1 nuotr.2014 m. rudenį Vilniuje prie Lietuvos Aukščiausiojo teismo piketavo su teismų vykdoma diskriminacija nusprendę nebesitaikstyti tėčiai. Tuomet su jais susitikusi LAT vadovė patvirtino, kad teismai vadovaujasi pasenusia sovietinių laikų praktika ir moteris bylose traktuoja palankiau negu vyrus.
Praėjo daugiau negu dešimt metų ir situacija Lietuvos teismuose pasikeitė. Deja, į blogąją pusę.
Jeigu tuomet su diskriminacija susidurdavo tik vyrai, tai dabar diskriminacija teismuose vykdoma ir „tie-ne tie" pagrindu. Kalbu apie tai, kad „ne tie" - opoziciniai politikai ar žiniasklaidos priemonės, persekiojami už išsakytą nuomonę ar Biblijos citavimą, o „tie" - sistemai artimi žmonės, nors ir išvaistę milijonus ar nuteisti už vaikų tvirkinimą, toliau mėgaujasi gyvenimu.
Be to, kiek supratau, per pastaruosius 10 metų į pensiją išėjo dalis senesnės kartos teisėjų, kuriuos pakeitė „labai gabus jaunimas". Toks „gabus", kad 2 lapų nutartyje sugeba padaryti 10 (!!!) klaidų.
Jeigu tiek klaidų padarytų į teismą besikreipiantis interesantas, teismas, spėju, dokumento net nepriimtų. Jeigu taip svarbų raštą surašytų privačios įmonės darbuotojas, geriausiu atveju, jis liktų be premijos.
Bet teismams, kurie nuolat kalba apie „aukštus kokybės standartus", analogiški reikalavimai negalioja. Todėl tiek klaidų nutartyje pridariusi teisėja gali ramiausiai paskirti naują posėdį ir gaišti visų mūsų brangiai apmokamą savo darbo laiką savo pačios klaidų, įvardinusi jas „rašymo apsirikimu" taisymui.
Sutikite, labai patogu - pats klaidų pridarei, pats save pateisinai ir dirbi toliau...
Todėl turbūt nereikia stebėtis, kad teismais Lietuvoje pasitiki tik 28 proc. gyventojų. Kartu tai signalizuoja, kad dabartinę teisminę sistemą būtina reformuoti. Ir iš esmės.
Tarkim, pirmiausia galėtų būti surengta neeilinė visų teisėjų atestacija, o vėliau įstatymais numatyta asmeninė teisėjų atsakomybė už aplaidų pareigų atlikimą. Ne formali, o reali.
Teismų nepriklausomumui, apie kurį irgi daug kalbama, tai tikrai nepakenktų, o visuomenė gautų bent kažkokias garantijas, kad jų likimus sprendžiantys teisėjai savo pareigas atliktų ne „pagal nuotaiką", o taip, kaip reglamentuoja Teisėjų etikos kodeksas.
