1 nuotr.Kokia puiki kompanija: 106 metų moteris, pirmą savo plaukimą laimėjusi sulaukusi 100 metų, 107 metų vyras, kuris iki šiol dirba, ir vienuolė, kuri mėgo šokoladą ir gyveno iki 116 metų.
Šis trejetas - vienas seniausių Brazilijos ilgaamžių grupėje, juos tirdami mokslininkai bando nustatyti žmogaus ilgaamžiškumo ribas.
Tyrimo „DNA Longevo" (išvertus iš portugalų kalbos - ilgaamžių DNR) dalyvių atranka dar tęsiasi. Bet mokslininkai jau sekvenavo daugiau kaip 160 senolių genomus.
20 dalyvių - superilgaamžiai, t.y. tie, kuriems jau sukako 110 metų.
Išankstiniais duomenimis, ilgaamžiai nesimaitino išskirtinai sveikai ir reguliariai nesitreniravo, taip pat didžiąją gyvenimo dalį jiems nebuvo prieinamos aukštosios medicinos technologijos.
Gali būti, kad jų ilgaamžiškumo paslaptis slypi genome. Pirminėje ataskaitoje tyrinėtojai kelia hipotezę, kad dalyvių genetinė įvairovė gali turėti reikšmės jų gyvybingumui.
„Mes žinome, kad Brazilijos gyventojų etninė sudėtis yra labai įvairi, ir tai gali turėti reikšmės jų gyvenimo trukmei", sako genetikė Majana Zac (Mayana Zatz), kuri vadovauja San Paulo unniversiteto žmogaus genomo ir kamieninių ląstelių tyrimo centro projektui.
Daugelis tyrimo dalyvių yra mišrios kilmės, jų gyslomis teka europiečių, afrikiečių ir indų kraujas.
O daugelis tyrimų, skirtų ilgaamžių sveikatai, paprastai aprėpia genetiškai vienalytiškesnes gyventojų grupes, todėl šis tyrimas padeda užpildyti šios srities spragą.
Dar vienas brazilų grupės ypatumas yra tas, kad dalyviams pavyko išlikti palyginti sveikiems, nepaisant ribotų galimybių gauti medicininę pagalbą.
Pasak M.Zac, daugelis jų gyvena kaimeliuose, toli nuo medicinos centrų.
Tarp dalyvių buvo vienuolė sesuo Ina Kanabaro Lukas (Inah Canabarro Lucas), pripažinta seniausiu pasaulio žmogumi, kuri mirė praėjusių metų balandį, sulaukusi 116 metų.
Kaip ir kiti dalyviai, ji neribojo vartojamo cukraus ir riebalų kiekio - mėgo šokoladą.
Dar vienas puikus pavyzdys - 106 metų moteris, kuri pradėjo plaukioti 70-ies ir po 30 metų laimėjo pirmąsias varžybas.
Ilgaamžiškumas yra jos kraujyje: dviem jos jaunesnėms seserims jau per 100 metų, o jos teta gyveno iki 110-ies.
„Tokios šeimos yra ypač vertingos, nes genetika akivaizdžiai yra labai svarbi.
Seserys gyvena įvairiose vietovėse, taigi lemia ne vien vienoda gyvenamoji aplinka", - sako M.Zac.
Vienas iš savanorių, 107 metų vyras, yra seniausias oficialiai dirbantis Brazilijos žmogus.
Jis darbuojasi prekybos centre, tvarko pirkinių vežimėlius.
Pasak M.Zac, dauguma dalyvių iki šiol yra šviesaus proto. Jie supranta tyrimo tikslą ir sutinka jame dalyvauti, o daugelis teigia, kad jaučiasi laimingi, galėdami prie jo prisidėti.
Dalyviams nesiūloma medicinos pagalba mainais už dalyvavimą tyrime.
Bet jeigu medicinos ir etikos požiūriu yra tikslinga, specialistai juos supažindina su kai kurių testų rezultatais ir gali pasiūlyti genetiko konsultaciją, kuris paaiškina, ką reiškia gautieji rezultatai ir esant reikalui gali nukreipti pas gydytoją.
Norėdami nustatyti genų variantus, susijusius su išskirtiniu ilgaamžiškumu, mokslininkai lygina dalyvių genomus su žmonių iš biologinių duomenų banko, kurie mirė natūralia mirtimi jaunesniame amžiuje, genomais.
Idealiu atveju lyginama su žmonėmis, gimusiais panašiu laiku, nors tai yra labai sunku padaryti tyrimuose, kuriuose dalyvauja itin seni žmonės.
M.Zac komanda taip pat dalyvių kraujo ląsteles perprogramuoja į indukuotas pliuripotentines kamienines ląsteles, iš kurių galima išauginti įvairių tipų ląstelių.
Šiuo metu komanda panaudojo šį būdą kurti smegenų organoidams, analogiška strategija taikoma raumenų, plaučių ir širdies ląstelių atžvilgiu.
Bet, pasak M.Zac, šiems etapams reikia didelių lėšų, ir dabar specialistai ieško papildomo finansavimo tyrimams tęsti.
Mokslininkai taip pat tiria dalyvių imunologinį profilį ir matuoja daugybę biocheminių rodiklių.
Tai padės nustatyti etaloninius labai senų žmonių rodiklius, kad būtų aiškiau, kas šioje amžiaus grupėje yra „norma".
