Baisieji baudiniai - kaip viskas prasidėjo

Serijose įtampa pasiekia aukščiausią tašką, daug lemia sėkmė, bet toks būdas išaiškinti nugalėtoją yra tikrai teisingesnis nei burtai ar monetos metimas, naudoti anksčiau.

Nėra oficialaus patvirtinimo, kur ir kada įvyko pirmoji baudinių serija, tačiau BBC parengtame straipsnyje teigiama, kad pradžia buvo 1970 m. Anglijoje, „Hull City" ir „Manchester United" rungtynėse.

Nesvarbus mačas tapo istoriniu

„Hull City" sirgalius Martinas Kelis (Martyn Kelly) prisimena, kaip jis, būdamas vaikas, norėjo, kad turėtų papildomą kėdę, iškiltų aukščiau ir geriau matytų, kas vyksta aikštėje. Pirmoji istorijoje oficiali baudinių serija buvo reginys, kurio neturėjo užstoti kiti sirgaliai.

Tai įvyko 1970 m. rugpjūčio 5 d., šiltą vakarą, kai „Boothferry Park" stadione „Hull City", žaidęs antrajame divizione, priėmė galingą „Manchester United" klubą. Pačios savaime rungtynės nebuvo labai svarbios, tik priešsezoninės „Watney Cup" taurės mačas. Tiek pagrindinis laikas, tiek pratęsimas baigėsi lygiosiomis 1:1.

Šešiomis savaitėmis anksčiau futbolo taisyklių kūrėjai nusprendė, kad neteisinga mesti monetą, jei nugalėtojas lieka neaiškus. Nutarta tai pakeisti penkiais kiekvienos komandos futbolininkų smūgiais nuo 11 metrų atžymos.

„Mančesterio klube žaidė Džordžas Bestas (George Best), vienas geriausių visų laikų futbolininkų. Aišku, kad jis muš pirmą baudinį pirmojoje baudinių serijoje. To negalima praleisti", - mąstė M.Kelis, kuriam tuo metu buvo 11 metų.

Dar niekas nežinojo, kad naujas nugalėtojų išsiaiškinimo metodas ilgam taps nervų išbandymu, į kurį sirgaliams, žaidėjams ir treneriams kartais sunku net žiūrėti.

Neteisybė badė akis

Iki tol taurės arba atkrintamųjų varžybų rungtynėse, kurios pasibaigdavo lygiosiomis, nugalėtojai būdavo išaiškinami jas peržaidžiant, traukiant burtus arba metant monetą.

1968 m. Europos čempionate, kai Italijos ir SSRS rinktinės pusfinalyje sužaidė 0:0, italai į finalą pateko po monetos metimo. Finalo rungtynės su Jugoslavija baigėsi 1:1. Šįkart monetos niekas nemetė, komandos po dviejų dienų susitiko dar kartą ir italai laimėjo 2:0.

Didelis pasipiktinimas kilo 1968 m. Meksiko olimpinėse žaidynėse. Ketvirtfinalio rungtynėse Bulgarija ir Izraelis sužaidė 1:1. Izraelio rinktinės kapitonas ištraukė iš sombrero popieriuką, nulėmusį, kad jo komanda pralaimėjo.

Po šio įvykio Izraelio futbolo asociacijos atstovas Josefas Daganas (Yosef Dagan) pareiškė, kad turi būti teisingesnis būdas išaiškinti nugalėtoją. Jei ir ne teisingesnis, tai bent toks, kurį taikant daugiau lemtų ne sėkmė, o futbolininkų įgūdžiai.

J.Daganas ir kitas Izraelio futbolo asociacijos atstovas Michaelis Almogas iškėlė idėją rengti baudinių serijas ir 1969 m. šį pasiūlymą pateikė Tarptautinei futbolo federacijai (FIFA).

„Reikia liautis skelbti nugalėtoją po burtų traukimo. Tai yra žeminantis ir netgi žiaurus būdas pralaiminčiai komandai, kuris nedaro garbės ir laiminčiai ekipai", - rašė M.Almogas.

Jo pasiūlymas mušti po penkis baudinius ir pratęsti seriją, jei nugalėtojas vis dar nepaaiškėja, sukėlė audringas diskusijas, bet buvo priimtas 1970 m. birželio 27 d.

Kai BBC paprašė FIFA patvirtinimo, kad „Hull City" ir „Manchester United" rungtynėse įvyko pirmoji oficiali baudinių serija, FIFA atsakė, jog ji neturi jokių įrašų, galinčių tai patvirtinti arba paneigti.

Visgi Anglijos futbolo muziejus teigia, kad būtent ši baudinių serija buvo pirmoji. Anglijoje dar ir gerokai vėliau tokiais atvejais ne visada būdavo naudojami baudiniai. Kai kuriose varžybose, įskaitant Anglijos taurę, rungtynės ir toliau būdavo peržaidžiamos.

Tik 1990 m. vietos futbolo federacija galutinai įtvirtino, kad lygiųjų atveju reikia mušti baudinius.

Tačiau ar baudinių serija išties yra mažiau žiaurus būdas išaiškinti nugalėtoją, palyginti su monetos metimu? Rugpjūčio vakaras Hale turėjo bent iš dalies atsakyti į šį klausimą.

Pirmas įmušė Dž.Bestas

„Mano mylimas „Hull City" žaidė prieš tokias „Manchester United" žvaigždes kaip Dž.Bestas, Bobis Čarltonas (Bobby Charlton) ir Denis Lou (Denis Law).

Tais laikais tai buvo tas pats, kaip dabar vienoje komandoje turėti Lionelį Mesį (Lionel Messi), Krištianą Ronaldą (Cristian Ronaldo) ir Kilianą Mbapė (Kylian Mbappe)", - pirmojoje baudinių serijoje susidūrusius varžovus palygino M.Kelis.

Buvęs „Hull City" futbolininkas Frenkis Benksas (Frankie Banks) prisiminė: „Tai buvo ypatingos rungtynės, žaidėme su Mančesterio klubu, prieš porą metų laimėjusiu Europos Čempionų taurę.

Asmosfera buvo įelektrinta. „Manchester United" žaidėjai mūsų akyse buvo didvyriai ir „popieriuje" mes neturėjome jokių šansų. Visgi siekėme pergalės, norėjome įrodyti, kad net jei žaidžiame su galbūt stipriausiu pasaulio klubu, galime kovoti."

Ir „Hull City" išties kovojo. Šeimininkai pirmavo po 11 min. Kriso Čiltono (Chris Chilton) įmušto įvarčio, 78 min. D.Lou išlygino rezultatą ir teko žaisti pratęsimą. Tiksint paskutinėms pratęsimo minutėms futbolininkai suprato, kad taps istorinio įvykio dalyviais.

„Mūsų žaidžiantysis treneris Teris Nylas (Terry Neill) paklausė, ar yra savanorių mušti baudinius. Buvo tokių, kurie neišdrįso, bet kiti pasirodė pakankamai drąsūs ir vienas po kito sakė: aš smūgiuosiu", - pasakojo F.Benksas, kuris stebėjo rungtynes, bet tą vakarą nebuvo įtrauktas į komandos sudėtį.

Pirmuoju serijoje baudinį realizavusiu futbolininku tapo Dž.Bestas, pasiuntęs kamuolį į kairįjį apatinį vartų kampą. Savo ruožtu T.Nylas tapo pirmuoju serijoje pasižymėjusiu žaidžiančiuoju treneriu. Po jo smūgio rezultatas buvo 3:3.

Išbandymas vartininkui

„Tuo metu vis dar nebuvo aišku, kas laimės. Triukšmas stadione buvo kurtinantis", - prisiminė F.Benksas.

Esant lygiam rezultatui, įvyko tai, kas vėliau pasikartojo daugybę kartų - baudinio serijoje nerealizavo vienas garsiausių futbolininkų - D.Lou smūgį atrėmė „Hull City" vartininkas Jenas Makečnis (Ian McKechnie).

„D.Lou visada išliks istorijoje kaip pirmasis, neįmušęs 11 metrų baudinio. O J.Makečnis visada išliks pirmuoju vartininku, atrėmusiu baudinį", - konstatavo F.Benksas.

Tiesa, „Hull City" iniciatyvą turėjo neilgai, nes savo galimybės neišnaudojo Kenas Vagstafas (Ken Wagstaff). „Manchester United" žaidėjas Vilis Morganas (Willie Morgan) neklydo, o šeimininkų komanda turėjo nuspręsti, kas atliks paskutinį, lemiamą smūgį.

Buvo priimtas netikėtas sprendimas - smūgis patikėtas vartininkui J.Makečniui.

„Tada galvojau: prašau, tik ne jis. Negalėjau tuo patikėti, mano mama negalėjo tuo patikėti, net „Manchester United" vartininkas Aleksas Stepnis (Alex Stepney) negalėjo tuo patikėti. Jis net paklausė J.Makečnio, kas čia vyksta. Beliko griebtis už galvos", - pasakojo M.Kelis.

Vartininkas įsibėgėjo, galingai smūgiavo ir kamuolys prašvilpė šalia vartų. Taip J.Makečnis tapo pirmuoju vartininku, serijoje nerealizavusiu 11 metrų baudinio.

„Vis dar manau, kad pasirinkimas buvo teisingas, nes J.Makečnis turėjo smagią kairę koją ir pakankamai drąsos, - svarstė F.Benksas. - Būčiau statęs pinigus, kad jis įmuš. Deja, šį nesėkmingą baudinį Jenas prisiminė visą likusį gyvenimą."

Britų nusivylimai

Vėliau daugybė futbolininkų atsidūrė D.Lou ir J.Makečnio kailyje. Statistika rodo, kad serijose nerealizuojami 24 proc. baudinių. O serijų svarba yra labai didelė. Baudiniai nulėmė nugalėtojus 1994, 2006 ir 2022 m. pasaulio čempionatų finaluose.

Pirmasis didelis tarptautinis turnyras, kurio finale prireikė baudinių serijos, buvo 1976 m. Europos čempionatas. Jame atliktas ir vienas garsiausių smūgių nuo 11 metrų atžymos. Antoninas Panenka apgavo vartininką, staiga stabtelėjęs ir nestipriu smūgiu pasiuntęs kamuolį į vartų vidurį.

Šis spyris buvo lemiamas, Čekoslovakijos komanda kovoje dėl aukso įveikė vokiečius, o toks baudinio atlikimo būdas iki šiol vadinamas „panenka".

Baudinių serijos atnešė daugybę nusivylimų Didžiosios Britanijos komandoms. Anglijos rinktinė iš didžiųjų turnyrų po serijų iškrito net septynis kartus. Tokiu būdu anglai pralaimėjo ir 2021 m. Europos čempionato finalą.

Visai neseniai baudiniai sužlugdė Velso rinktinės viltis patekti į šiemetinį pasaulio čempionatą. Velsiečiai atrankos mače nusileido bosniams, o šie baudinių loterijose buvo tikri laimės kūdikiai, nes kiek vėliau lemiamose rungtynėse taip pat po „pendelių" serijos įveikė italus.

Prieš visus šiuos įvykius buvo rugpjūčio vakaras Hale, kai niekas nežinojo, ko tikėtis. Po dešimties smūgių jau visi žinojo, kas ta baudinių serija. „Kiekvienas smūgis buvo tarsi agonija", - baudinių seriją apibūdino M.Kelis.

Prabėgo daug metų, bet toks jausmas išliko iki šiol.