Patekęs į internetą žmogus įkliūva kaip musė į barščius - lieka ten per amžius. Pasiekiamas visiems, tarp jų ir piktavaliams. Privatumas nėra garantuotas net tarp savų keturių sienų. Nerūpestingai namie šnekučiuojantis su artimaisiais nebegalima būti tikram, kad per šalia gulintį išmanųjį telefoną kas nors nesiklauso pokalbio, o netoli veikiantis kompiuteris neseka kiekvieno žengiamo žingsnio.
Europos duomenų apsaugos dieną, kuri minima sausio 28-ąją, vis dažniau keliamas žmogaus privatumo ir jo pažeidinėjimo klausimas. Tai, kad dalyvaudamas viešajame gyvenime žmogus yra sekamas stebėjimo kamerų - ne naujiena, tačiau šiandien jis gali būti šnipinėjamas ir savo namuose. Dar didesnį susirūpinimą kelia duomenų apsauga, kuri interneto pasaulyje praktiškai nefunkcionuoja, o norint naudotis socialiniais tinklais, internetinėmis parduotuvėmis ir pan. nesuvedant savo asmens duomenų reikalai nepajudės nė per žingsnį.
Duomenys neapsaugoti
Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktorius Algirdas Kunčinas patvirtino, kad duomenys, patenkantys į internetą, nuo piktadarių nėra apsaugoti. „Kas pateko į internetą, to jau niekas nesuvaldys. Duomenys, esantys internete, yra visiems ir visada prieinami bei išlieka ten amžiams. Todėl žmonės turi atsakingai pateikti apie save informaciją, nes ji gali pakliūti ir į blogas rankas“, - perspėjo duomenų apsaugos inspekcijos direktorius.
Didelį galvos skausmą, pasak pašnekovo, kelia „Google“ paieškos sistema, kuri kaupia visą internete apie žmogų atsirandančią informaciją. Tačiau galimybė ją iš ten ištraukti yra tik teorinė. „Lietuvoje „Google“ atstovybės nėra, todėl prašymą dėl tam tikros informacijos panaikinimo reikia paduoti tiesiai centrinei būstinei, kuri yra už jūrų marių. Girdėjau apie keletą tokių bandymų, bet nesu tikras, kad jie baigėsi sėkmingai“, - apgailestavo A.Kunčinas.
Saugumui padeda menkai
Nepasitikėjimą kelia ir 2009 metais Lietuvoje įsigaliojusi ES direktyva, kurioje numatyta rinkti ir saugoti 6 mėnesius informaciją apie skambučius bei siunčiamas elektronines žinutes. Privatumą pažeidžiančių saugumo priemonių buvo imtasi įvykus stambiems teroristiniams aktams. Tačiau ir tai nepadėjo sustabdyti kraupių žudynių Norvegijoje, Utiojos saloje, nes informacija apie Anderso Beringo Breiviko veiklą ir ryšius buvo išaiškinta tik po nusikaltimo.
Duomenų apsaugos inspekcijos direktorius pripažino, kad čia direktyva bejėgė, nes informaciją galima gauti jau po įvykio. Tačiau, pasak jo, ta informacija gali padėti sustabdyti būsimus nusikaltimus. „A.B.Breiviko atveju duomenų saugojimas padėjo nustatyti nusikaltėlio ryšius su kitais asmenimis“, - privatumą pažeidžiančios direktyvos naudą bandė įžvelgti A.Kunčinas.
„Kaip Stalino laikais“
Tačiau Seimo narė Dalia Teišerskytė sprogdina išpūstą saugumo burbulą teigdama, kad visos tos priemonės greičiau padeda piktiems tikslams nei didina žmonių saugumą. „Sekimo verslas yra labai išvystytas. Tačiau civilizuotose valstybėse yra institucijos, kurioms galima skųstis ir kurios tą skundą išnagrinės, duos atsakymą. O Lietuvoje nebent Dievui į bažnyčią nuėjęs gali pasiskųsti“, - piktinosi Seimūnė.
D.Teišerskytė įsitikinusi, kad paprastas žmogus negali pabėgti ir pasislėpti nuo visuotinio sekimo, todėl paklausta, ar tokiu atveju nepažeidžiamas žmogaus privatumas, ji teigė, kad pažeidžiamas ne tik privatumas, bet ir žmogaus teisės.
„Baisiau ir būti negali, kada tu pradedi galvoti, ką pasakyti, ko nekalbėti, kas sukelia pavojų ir t. t. Juk jei vagis lenda pro tavo namų duris, turi teisę duoti jam per galvą su kočėlu. Tai yra lygiai tas pats. O šiandien kaip Stalino laikais - visi vieni kitus seka. Bet juk tai baisu, nes pažeidžiamos absoliučiai visos žmogaus teisės“, - šiandieninių saugos priemonių nepateisino Seimo narė.
Donaldas Kajokas, poetas
Džordžo Orvelo aprašyta antiutopija (Dž.Orvelo romanas „1984“, - red. past.) akivaizdžiai šiandien virsta realybe. Nereikia ir išmaniųjų telefonų, žmogų šiandien gali susekti ir paprastais mobiliaisiais telefonais. Saugantis nuo terorizmo baubo, sekami visi. Žmonės, baimindamiesi, kad tarp mūsų yra bloguolių, patys sutinka būti sekami.
Darosi baisu, nes baigėsi atsiskyrėlių, vienišių laikai. Šiandien tokiam būti praktiškai neįmanoma. Visur būsi pamatytas, susektas ir pan. Žmogus tarsi patekęs tarp žirklių: iš vienos pusės jis kažko bijo, o kita vertus, tas totalus sekimas, įvairios informacijos apie jį rinkimas slegia žmogų psichologiškai, ką jau kalbėti apie tai, kad tie duomenys gali būti panaudoti labai blogais tikslais.
O mūsų teisynai, turintys ginti žmogaus teises, šiandien tampa filologiniais poligonais. Kiekvienas bet kokį teisės aktą gali perskaityti iš labai skirtingų pozicijų. Vienas sakys, kad teisės pažeistos, bet atsiras oponentas ir paneigs tas kalbas. Visa teisėsauga tampa filologinėmis varžybomis. O turint omeny šiandienos situaciją, galima sakyti, kad judame orveliškąja linkme. Tik kokioje iš tikrųjų situacijoje esame, pamatysim po kokių 20 metų.
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
