Televizija yra beviltiška

Per televiziją žiūriu sporto varžybas, krepšinį, futbolą. Žinias susirandu internete. Ir jas skaitau ne iš vieno, o iš kokių dešimties skirtingų šaltinių. Tada informaciją analizuoju. Televizinės žinios man atrodo per daug agresyvios. Jos sukuria slogią atmosferą, pablogina savijautą, nes ten viskas pasakojama neigiamu aspektu. Vardijamos vien blogybės, o vėliau viskas vainikuojama orų prognoze, kuri irgi dažniausiai būna bloga.

Interneto portaluose žinios konstruojamos panašiai, bet ten bent niekas balsu nekalba. Pradėjęs skaityti pats gali kada nori sustoti, o per žinias skambantis balsas nesustoja ir dar kalba itin grėsminga gąsdinančia intonacija.

Be to, galutinai užkniso į žinių laidas įsiterpianti reklama. Vienu momentu nebuvo reklamos, bet dabar žiniose yra reklama, ir tai visiškas absurdas. Jeigu tu žiūri žinias, vadinasi, nori gauti informaciją, bet vietoj to tau rodo reklamą. Mes juk ir šiaip vartotojiškoje visuomenėje gyvename, tai dar ir per žinias brukamos reklamos. Tas reklaminis intarpas mane galutinai atgraso žiūrėti televizines žinias.

Esu visiškai nuteikęs prieš vartotojišką kultūrą, tad man ta reklama televizijoje yra visai nepriimtina. Devizas „dirbk, pirk, mirk“ visai man netinka. Visi tikime tuo šventu kapitalizmu, o aš stengiuosi kuo mažiau jo įsileisti į savo gyvenimą, šiek tiek nuo jo atsiriboti. Neįkristi į materializmą, neapsikrauti daiktais, neprisipirkti per daug, neimti paskolų. Stengiuosi viso šito vengti.

Įsijungi televiziją, o ten nuolatos siūloma pirkti, tai vaistus, tai dar kažką. Gerai, kad nėra alkoholio reklamos, bet aš uždrausčiau ir vaistų reklamą, nes tai irgi yra blogis. Žmonės net nepagalvoję perka vaistus ir patys gydosi. Aš matau, kaip tai vyksta, nes su tuo susiduriu. Ypač senyvi žmonės perka vaistus vien dėl to, kad matė reklamą ir mano, kad tai labai gerai.

Aš pažįstu žmones, kurie kuria reklamas, taip pat viešųjų ryšių atstovus. Su jais bendrauju, žinau, kaip daromos reklamos, kad jos įšoktų į smegenis, įsimintų. Ir prekės parduotuvėse yra išdėliotos taip, kad matytum tas, kurias reikia matyti. Jeigu atsiranda koks naujas prekės ženklas, jis labai visur reklamuojamas, o tada pamačius jį parduotuvėje net bloga darosi. Aišku, gal taip jaučiasi ne visi. Kiti iš tiesų patiki, kad taip išreklamuotą dalyką verta pirkti.

Didžiausias siaubas man yra televizijoje rodomos SMS kreditų ir bobučių paskolų reklamos. Mes neturime skolinimosi kultūros ir jos niekada neturėjome, todėl šiomis reklamomis žmonės dažnai susivilioja. Turiu pažįstamų, kurie yra pasiėmę tokių paskolų, bet dėl to jiems vėliau kyla daug problemų. Tada ir darbdaviai nenori prasiskolinusių priimti į darbą. Iš tikrųjų gal Lietuvoje yra norinčiųjų dirbti, bet daug kas negali niekur dirbti, nes yra prisiėmę SMS kreditų ir negali jų išmokėti...

Ir nemanau, kad tai būtų įmanoma kaip nors pakeisti. Kadangi gyvename vartotojiškame pasaulyje, visi suinteresuoti, kad vyktų vartojimas. Per televiziją būtų galima rodyti menines laidas, bet jos domina labai mažą procentą žiūrovų ir jie yra visiškai ne tas taikinys, kuris reikalingas televizijai. Televizijai reikalingi pirkėjai. Juk turi suktis užburtas ratas: žiūri, eini, perki, žiūri, eini, perki...

Televizorius pasako, kaip tu turi atrodyti, ką turi daryti, ką pirkti. Mes pasidarome nebe homo sapiens, ne protingais žmonėmis, o homo fenestram, žmonėmis prie lango, prie ekrano, sėdinčiais ir žiūrinčiais į ekraną. Mes evoliucionuojame į tokią naują rūšį. Aplink taip ir yra. Ir aš neiškrentu iš to konteksto. Kartais pagaunu save, kad vis norisi žiūrėti į telefoną, į kompiuterio ekraną. Esame prilipę prie ekranų...

Televizija yra beviltiška. Ji aiškina, kad rodo tą, ką nori matyti žiūrovai, bet iš tiesų rodo tai, ką pati nori rodyti. Muilo burbulus, sensacijas. Ir kad ir ką rodytų televizijos, joms vis tiek reikalinga reklama, kad išgyventų. Tenka reklamuoti kokią nors nesąmonę, apie tai pasakoti, nes tau už tai yra sumokama. O jeigu ir rodai labai gerą laidą, ji vis tiek paskęsta tarp kito rodomo šlamšto ir brukalų...

Geriau mūsų gyvenime būtų kuo mažiau virtualių langų. Verčiau pasižiūrėti į pasaulį savo akimis, o ne pro tuos televizoriaus, kompiuterio ar telefono ekranus. Kuo mažiau to, tuo mums geriau. Kartais vertėtų išeiti į lauką, pakvėpuoti grynu oru. Mes pripratę vos ne visą laiką vienoje patalpoje sėdėti ir bendrauti naudodamiesi šiuolaikinėmis technologijomis. Pamirštame bendrauti su žmonėmis akis į akį, matyti pasaulį tikrą, tokį, koks jis yra...

Parengta pagal priedą „TV publika“