Vežėjai jau praranda viltį atgauti Baltarusijoje sulaikytus vilkikus

Duomenys, kiek mūsų vilkikų bei priekabų užstrigo Baltarusijoje, yra skirtingi. Lietuvos muitinė teigia, jog negrįžo 261 transporto priemonė. Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija LINAVA nurodo, kad Baltarusijoje įstrigo 1,2 tūkst. vilkikų ir dar 2,8 tūkst. kitokių transporto priemonių.

Bepigu, jei transporto įmonė turi didžiulį vilkikų parką. Joms dalies mašinų praradimas gal ir nėra nepakeliama našta. Tačiau prekių pervežimo rinkoje veikia ir smulkesni žaidėjai. Kazlų Rūdoje įsikūrusi, jau 35 metus veikianti, pelningai dirbusi UAB „BLOKAS" taip pat neatgauna dalies savo vilkikų. Įmonė turi 49 automobilius, tačiau iš jų 40 mašinų įsigytos išperkamosios nuomos būdu. Pasiteiravus, gal įmonei pavyko atgauti iš Baltarusijos bent dalį vilkikų, UAB „BLOKAS" vadovas Artūras Kaušikas į klausimą atsakė klausimu:

„O kam nors atgauti pavyko? Gal jūs daugiau žinote? Negirdėjau dar tokių įmonių, kurios atgavo. Ne Lietuvos vyriausybė turi čia įsikišti, o „aukštas ir gražus".

Baltarusijoje įstrigo daugiau nei 10 mūsų mašinų. Labai daug, labai. Kaip dabar jaučiamės? Žinote maudymosi būdą, koks būna „kirvuku į dugną"? Nežinau, kas čia gali padėti, nes prezidento kiaušai per skysti. Mūsų išlaidos dabar viršija uždarbį, bet sukamės - su kuo galime, su tuo ir dirbame!".

Šalčininkuose registruotos bedrovės TPG1 vadovas Tomas Prokopovičius patikino, jog jo įmonės 13 sulaikytų mašinų kaip stovėjo Baltarusijoje aikštelėje, taip ir stovi. T.Prokopovičiaus žiniomis, savo transporto neatgavo nė viena Lietuvos įmonė, o TPG1 jau gavo iš Baltarusijos pretenziją, kad esą įmonė skolinga už mašinų stovėjimą. Esą įmonė nėra įvykdžiusi įsipareigojimų, nors įmonė net nebuvo supažindinta su jokiais įsipareigojimais. Už pusę lapkričio privalo už aikštelę sumokėti 21 743,39 Eur.

„Tai tik už pusę mėnesio, o jei dar už gruodį, tai tektų sumokėti daugiau nei 90 tūkst. eurų, - stebėjosi T.Prokopovičius. - Nėra iš ko tiek mokėti, tie pinigai - kosminiai. Dirbanti mašina tiek neuždirba, kad taip galėtų save aptarnauti, o ką jau kalbėti apie stovinčią. Labai dabar sudėtinga ir su žmogiškais resursais, nes vairuotojai, kurie dirbo su tomis mašinomis, likę be darbo. Jie, apie 90 proc. mūsų vairuotojų, nenori iš įmonės išeiti, bet neliko jų darbo įrankių.

Tad arba reikia išeiti į kitas įmones, kurioms geriau pasisekė, arba pinigus mokėti už tai, kad jie sėdi namie ir nedirba dėl mums neaiškių priežasčių. Jeigu Lietuva ir Baltarusija susitarti norėtų, tai ir susitartų, bet kol kas to nėra. Nors mūsų kroviniai buvo vežami į terminalą Baltarusijoje, kur krovinius perimdavo baltarusių arba kazachų mašinos. Baltarusija iš to tranzito vis tiek uždirbdavo, tai jiems ekonomiškai sveika buvo. Ir mums buvo naudinga.

Bet neseniai skaičiau straipsnį lenkų, tai jie rašė, kad tokios turtingos šalies, kaip Lietuva, šiandien Europoje turbūt nėra. O paskui komentaruose tiesiogiai nebuvo parašyta, kodėl, bet priminta, kad mes savo pyrago dalį atiduodame kaimynams.

Ir plius - dar kitas klausimas. Valstybės įmonė Lietuvos geležinkeliai su Baltarusija dirba, įvažiuoja į Baltarusiją kroviniai. Valstybiniams geležinkeliams galima, o privačioms autotransporto įmonėms jau negalima! Laužomos rankos! Nors mūsų įmonė nedidelė, sumokėdavome į valstybės biudžetą apie 8000 eurų, o dabar tik apie 3000 eurų. Dėl sulaikytų automobilių nukentėjo per šimtą įmonių. Nejaugi mes tokie turtingi?"

Interviu su Lietuvos vežėjų sąjungos generaliniu sekretoriumi Sigitu ŽILIUMI:

„Manau - gali atsitikti ir taip, kad mūsų automobiliai gali būti ir atimti. Įsivaizduokite, jeigu 120 eurų kainuoja vienos mašinos stovėjimas aikštelėje per parą. Tai 3600 eurų per mėnesį, o per keturis - apie 14 400 eurų. Yra automobilių, kurie net nekainuoja tiek, jau seni, todėl net neapsimoka už juos mokėti.

Be to, dar yra viena problema - kaip sumokėti? Per sieną vežti grynuosius negalima, draudžiama, o bankinių pavedimų irgi negali atlikti. Čia nėra labai paprasta situacija! Baltarusija mums dabar yra tikrai labai nedraugiška šalis. Vežėjai, kurie ten važiuoja, labai stipriai rizikuoja."

- Bet gal ne visi mūsų vairuotojai gali dirbti Vakarų rinkose?

- Be abejonės. Trūksta pasiruošusių ten dirbti. Vairuotojų trūkumo problema apskritai yra labai didelė, o kitas dalykas - kiekviena šalis turi savo atskirų transporto reguliavimų. Komandiruojant žmones į tas valstybes, reikia iš anksto išpildyti tuos reikalavimus ir t.t. Bet tokioje situacijoje atsiduria ne tik mažosios transporto įmonės, tik nesiviešina.

- Ar dėl Baltarusijoje sulaikytų vilkikų neprasidės bankrotai?

- Žinoma, kad gali prasidėti! Žiūrėkite, jeigu įmonė turi 15 automobilių, o 13 iš jų yra sulaikyti, taigi viskas, katastrofa!

Tačiau Lietuvoje yra apie 6900 transporto įmonių, o čia, dėl Baltarusijos, kalbama apie kelias dešimtis. Apie 99 proc. transporto įmonių jau gal nuo 2012 metų dirba Vakarų rinkose, o ten tokių iššūkių, kad atiminėtų mašinas, nėra. Yra kiti iššūkiai.

Ypač tose šalyse, kur tradiciškai ginami nacionaliniai interesai - Belgijoje, Prancūzijoje, na, ir Vokietijoje, kur Lietuvos, Lenkijos vežėjai sukelia konkurenciją. Prisigalvoja draudimų, kad mus iš rinkos išstumtų. Buvo teismo procesas, jog reikia grąžinti automobilius namo, į Lietuvą, kad jie „pailsėtų". Esą automobiliai pasiilgsta namų! Teismas panaikino tokius reikalavimus.

Bet liko reikalavimas, kad vairuotojai važiuotų namo pailsėti. O vairuotojas - gyvas žmogus, jis sako „aš nenoriu!". Jeigu vairuotojas yra kazachas ar uzbekas, tai jo Lietuvoje niekas nelaukia, o kas mėnesį skristi namo neapsimoka. Į Uzbekiją iš Lietuvos nuskristi ir grįžti atgal - 600 JAV dolerių.

Todėl žmogus nori dirbti ilgiau, o kai ilsisi - tai Europoje. Matote, transporto verslas - jisai primena karinę žvalgybą. Gal nereikėtų sakyti, kad mes „priešo teritorijoje", bet visą laiką esame kitų šalių teritorijose ir mus reguliuoja tiek savos šalies įstatymai, tiek kiekvienos iš tų šalių nacionaliniai įstatymai, tiek bendri europiniai reikalavimai.

Bet ES visgi yra prognozuojama, o Baltarusijoje su įstatymų viršenybe galima ir prasilenkti. Užsinorėjo - ir atėmė! Mūsų transporto įmonių savininkai jau yra įbauginti Baltarusijos valdžios. Įsivaizduokite, gal jiems patiems kartais reikia važiuoti į Baltarusiją, kad kažkokią problemą išspręstų, o kiekvieną kartą tu gali atsidurti kalėjime.

Teko girdėti iš vieno vežėjo, kad jo vairuotojui du ponai su uniformomis pakišo raštelį - pasirašyk, kad tu pats nori nuvaryti įmonės mašiną į aikštelę, kur para kainuoja 120 eurų. O vairuotojas nesutiko, uždarė kabiną ir parvažiavo į savo namus Baltarusijoje.

Bet kitą dieną prisistatė baltarusiškas OMON, žmogų aplamdė ir už nepaklusnumą pasodino 15-ai parų. Įsivaizduokite, ką po tokio įvykio žmogus daro? Jisai tiesiog išeina iš mūsų transporto įmonės! Tie transportininkai labai rizikuoja. Aš su didžiausia pagarba galvoju apie tuos savo kolegas. Gaila, kad kai kurių viso gyvenimo darbas dėl konfiskuotų vilkikų išeis „per kaminą.

- Gal reikėjo ieškoti kitų rinkų?

- Taip, bet užtat dėl tos baltarusiškos rizikos prekių pervežimo kaina yra labai aukšta. Pervežimo iš Vilniaus į Baltarusiją kaina - 5000 eurų, nors pervežimo atstumas - viso labo 130 km. Todėl įmonės ir rizikuoja.

Bet mes patarsime Vyriausybei, kaip kompensuoti nukentėjusiems vežėjams ne Lietuvos, bet Baltarusijos sąskaita. Ateis karo pabaiga, vėl kažkokiais būdais normalizuosis santykiai ir baltarusiškas transportas norės važiuoti į Lietuvą.

Tai galima už kiekvieną kartą, kai jie įvažiuos į Lietuvą, paprašyti pinigėlių ir juos skirti kaip kompensacijas mūsų nukentėjusioms transporto įmonėms. Gal net su procentais, kad būtų kompensuotos pelno, darbuotojų, mokesčių į valstybės biudžetą netektys.