klausiu, ar turite kokius lūkesčius? Ir jos išsilanksto lūkesčių lapelį vyrui. Tikrai, nejuokauju.

„Nevartojantis, gaminantis, uždirbantis, puikus tėvas ir t.t." Moterys visą laiką turi labai didelį sąrašą ir sako, kad „aš tiesiog jauna, graži ir protinga". Klausiu, o gal turite kokią unikalią savybę? Sako, kad ne.

Vyrai irgi turi lūkesčius, bet jų amplitudė siauresnė. Jie labai akcentuoja kantrybę ir ištikimybę.

Daug kas sako, kad 18-25 metų žmonės dabar labai anksti susigyvena, bet nenori turėti vaikų. Jie nori gyventi sau, komfortiškai. Ir jie labai racionalūs, suskaičiuojantys, kiek kainuoja vaiko išlaikymas.

Ką galėtų valstybė daryti? Suteikti kuo daugiau komforto auginant vaikus. Bet jeigu vos gimus vaikui turi jį užrašyti į darželį, kad pakliūtų į jį pagal gyvenamąją vietą...

Žinote, aš sutinku ir šeimų - man graudu - kurios stengiasi gauti vaikučiui (privilegijų, - aut. past.), kuris bent kiek lėtesnis, lėčiau kalba.

Registruoja mažo spektro autizmo sutrikimą tam, kad gautų sanatoriją kartą per metus arba kad turėtų neįgalumo ženklą, kad nemokamai statytų automobilius. Aš rimtai sakau.

Neįgalumo ženklas dėl nuolaidų! Jaučiate, koks absurdas? Žmonės gyvenime bando suktis net tokiomis, mano supratimu, baisiomis priemonėmis.

Ar buvo kada tiek daug šuniukų ir kačiukų? Nes tai yra alternatyva. Šuniukas, kačiukas smegenyse sukelia panašias emocijas, tik įsipareigojimai mažesni.

Pastebite, visuomenėje ir išpūsti dalykai - laukimo šventė, gimimo šventė... Kad vaikas auga ir tuo džiaugiesi, - to nepakanka jau.