3 nuotr.Rašydamas antrą TIKROS SĄJŪDŽIO ISTORIJOS knygą netyčia išgirdau, kaip Vytautas Landsbergis paskatino visuomenę dar patyrinėti Sąjūdį, nes ten likę daug ką veikti.
Dievaži, jeigu bandyčiau surinkti kiek pats V. Landsbergis toje istorijoje pripėdinęs ir prifantazavęs (liaudiškai tariant primelavęs), knygą tektų vežimu vežti. Bet to nedarysiu.
Pateikiu čia tik vieną jam būdingą tikrovės falsifikavimo faktą.
KATEDROS grąžinimas buvo toks didingas Algirdo Brazausko komandos žygis, kad oponentas negalėjo apsikęsti jos neapjuodinęs savo „dalyvavimu".
Taigi, dvi faksimilės - atviras melas ir ta, kurioje aišku, kaip buvo iš tikrųjų.
Žodžiai:
„Per pertrauką A. Brazauskas pasikvietė kelis iš Sąjūdžio vadovybės pasitarti (ir aš ten buvau) ir paklausė, ar tinka dabar kartu daryti sprendimą dėl Katedros grąžinimo tikintiesiems. Atsakėme, kad būtinai tą reikia padaryti, geriausiai - nedelsiant, ir ši žinia, kurią paskelbė A. Buračas, suvažiavime buvo sutikta su didžiausiu džiaugsmu. Pranešėme tuoj per televiziją trimis kalbomis apie mišias prie grąžinamos Katedros; aš kalbėjau..."
Kiekvienas šio pasažo teiginys - netiesa.
Nebuvo jokios pertraukos, nebuvo jokio pasitarimo, o ir V. Landsbergis nebuvo jokioje „vadovybėje".
Nesiimu spręsti, kodėl reikėjo taip rašyti. Tikint, kad visi patikės, kad nematė ir negirdėjo? Kad Lietuva kvaiša?
Meluoti, kai LTV tiesiogiai transliavo suvažiavimo eigą, o ir kai 1990 metais R. Ozolas "Mintyje" išleido stenogramas?
Galima matyti, kad profesoriui šiuo metu negera su atmintimi, ir „Pokalbiuose su tėvu" jis plėnis rauna, bet „Lūžis prie Baltijos" išleista 1997 metais.
