Svajonės link skraidina geležiniai sparnai

Karštas ispaniškas finišas

Penkta vieta Europos čempionate Taragonoje Ispanijoje - aukščiausias pasiekimas Lietuvos paratriatlonininko karjeroje.

„Tai buvo labai įsimintinos varžybos. Trasa buvo techniška, vyravo didžiulis karštis, tačiau man
pavyko gana gerai susitvarkyti su nepalankiais kairės pusės apsisukimais. Plaukimas praėjo be nuotykių, su šiek tiek pavėluotu startu ir gal po kokių 400 m, pasidarė labai karšta. Vanduo buvo karštesnis nei 24 laipsniai, bet beveik visi pasirinko plaukimą su hidrokostiumu, tad ir aš jį vilkėjau plaukdamas", - pasakojo E. Česonis.

Paratriatlonininko teigimu, pabaigus dviračio rungtį, ir jau išbėgus į bėgimą, jis pamatė vokietį, įbėgusį į tranzito zoną, tad suabejojo, jog pramynė per mažai, nes fiziškai pagal pajėgumą tai būtų tiesiog neįmanoma.

„Tas vokietis - Martin Schulz. Jis net 12 kartų yra tapęs Europos čempionu, ne kartą laimėjo pasaulio čempionatų ir paralimpinių žaidynių auksą. Susikaupiau, susidėliojau mintis ir leidausi toliau bėgti. Kažkas iš šono rėkė: „Esi penktas! Keep pushing hard! (liet. Nepasiduok ir toliau stenkis)". Mintyse dėlionė nesidėliojo, nesuvokiau, kaip tai įmanoma. Trečiame rate jis mane pavijo ir kurį laiką bėgome kartu. Žinojau, jog turiu galbūt vienintelę galimybę gyvenime jį aplenkti", - pridūrė paraatletas.

Finišo tiesiojoje E. Česonis jau bėgo kiek galėjo, akyse rinkosi ašaros, kamavo jaudulys ir nerimas, tačiau pasitikėjimas savimi nedingo.

„Finiše girdėjau šūksnius, sveikinimus. Apskritai, labai džiaugiuosi, kad ir kitų varžovų treneriai, artimieji mane pažįsta ir palaiko. Labai tai vertinu. Sportas tuo ir žavus, jog niekada nežinai, kaip gali pasisukti varžybų eiga. Visiems linkiu nenustoti tikėti savimi, nenuvertinti savęs ir siekti svajonių", - sakė E. Česonis.

M. Schulz liko už lietuvio nugaros. Vokietis finišavo šeštas - 1 val. 6 min. 10 sek. Auksą Europos čempionate PTS5 (varžosi sportininkai su galūnių amputacijomis, daliniu raumenų jėgos praradimu ar judesių amplitudės apribojimais) klasėje nuskynė vengras Bence Mocsari (1:00.04), antrą vietą užėmė portugalas Filipe Marques (1:00.55), trečioji pozicija atiteko airiui Tom Williamson (1:02.18).

Planus pakeitusios avarijos

Vasara E. Česoniui - pats darbymetis, per kurį ne tik renka kilometrus bėgdamas, važiuodamas dviračiu ar plaukdamas, bet ir nuolat dalyvauja varžybose. Geri orai Ernestą išginė į lauką.

„Nors žiemą irgi mėgstu bėgioti lauke, jei nėra šlapdribos, vis dėlto dažniausiai dirbu salėje. Pavasario orai irgi ne visada leisdavo bėgti ar minti dviratį lauke, tad vasara, kai viskas aplink žalia ir žydi, išties džiugina. Kartais, pats to neplanuodamas, treniruotėje net užtrunku ilgiau. Pavasarį po varžybų Australijoje per dieną numyniau net 217 kilometrų. Važiuoji, gamta akis džiugina, stabteli kavos su torčiuku, pabendrauji su žmonėmis ir toliau mini. Lauke minti yra ne tik smagiau - ir naudingiau, nes palaikyti užsibrėžtą galią ant staklių daug paprasčiau nei lauke, kur ir vėjas pučia, ir saulė plieskia, ir pasitaiko įkalnių bei nuokalnių. Be to, lauke ir įgūdžiai lavėja, nes privalau stebėti aplinką, duobes, net - automobilius", - aiškino 43 metų sportininkas.

Būtent automobiliai įsibėgėjusį Ernestą sustabdė prieš 2024 m. Paryžiaus žaidynes. Pirma avarija įvyko prieš varžybas Anglijoje. „Myniau dviračių taku, kai iš stovėjimo aikštelės išvažiuojančio automobilio vairuotojas manęs nepastebėjo, kliudė, kritau ir smarkiai susižeidžiau riešą. Dėl to kurį laiką negalėjau sportuoti", - pasakojo triatlonininkas.

Dar rimčiau E. Česonis buvo sužeistas Lietuvoje, treniruodamasis prie Nemenčinės, kur jo, greitai minančio, vairuotojas taip pat nepastebėjo ir partrenkė.

„Teko net lūpą siūti", - teigė sportininkas.

Prieš tą avariją 2023-iųjų birželį Ernestas buvo ypač geros sportinės formos. Maždaug savaitė iki įvykio pasaulio taurės varžybų etape Prancūzijoje jis pirmąsyk iškovojo medalį - bronzos.

„Ta avarija lėmė tolesnę pasirengimo Paryžiaus žaidynėms eigą. Išsiderini, nes gydamas negali pusantro mėnesio sportuoti, paskui dar reikia ir baimės atsikratyti, nes kiekviena duobutė ant dviračio primindavo automobilio smūgį ir tekdavo kovoti su išgąsčiu. Detalė po detalės ir mano pasirengimo Paryžiaus žaidynėms planas subyrėjo", - teigė E. Česonis.

Bet jis pakilo ir grįžo tvirtesnis. „Visada turi pasirinkimą. Gali nieko nedaryti arba vis dėlto rizikuoti ir toliau bandyti siekti tikslų", - įsitikinęs triatlonininkas.

Treniruotės - ilgos ir sunkios

Triatlonas jungia tris šakas - bėgimą, plaukimą ir dviračių sportą. Paratriatlonininkams tenka 750 m plaukti, 20 km važiuoti dviračiu ir 5 km bėgti. Tam, kad varžyboms pasirengtų tinkamai, Ernestas diena po dienos, šešiskart per savaitę, intensyviai treniruojasi.

„Kartais per dieną turiu ir tris treniruotes, šeštadienį dažniausiai sportuoju tik kartą, bet ir tris, ir, pasitaiko, keturias valandas. Jei suplanuota dviračio treniruotė, pabudęs apmąstau maršrutą ir traukiu Ukmergės link ar į Lavoriškių apylinkes. Jei renkuosi darbą baseine, jo trukmė ir intensyvumas priklauso nuo to, ką noriu nuveikti. Jei statau pamatus sezonui, plaukimo treniruotė trunka ilgiau, jei artėja varžybos, treniruotė ne tokia ilga ir nuobodi, bet tenka atlikti specifines užduotis ir daug kentėti. Su bėgimu panašiai - kartais keliolika kilometrų bėgu nedideliu tempu, o kartais įterpiu greitėjimų. Tada nubėgu daugiau ir labiau pavargstu", - apie savo kasdienybę pasakojo triatlonininkas.

Ernestui sunku įvertinti, kiek kilometrų kasdien ar per savaitę jis nubėga, nuplaukia ir nuvažiuoja dviračiu, nes tai priklauso nuo daug aplinkybių: oro sąlygų, vietovės, kurioje pasirenka sportuoti, net to, ar treniruojasi su partneriais, ar vienas.

„Tarkime, dviračiu įveikti kilometrai labai priklauso nuo maršruto - kalvotas jis ar vis dėlto dominuoja lygumos. Bet vidutiniškai per tris valandas numinu apie 90 km. Su grupe numiname ir 100 km. Važiuoti grupėje, ypač vėjuotomis dienomis, lengviau, nes priekyje važiuoja stipresnieji, o, pasislėpus už jų nugaros, naudoji mažiau energijos. Kas kažkiek kilometrų keičiamasi vietomis - važiavusieji priekyje užleidžia pozicijas ir traukiasi į grupės galą", - aiškino sportininkas.

E. Česonis, dėl saugumo, paprastai visada važiuoja tokios grupės priekyje ar gale per saugų atstumą, mat į ilgą kelią leidžiasi ne plentiniu, o asmeninėms lenktynėms skirtu vadinamuoju TT dviračiu. Tai - specialus dviratis, sukurtas maksimaliam greičiui pasiekti važiuojant pavieniui.

Prakaitas žliaugia upeliais

Galimybė vėl treniruotis gryname ore, nesvarbu, dargana ar plieskia saulė, E. Česoniui įpūtė papildomo noro kasdien sunkiai dirbti ir net pridėjo energijos. Nors net žiemą, jei tik nešlampa kojos, jis bėgioja ir lauke, ilgos valandos ant staklių minant dviratį spėjo nemenkai įgristi.

„Yra specialios programėlės, per kurias mindamas bendrauju su viso pasaulio triatlonininkais, net rengiame virtualias varžybas, kad patikrintume, kiek pajėgūs esame, bet vis tiek tos treniruotės salėje - nuobodžiausia pasirengimo varžyboms dalis. Ne tik nuobodu, bet ir prakaitas, kitaip nei minant dviratį lauke, salėje žliaugia upeliais", - pasakojo triatlonininkas.

Vis dėlto, kad ir kaip mėgtų treniruotis lauke, baseiną E. Česonis palieka palyginti retai. Dažniausiai tai įvyksta artėjant varžyboms, kai svarbu ne tik toliau lavinti plaukimo įgūdžius ar ištvermę, bet ir prisiminti, kaip greitai apsivilkti ar nusivilkti hidrokostiumą, kad jame nestrigtų kojos ar, kai reikia atlikti specifines užduotis. Tarkime, pasimokyti stebėti plūdurą plaukiant pakelta galva.

„Ežere man plaukti - irgi smagu, nes taip pat tenka kovoti su kliūtimis, kurių baseine nėra. Pavyzdžiui, povandeninėmis srovėmis. Bet vis dėlto daugiausia laiko treniruojuosi būtent baseine", - sakė triatlonininkas.

Sėkmė - vien patekti į varžybas

Siekdamas prieš maždaug dešimtmetį užsibrėžto tikslo ir vydamasis svajonę pakliūti į paralimpines žaidynes, E. Česonis šį sezoną pradėjo pasaulio taurės serijos varžybomis Australijoje ir Uzbekistane. Kovo mėnesį Australijos mieste Devonporte vyriausias dalyvis iš Lietuvos finišavo septintas (1 val. 8 min. 10 sek.). Dar greitesnis Ernestas buvo balandį Uzbekistanui priklausančiame Samarkande. Triatlono trasą įveikęs per 1 val. 1 min. 16 sek. jis buvo penktas.

„Anksti įgyti gerą sportinę formą man padėjo ilgesnis pabuvimas Australijoje, kur gyvenau pas pažįstamą lietuvį Lonsestone ir pavasarį nuolat treniravausi. Esu labai dėkingas šiai šeimai už priėmimą ir visą viešnagę", - pasakojo E. Česonis.

Tasmanijos saloje esantis Lonsestonas garsėja išskirtine gamta, kalnais ir Kataraktos tarpeklio rezervatu. Vietose, kuriose sportuojant akys ir smegenys nuolat džiaugiasi įspūdingais vaizdais, neprailgdavo net ir labiausiai alinančios treniruotės.

„Bet svarbiausia, kad pasirengimas varžyboms buvo sklandus, kad nekamavo traumos, kad neatsirado kitokių trukdžių. Tik tada, kai niekas nekiša kojos, pavyksta pasiekti padorių rezultatų", - teigė E. Česonis.

Neblogą sportinę formą lietuvis rodė jau pernai, todėl pateko į Europos paratriatlono čempionatą, kuris vyko įpusėjus birželiui Bezansone Prancūzijoje. Ten jis užėmė aštuntą vietą.

„Į svarbiausias varžybas iš mūsų grupės patenka vos 9 sportininkai, nors norinčių dalyvauti yra daugiau kaip pusšimtis, tad vien tai, kad esi dalyvių sąraše, yra didelė sėkmė", - teigė Ernestas.

Patekimas į šių metų žemyno pirmenybes paratriatlonininkui leido atsikvėpti ir apmąstyti, kuriose varžybose dar nori dalyvauti, nes tapo nebūtina žūtbūt siekti dalyvauti kuo daugiau pasaulio taurės serijos etapų, kad surinktų kuo daugiau reitingo taškų.

„Dar svarstau, kur, be Europos čempionato, vasarą norėčiau varžytis. O pagrindinis mano pasirodymas bus pasaulio čempionate Pontevedroje Ispanijoje baigiantis rugsėjui. Po jo, jau galėsiu skirti laiko ir aktyviam poilsiui bei kurį laiką nemąstyti apie galios, širdies darbo matuoklius. Per atostogas bėgsiu ar minsiu dviratį tik savo malonumui ir psichologiškai pailsėsiu nuo rutinos", - teigė E. Česonis.

Didžiausia aistruolė - žmona

Bet poilsis, nors ir išsvajotas, vis tiek bus neilgas, nes 2027-ieji Ernestui bus itin svarbūs.

„Kitąmet vyks atranka į Los Andželo paralimpines žaidynes, tad reikės dalyvauti kuo daugiau varžybų, kad pasiekčiau kuo geresnių rezultatų. Pagal tris geriausius rezultatus bus dalijami reitingo taškai, o šis lems, kam atiteks paralimpiniai kelialapiai. Pagal reitingą į Los Andželą galės vykti tik 9 mūsų grupės triatlonininkai, o dar vienam sportininkui bus skirta vadinamoji žalioji korta. Konkurencija yra didžiulė, tad laukia daug sunkaus darbo. Mūsų sporto šakoje nėra normatyvų - viską lemia reitingas, o norint jame būti aukštai, būtina nuolat dalyvauti varžybose, į kurias išvykti ne visada paprasta, nes reikia pinigų. Finansavimo nepakanka, tad dar būtina ir rėmėjų ieškoti", - teigė E. Česonis.

Triatlonininkas už besąlygišką palaikymą ypač dėkingas Rimanto Kaukėno paramos fondui. Tačiau didžiausia moralinė Ernesto rėmėja - žmona Jelena. Prieš varžybas ir per jas rūpestinga žmona apkaišo vyrą - į ilgą trasą sudeda maistui skirto gelio tūbeles ir batonėlius, įsitikina, kad vandens gertuvės pilnos, padeda apsivilkti hidrokostiumą, nes atletui viena sveika ranka pačiam sunku tai padaryti.

Jelena ir Ernestas susipažino žmonių su negalia reabilitacijos centre, kur jis lankė vairavimo, o ji - internetinio puslapio kūrimo kursus. Simpatija netrukus išaugo į draugystę ir du negalią turintys jauni žmonės sukūrė šeimą.

E. Česonis jau gimė turėdamas tik dalį kairiosios rankos. Kodėl taip nutiko, tada medikai būsimojo triatlonininko tėvams atsakyti negalėjo, o vėliau niekas jau nesiaiškino. Jelena į neįgaliojo vežimėlį visam gyvenimui sėdo suaugusi, 25-erių. Jauna moteris su draugu Norvegijoje buvo dažytojai. Kartą po darbo abu motociklu važiavo namo, bet posūkyje vyras nesuvaldė transporto priemonės ir ši vertėsi. Jelenos draugas žuvo iškart, o stuburo ir kojos lūžius patyrusi moteris paniro į komą.

Po trijų savaičių gydymo Norvegijoje, iš komos Jelena pabudo jau Lietuvoje, nors dar kelias savaites gulėjo reanimacijoje, o gydytojai labai abejojo, ar jai iš viso pavyks išsikapstyti. Tačiau moteris labai norėjo gyventi, nors, pagaliau pakilusi iš ligoninės lovos, dar ilgai turėjo gydytis sielos žaizdas. Vis dėlto galiausiai susitaikė su lemtimi, o pažintis su Ernestu vėl nudažė jos gyvenimą šviesiomis spalvomis.

Savo svajonę ir tikslą dalyvauti paralimpinėse žaidynėse dar prieš 2021 m. Tokijo žaidynes E. Česonis įvilko į projekto „Iron Wings" - „geležiniai sparnai" - rūbą.

„Tas mano projektas išties užtruko, nes į Tokiją patekti pristigau laiko, pakliūti į 2024 m. Paryžiaus žaidynes sukliudė avarijos, tad bandysiu prasibrauti į Los Andželą. Gal trečias kartas pagaliau nemeluos? Suprantu, kad Jelena kartais pavargsta nuo mano tikslų, kad ir buityje pritrūksta pagalbos, nes pavargęs paprastai jau nenoriu nieko daryti, bet vis tiek žmona yra didžiausia palaikytoja ir už tai jai esu labai dėkingas", - teigė triatlonininkas, kuriam mylimos moters parama dažnai išties užaugina sparnus.