Į Norvegiją motociklais geriausia vykti liepą

„Daug apie Norvegiją buvome skaitę, daug girdėję, todėl pagaliau prisiruošėme patys ją aplankyti. Tradiciškai pagrindinis tikslas buvo pasiekti Nordkapą, šiauriausią žemyno dalį, tačiau važiavome į jį ne trumpiausiu keliu, o pasirinkome įdomų, kupiną naujų atradimų maršrutą, - pasakojo baikeris. - Iš Lietuvos pajudėjome devyni žmonės 6 motociklais. Norvegijoje prisijungė dar vienas klubo narys. Tiesa, kelionė galėjo pasibaigti net neprasidėjusi, nes kelto laikas buvo paankstintas, apie ką sužinojome tik pakeliui į Klaipėdą. Teko paskubėti, bet visgi spėjome, nes mūsų palaukė."

Jis patikslino, kad keltu kompanija pasiekė Švediją, o jau iš ten patraukė į Norvegiją.

„Pirmąją dieną įveikėme daugiau negu 600 kilometrų ir tai buvo bene ilgiausias vienos dienos atstumas per visą kelionę, nes vėliau gamta ir šalies reljefas diktavo savo sąlygas. Įdomi detalė, nors visi pasakojo, kad Norvegijoje nuolat lyja, mes lietaus gavome tik pirmosiomis dienomis, o vėliau visą kelią lydėjo saulė ir nuostabus oras, - prisiminimais į Norvegiją nusikėlė Darius. - Jeigu vėl kada susiruošime į šią šalį, žinosime, kad važiuoti reikia pirmoje liepos pusėje, nes tuomet didžiausia tikimybė pataikyti ne į „rudenį", o į tikrą vasarą."

Visgi nusiteikę, kad gali tekti susidurti su iššūkiais, keliautojai tam pasiruošė labai rimtai.

„Visi turėjome palapines, kelias dujines virykles, maisto atsargų. Bet palapinių taip ir neprireikė: nors iš anksto rezervavome tik dvi nakvynes, vėliau visuomet rasdavome kur apsistoti nakčiai, - toliau pasakojo baikeris. - Nepaisant kalbų apie Norvegijos brangumą, nei degalų, nei maisto, nei muziejų ar lankytinų vietų bilietų kainos nesikandžiojo, todėl keliavome ne kaip lenktynininkai, o kaip tikri turistai - mėgaudamiesi važiavimu ir grožėdamiesi vaizdais."

O pažiūrėti į ką minėtoje Skandinavijos šalyje, pasak Dariaus, tikrai yra.

„Nors tai viena valstybė, bet aš būčiau linkęs išskirti kelias visiškai vieną į kitą nepanašias sritis - „Alpes", „Škotiją" ir „stepes". Jos smarkiai skyrėsi viena nuo kitos, tačiau puikiai atitiko savo pavadinimus: iš pradžių grožėjomės kalnais, vėliau tarsi patekome į atšiaurią Britanijos salos šiaurę, o galiausiai įlėkėme į tikras stepes su mažaūgiais krūmokšniais ir pakelėse besiganančiais elniais, - įdomų palyginimą pateikė vyras. - Taip pat buvome susiplanavę aplankyti garsiausias Norvegijos vietas. Pirmoji buvo Trolių kelias, tapęs rimtu išbandymų mus visiems: rūkas ir lietus apsunkino matomumą, nuolatiniai serpantinai vargino, tačiau kokybiškas norvegiškas asfaltas ir darniai veikianti komanda padėjo šiuos sunkumus įveikti. Vėliau užsukome į Trondheimą iš kur patraukėme palei vandenyną einančiu Atlanto keliu, pasitikusiu mus tiek persikėlimų keltais (vieną dieną teko keltis 9 keltais), tiek tunelių (jų iš viso įveikta apie 30) gausa. Beje, nors buvo vasara ir oras įkaisdavo iki +26-28 C laipsnių, temperatūra tuneliuose neviršijo + 7-9 C laipsnių. Kai kuriuose jų dėl ypač griežtos remonto darbų tvarkos ir pastarųjų metu padidinto dėmesio eismo saugumui teko užtrukti ilgėliau, tad spėjome ir pašalti, bet palyginus su naujomis patirtimis, tai - smulkmena."

Dar vienas svarbus kelionės punktas buvo Lofoteno salynas.

„Į jį, jau tradiciškai, kėlėmės keltu, o tada iš ten patraukėme į Nordkapą, - maršrutą patikslino Darius. - Nordkapas mus pasitiko ypač stipriu vėju bei baltosiomis naktimis. Kadangi praleidome čia tik porą dienų, prie jų priprasti nespėjome, biologiniai laikrodžiai kiek nusimušė nuo ritmo, bet kažkiek pamiegoti pavyko.

Be to, visą kelionę svajojome apie žuvis ir žvejybą (vandenyne ir fiorduose žvejoti galima nemokamai), bet tik Nordkape pagaliau šias idėjas pavyko realizuoti. Tiesa, išplaukus į jūrą paaiškėjo, kad bangavimą pakelia toli gražu ne visi komandos nariai, tačiau nuotaikos tai nebesugadino."

Apibendrindamas patirtį Norvegijoje, Darius atkreipė dėmesį į tai, jog pakeliui sutiko nemažai lietuvių ir kelis latvius.

„Vienas Amerikos lietuvis priėjo prie mūsų Trondheime, kitas, kaip paaiškėjo, gyvena Lofotene. Porą lietuvių yra norvegiško baikerių klubo „Leirelva MC" nariai (vieną naktį praleidome po šio svetingo klubo stogu). Trečias gyveno Alto miestelyje, o Nordkape gyvena ir dirba latvė. Kai pasižiūri, ne toks jau didelis tas mūsų pasaulis, todėl tautiečių ar kaimynų gali sutikti bet kur", - akivaizdų faktą įvardino baikeris.

O štai Suomija, per kurią keliautojai grįžo namo, nebuvo tokia svetinga.

„Pirmiausia užkliuvome kaimo degalinės/kavinės savininkei. Nors pylėmės degalų, pasėdėti ir pailsėti ant jos „kavinės" suolų ji neleido. Tada atvykus į nakvynei numatytą vietą radome... statybas. Paskambinus namo šeimininkui, tas teigė, kad įvyko nesusipratimas, o mums teko skubiai ieškoti naujos nakvynės vietos. Kita vertus, tai net išėjo į naudą, - nusišypsojo Darius. - Ieškodami kur apsistoti užtaikėme... pas Kalėdų Senelį. Tiesa, vasarą jis nedirbo, tačiau mielai priglaudė mus savo namuose. Taip visai netikėtai ne tik „radome" Šv.Kalėdas vasarą, bet ir čia pat atšventėme vieno iš komandos narių, Aliaus, jubiliejų."

Galiausiai, įveikę Suomiją, keliautojai keltu persikėlė į Taliną ir iš čia grįžo namo.

„Septyniolika dienų kelyje, beveik iki keitimo sutrintos padangos, įveikti 6500 kilometrų ir kalnas neišdildomų įspūdžių bei pačių šilčiausių prisiminimų, - kelionę po Norvegiją reziumavo Darius. - Nepaisant to, kad nemažai pamatėme, manau, į šią šalį mes dar sugrįšime. Tik tokiu atveju rinksimės kitą maršrutą, kadangi per vieną kartą visko niekaip negalima pamatyti, o Norvegija dar turi kuo nustebinti."