1 nuotr.Šakutė yra standartinio stalo įrankių rinkinio dalis ir atrodo tokia pat būtina kaip ir lėkštė. Bet ne pernelyg seniai į šį dabar įprastą daiktą buvo žiūrima įtariai, pašaipiai ir net niekinamai.
Prireikė šimtmečių, kad šakutė iš Konstantinopolio (dabar Stambulas) virtuvių patektų ant europiečių pietų stalų.
Skandalingas įrankis
Ankstyvieji šakučių prototipai buvo rasti bronzos amžiaus Kinijoje ir Senovės Egipte, nors greičiausiai jos buvo naudojamos maistui gaminti ir patiekti. Romėnai naudojo elegantiškas šakutes iš bronzos ir sidabro, bet taip pat daugiausia maistui gaminti. Valgyti su šakute, ypač maža, asmenine, buvo retenybė.
Iki X amžiaus Bizantijos elitas plačiai naudojosi šakutėmis, šokiruodamas svečius iš Vakarų Europos. O dar po šimto metų, stalo šakutės valgant buvo reguliariai naudojamos visoje Bizantijos imperijoje.
1004 m. Marija Argyropulina (985-1007), imperatoriaus Romano III Argyro sesuo, ištekėjo už Venecijos dožo sūnaus ir šokiravo visą miestą, kai atsisakė valgyti rankomis, o naudojo auksinę šakutę.
Vėliau teologas Petras Damianis (1007-1072) pareiškė, kad Marijos tuštybė - valgyti naudojant „dirbtines metalines šakutes", o ne pirštais, kuriais ją apdovanojo Dievas - užtraukė jai Dievo bausmę, tai yra ankstyvą mirtį sulaukus vos 20-ies.
Tačiau iki XIV a. šakutės paplito Italijoje, o viena iš priežasčių buvo italų pastos pomėgis. Buvo gerokai lengviau valgyti slidžias sruogas naudojant įrankį su dantukais negu su šaukštu ar peiliu. Italų etikete šakutė netrukus įsitvirtino, ypač tarp turtingų pirklių.
Būtent šio turtingo visuomenės sluoksnio nuopelnas, kad XVI a. dvi moterys supažindino likusiąją Europą su šakute.
Bona Sforca
Dviejų galingų šeimų - Sforcų iš Milano ir Aragonų iš Neapolio - atžala Bona Sforca (Bona Sforza, 1494 - 1557) užaugo aplinkoje, kurioje šakutės buvo naudojamos, maža to, jos buvo madingos.
Jos šeima buvo pratusi prie Renesanso epochos Italijos rafinuotumo: rūmų etiketo, mecenavimo, prašmatnių moterų ir vyrų drabužių ir rinktinių patiekalų.
1518 m. ištekėjusi už Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto I ir tapusi karaliene, Bona atsidūrė regione, kuriame vyravo kitokie su valgymu susiję papročiai. Šakutės čia buvo praktiškai nežinomos.
Lietuvos ir Lenkijos didikų rūmuose stalo įrankiai buvo naudojami pagal paskirtį ir ribotai: šaukštai buvo naudojami valgant sriubas, peiliai - mėsai doroti, bet didžioji maisto dalis buvo valgoma rankomis, pasitelkiant duoną arba „lėkštes" - storus sužiedėjusios duonos gabalus skystimui išdažyti.
Tai buvo ne tik ekonomiška, bet ir nuo seno įprasta ir atspindėjo socialinį etiketą, kai bendrai valgyti buvo norma.
Bonos rūmai įdiegė itališkus valgymo papročius: buvo pradėta vartoti daugiau daržovių, itališkų vynų, o svarbiausia - stalo šakutes. Jos padarė įspūdį.
Bet laikui bėgant, ypač nuo XVII a. pradžios šakutės tarp Lietuvos ir Lenkijos didikų paplito ir tapo įprastos.
Kotryna Mediči
Kotryna Mediči (Caterina de' Medici,1519-1589) gimė įtakingoje Florencijos Medičių šeimoje ir buvo Romos popiežiaus Klemenso VII dukterėčia.
1533 m., būdama 14-os, ji ištekėjo už būsimojo Prancūzijos karaliaus Henriko II. Tai buvo Prancūzijos ir popiežiaus politinė sąjunga, taigi ji iš Italijos persikėlė į Prancūziją.
Kotryna Mediči Prancūzijos karaliaus rūmus supažindino su sidabrinėmis šakutėmis ir itališkomis maisto tradicijomis.
Kaip ir Bonos Sforcos atveju, šakutės buvo Kotrynos kraičio dalis. Į jos svitą įėjo virėjai, konditeriai ir parfumeriai, taip pat prekiautojai artišokais, trumais ir rinktiniais indais.
Gal legendose Kotrynos įtaka ir perdedama, bet daugelio patiekalų, kurie dabar yra laikomi prancūziškais, istorija prasidėjo nuo jos itališko stalo: svogūnų sriuba, antis apelsinų padaže ir net sorbetas.
„Teisingas" būdas valgyti
Smalsus, kaip ir daugelis keliautojų, anglas Tomas Koriatas (Thomas Coryat, 1577-1617) XVII a. pradžioje grįžęs namo pasakodavo apie italus, kurie valgo naudodami šakutes Anglijoje tai vis dar atrodė juokinga ir keista, buvo manoma, kad naudotis šakute - pretenzingumo požymis. Net XVIII a. buvo priimta valgyti pirštais, naudojant tik peilį.
Bet Europoje papročiai keitėsi. Šakutes imta vertinti ne tik kaip patogius įrankius, bet ir kaip švaros ir rafinuotumo simbolį. Prancūzijos rūmuose jos buvo pagarbumo ženklas. XVIII ir XIX a.
Vokietijoje atsirado daugybė specializuotų šakučių: duonai, raugintiems produktams, ledams ir žuviai. O Anglijoje šakutės naudojimas ilgainiui tapo priklausomybės tam tikrai klasei ženklu: pagal „teisingą" būdą laikyti šakutę buvo galima atskirti išauklėtus žmones nuo netašytų.
XIX a. plėtojant masinę gamybą stalo įrankiai iš nerūdijančio plieno tapo visiems prieinami ir šakutės plačiai paplito. Tuo laiku klausimą, ar reikia naudoti šakutę pakeitė klausimas, kaip ją naudoti teisingai.
Elgesio prie stalo vadovėliuose ir dabar rekomenduojama, kaip naudotis šakutėmis: nesemti ja maisto, neįbesti į jį šakutės ir visada ją laikyti dantimis žemyn.
Kad šakutė užimtų savo vietą ant stalo, prireikė skandalų, karališko skonio ir šimtmečių priešinimosi.
Dabar jau sunku įsivaizduoti, kaip reikėtų valgyti be jos.
