Įtraukusis fizinis ugdymas – kaip sekasi kaimynams?

Lietuvos paralimpinio komiteto patirtis rodo, kad įgyvendinant įtraukųjį ugdymą mokyklose, fizinio ugdymo pamokose, tai realybe tampa lėčiau - trūksta žinių pedagogams, pritaikytos infrastruktūros, mokinio padėjėjai neturi įgūdžių dirbti judant, o ne sėdint suole, įtraukųjį sportą lydi daug stereotipų. Tiesa, situacija po truputį gerėja - vis daugiau vaikų su negalia patiria sporto džiaugsmą, o, svarbiausia, pritaikius pratimus ir užduotis, būtent fizinio ugdymo pamokoje specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniai gali patirti sėkmę.

Lietuvos paralimpinis komitetas, siekdamas šią situaciją pakeisti, įgyvendina iniciatyvas, ir situacija po truputį gerėja. Komiteto organizuojamuose mokymuose per metus dalyvauja keli šimtai mokytojų iš visos Lietuvos, o paralimpiečiai praveda pamokas tūkstančiams moksleivių.

Nuo rudens startuoja ir naujas projektas „Aš galiu" (angl. I'm possible). Bus parengtas mokymo priemonių rinkinys (visų klasių fizinio ugdymo, etikos mokytojams), kuris jiems suteiks ne tik priemonių ir įgalins vesti įdomias įtraukiąsias pamokas, bet padės mokyti apie paralimpines vertybes: drąsą, ryžtą, įkvėpimą ir lygybę.

„Jau nuo rudens mokytojai mūsų svetainėje galės rasti medžiagą, kaip vesti įtraukiąsias pamokas, taip pat pagal vaikų amžių pritaikytą medžiagą, kaip mokyti apie paralimpinio sporto vertybes. Kartu visus fizinio ugdymo mokytojus kviečiame dalyvauti mūsų praktiniuose mokymuose, organizuosime ir paralimpines dienas mokyklose. Įtraukusis fizinis ugdymas yra ne pasirinkimas, tai yra būtinybė. Juk šiandien nebediskutuojame, ar gali vaikai sportuoti kartu. Tam tik reikia sudaryti galimybes", - sako Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius.

Projektas „Aš galiu" - tarptautinė iniciatyva, kurią parengė Tarptautinis paralimpinis komitetas, programa yra įgyvendinta daugiau kaip 40 šalių. Lietuvoje projektą įgyvendinti padeda Lietuvos paralimpinio komiteto mecenatai „Bitė Lietuva" ir TV3.

Projektą jau įgyvendina ir Latvija, ir Estija. Siekiant užtikrinti galimybes sportuoti visiems vaikams, jos susiduria su panašiais iššūkiais. Apie situaciją Latvijoje ir Estijoje kalbėjomės su šių šalių paralimpinių komitetų atstovais, taip pat įgyvendinančiais šią iniciatyvą.

Estija: motyvacija didesnė už išteklius

Estijos paralimpinio komiteto plėtros ir mokymų vadovė Kaia Kollo daugelį metų dirba su mokyklomis ir yra įtraukiojo ugdymo ekspertė. Ji pabrėžia būtinybę dalintis gerąja praktika ir pačių mokyklų norą keisti situaciją.

- Kaip apibūdintumėte situaciją Estijoje, kalbant apie įtraukiąsias kūno kultūros pamokas?

- Įtraukusis fizinis ugdymas mokyklose Estijoje pastaraisiais metais pastebimai pažengė į priekį. Vis daugiau mokyklų siekia įtraukti vaikus su negalia į bendras kūno kultūros pamokas, o supratimas apie pritaikytą fizinį aktyvumą ir įtraukiuosius mokymo metodus didėja. Nacionalinė švietimo politika skatina įtraukųjį ugdymą. Tačiau realybėje įgyvendinimas vis dar yra netolygus - priklauso nuo konkrečios mokyklos, savivaldybės, mokytojo pasitikėjimo savo gebėjimais, prieinamų pagalbos paslaugų, daug kur nepritaikyta infrastruktūra. Nors kai kurios mokyklos jau yra sukūrusios stiprias įtraukiojo ugdymo praktikas, kitos dar tik pradeda apie tai galvoti. Apskritai įtraukusis ugdymas mokytojams yra didelis iššūkis, nes trūksta specialistų pagalbos: asistentų ir kitų darbuotojų, kurie galėtų padėti organizuoti kasdienes pamokas.

- Ar vaikai su negalia Estijoje dalyvauja fizinio ugdymo pamokose?

- Dalis vaikų su negalia Estijoje dalyvauja bendrose fizinio ugdymo pamokose kartu su savo bendraamžiais, ypač tose bendrojo ugdymo mokyklose, kurios vadovaujasi įtraukiojo ugdymo principais. Visgi vaikai, turintys sunkesnę negalią, dažniausiai nesportuoja kartu su bendraamžiais, jie nukreipiami į kineziterapijos užsiėmimus. Tai reiškia, kad kūno kultūros pamokos metu vaikas atskirai atlieka jam skirtus kineziterapijos pratimus. Taigi, patirtys yra labai įvairios. Vieni mokiniai dalyvauja visapusiškai, kiti - tik iš dalies, o dar kitiems vis dar taikomos atskiros veiklos ar suteikiamos ribotos dalyvavimo galimybės. Vis dažniau siekiama sudaryti galimybes sportuoti visiems kartu, tačiau vienodos patirties užtikrinti kol kas nepavyksta.

- Kiek mokytojai ir mokyklos yra pasirengę priimti visus vaikus į pamokas?

- Yra daug teigiamų pokyčių ženklų, tačiau pasirengimo lygis vis dar gana žemas. Daugelis fizinio ugdymo mokytojų Estijoje yra motyvuoti ir nuoširdžiai siekia įtraukti visus mokinius. Mokyklos vis dažniau diskutuoja apie veiklų pritaikymą ir individualius poreikius, turime gerųjų praktikų pavyzdžių. Vis dėlto daugelis mokytojų vis dar jaučiasi neužtikrinti dėl to, kaip saugiai ir prasmingai pritaikyti veiklas visiems mokiniams. Mokytojų rengimo programose dažnai neskiriama pakankamai dėmesio praktiniam pasirengimui dirbti įtraukiojo fizinio ugdymo srityje, o specializuotų mokymų galimybės išlieka netolygios. Mokyklų pasirengimas taip pat skiriasi priklausomai nuo turimų išteklių, pagalbos specialistų, vadovybės prioritetų ir tinkamos infrastruktūros bei įrangos prieinamumo. Trumpai tariant, motyvacija dažnai yra didesnė nei praktinis pasirengimas.

- Ko reikia, kad įtraukusis fizinis ugdymas taptų kasdiene praktika?

- Pirmiausia, reikia daugiau praktinių mokymų mokytojams. Mokytojams reikia suteikti daugiau praktinių metodų, pavyzdžių ir galimybių stiprinti pasitikėjimą savo gebėjimais, o ne vien teorinių žinių. Antra, reikia stipresnės, kasdienės pagalbos mokykloms ir mokytojams. Mokykloms naudinga bendradarbiauti su asmenų su negalia sporto organizacijomis, terapeutais, pagalbos specialistais ir šeimomis. Trečia, labai svarbi yra reikalinga įranga ir prieinamos erdvės. Dalyvauti pamokose tampa daug lengviau, kai aplinka kuriama pagal įtraukties principus. Ketvirta, siekiame skleisti gerąsias praktikas. Estijoje jau yra daug sėkmingų pavyzdžių, tačiau jais turėtų būti sistemingiau dalinamasi tarp mokyklų. Ir, žinoma, pagrindinis klausimas turėtų keistis iš „Ar šis mokinys gali dalyvauti?" į „Kaip galime pritaikyti veiklą, kad kiekvienas mokinys galėtų dalyvauti?". Tada viskas bus paprasčiau.

- Estijos paralimpinis komitetas įgyvendina programą „I'mPOSSIBLE". Kokią pridėtinę vertę ji kuria?

- Programa „I'mPOSSIBLE" suteikia praktinės naudos įtraukiajam ugdymui Estijoje, nes padeda mokykloms pereiti nuo ketinimų prie realaus įgyvendinimo. Dalyvavimas programoje suteikia mokytojams praktinių priemonių ir idėjų, kaip pritaikyti kūno kultūros veiklas didinant pedagogų pasitikėjimą savimi. Pozityviai pristatant paralimpinį sportą ir negalios temą, keičiasi požiūris ir svarbiausiomis vertybėmis tampa dalyvavimas bei priklausymo bendruomenei jausmas. Mūsų patirtis rodo, kad programa taip pat gali turėti svarbų poveikį patyčių prevencijai. Didindama supratimą apie negalią, mažindama stereotipus ir sudarydama galimybes bendroms vaikų su negalia ir be negalios patirtims, „I'mPOSSIBLE" padeda ugdyti empatiją ir pagarbą. Mes tikime, kad kai mokiniai geriau supranta skirtumus ir pirmiausia mato žmogaus gebėjimus, o ne jo negalią, mokyklos tampa įtraukesnės ne tik kūno kultūros pamokose, bet ir socialiniuose santykiuose bei kasdienėje mokyklos kultūroje.

Latvija - mokytojams trūksta žinių

Latvijoje įtraukusis fizinis ugdymas po truputį taip pat randa kelią į mokyklas, tačiau susiduriama su mokytojų kompetencijų stoka, trūksta prieinamos infrastruktūros. Apie situaciją Latvijoje ir ko reikia, kad ji keistųsi kalbėjome su Zane Skujina-Rubene, Latvijos paralimpinio komiteto atstove.

- Kaip vertinate situaciją Latvijoje, kalbant apie įtraukiąsias fizinio ugdymo pamokas mokyklose?

- Situacija keičiasi, bet tai turi vykti greičiau, įtraukusis fizinis ugdymas yra naudingas visiems - ir vaikams su negalia, ir jų bendraamžiams. Vienas pagrindinių iššūkių - mokytojams dažnai trūksta žinių apie paralimpinį ir įtraukųjį sportą. Dėl to jie ne visada supranta, ką žmonės su negalia gali, ar negali daryti. Vis dar gajūs įvairūs stereotipai, o vienas dažniausių, kad jie nėra pajėgūs gyventi visaverčio gyvenimo. Kita svarbi problema yra švietimo įstaigų prieinamumas. Dauguma mokyklų buvo pastatytos Sovietų Sąjungos laikais, kai apie prieinamumą nebuvo galvojama. Todėl žmonėms su negalia dažnai kyla sunkumų net patekti į mokyklos pastatą. Nors mokyklos pamažu renovuojamos, šis procesas vyksta lėtai, o prieinamumo lygis neretai vis dar išlieka nepakankamas. Be to, universitetuose, kuriuose rengiami būsimieji fizinio ugdymo mokytojai, negalios, prieinamumo ir įtraukties temos nagrinėjamos labai retai. Dėl to absolventams dažnai trūksta tiek teorinių žinių, tiek praktinės patirties, reikalingos sėkmingai įtraukti mokinius su negalia į fizinio ugdymo pamokas.

- Ar vaikai su negalia Latvijoje dalyvauja fizinio ugdymo pamokose?

- Tai labai priklauso nuo to, ar jie gali fiziškai patekti į sporto salę, nes tai vis dar yra didelė problema. Tačiau net ir turint galimybę patekti į sporto erdves, tai dar nereiškia, kad vaikai aktyviai dalyvauja veiklose. Pasitaiko situacijų, kai šeimos gydytojai išduoda atleidimus nuo fizinio ugdymo pamokų, tiesiog dėl to, kad vaikas turi negalią, todėl mokiniai su negalia dažnai tik stebi kitus sportuojančius, užuot patys dalyvavę. Tai ydinga praktika, kurią būtina keisti.

- Ar mokytojai ir mokyklos yra pasirengę įtraukiajam fiziniam ugdymui?

- Ne, kol kas tikrai ne. Nors yra fizinio ugdymo mokytojų, kurie pasirengę keisti savo darbo metodus ir pritaikyti pamokas, jų yra labai nedaug - maždaug 5 proc. visų fizinio ugdymo mokytojų. Turime padėti mokytojams, jie turi ateiti į mokyklas jau turėdami žinių ir pasirengę priimti visus vaikus į pamokas. Reikia užtikrinti galimybę sportuoti kartu.

- Ko reikia, kad įtraukusis fizinis ugdymas taptų kasdiene praktika?

- Svarbiausias dalykas yra supratimas. Visuomenė turi suvokti, kad žmonės su negalia yra pajėgūs pasiekti reikšmingų rezultatų, nepaisant savo negalios ir kad jiems nereikia gailesčio. Taip pat būtina į universitetų studijų programas, skirtas būsimiems treneriams ir fizinio ugdymo mokytojams, įtraukti įtraukiojo ir paralimpinio sporto temas, modulius. Šiuo metu Latvijoje šioms temoms skiriama vos viena ar dvi valandos per visą studijų laikotarpį, o to akivaizdžiai nepakanka, dėl to specialistai ateina į mokyklas nepasiruošę. Komunikacija, didesnis žiniasklaidos dėmesys taip pat būtų labai svarbus. Televizijos turėtų daugiau rodyti parasportą ir pasakoti apie paralimpinius sportininkus - tiek transliuodami varžybas, tiek įtraukdami juos į jau esamas televizijos ir radijo programas.

- Latvijos paralimpinis komitetas įgyvendina programą „I'm Possible". Kokią pridėtinę vertę ji kuria?

- Ši programa padeda keisti situaciją. Pirmiausia, padeda geriau suprasti negalią ir paralimpinio sporto vertybes - paralimpiečiai vyksta į mokyklas, pasakoja savo istorijas, moko apie paralimpinį sportą. Toks supratimas turi būti ugdomas jau nuo darželio amžiaus. Antra, mūsų svetainėje mokytojai gali rasti pritaikytą medžiagą, kaip vesti įtraukiąsias pamokas, kaip mokyti apie paralimpinį sportą - medžiaga patogiai suskirstyta pagal ugdomų vaikų amžių. Galima ją imti ir naudoti tam, kad visi vaikai pamokose patirtų sportavimo kartu džiaugsmą ir naudas. Trečia, projektas kuria ilgalaikį poveikį visuomenei, nes per paralimpinį sportą akcentuoja prieinamumo ir įtraukties svarbą. Be to, paraatletai tampa įkvepiančiais pavyzdžiais jaunajai kartai. Programa suteikia mokiniams ir mokytojams galimybę pažinti žmonių su negalia gebėjimus ir potencialą sporte. Ji parodo, kad, pavyzdžiui, judėjimas vežimėliu netrukdo sportuoti ir gyventi aktyvų gyvenimą. Tai keičia visuomenę. Įvairovė yra mūsų stiprybė. Nereikėtų bijoti to, ko dar nepažįstame ar nesuprantame. Priešingai - turėtume siekti pažinti, suprasti ir priimti skirtumus.

Tekstas parengtas, įgyvendinant Lietuvos paralimpinio komiteto vykdomą Asmenų su negalia teisėms ir interesams atstovaujančių asociacijų veiklos rėmimo projektą „Asmenų su negalia atstovavimas sporto kontekste", finansuojamą Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.