1 nuotr.Kalendorinei žiemai liko tik keletas dienų. Tačiau tikroji žiema dar nesitraukia, nors ir buvo išbandoma visokiais jai nepalankiais orais: šlapdribomis, atlydžiu, lietumi.
Antradienį šventėme Užgavėnes, - tiesa, kai kas žinojo tądien negalėsiąs sau to leisti, todėl šoko, persirengėlius šokdino, laužus kūreno ir blynus nuo ryto iki vakaro valgė praėjusį savaitgalį. Svarbiausias Užgavėnių akcentas - dainos posmai „žiema žiema, bėk iš kiemo“. Dar neseniai taip dainuodavo, rodos, tik žemaičiai, o dabar be garsiai skanduojamų šių žodžių neapsieinama niekur. Tiesa, per Užgavėnes rubuilis Lašininis galynėjosi su liesuoju Kanapiniu ir jam pralaimėjo. Nieko nepaveiksi - dabar turėsime gyventi pagal laimėtojo tvarką, taigi - septynias savaites iki Velykų apsieiti be labai riebaus maisto, be linksmybių. Ko gero, paskaitę šiuos žodžius pakraipėte galvą - ką čia dabar rašo... Mielieji, kiekvienam lemta pasirinkti - kaip kas nori, taip ir darys. Bet jeigu nepastebimai prabėgusį gavėnios metą mes prisiminsime tik Velykų rytą, tai gal ir tos Velykos buvo nelabai laukiamos...
Rytoj, sekmadienį, minime Motiejaus vardadienį. Dabar šis vardas vis dažniau suteikiamas ne vienam rimtam naujagimiui. Tačiau turime žinoti, kad vasario 26-oji yra ir Vieversio diena.
Kol kas, atrodo, vieversiams grįžti ankstoka. Tiesa, yra buvę metų, kai šie pavasario giesmininkai sugrįžo net dar anksčiau. Tačiau tai - tik išimtys, o išimtimis tradicijos negrindžiamos. Manau, kad kažkada kažkas supainiojo senuosius kalendorius, kitaip skaičiavusius laiką, ir šiuolaikinius, todėl ši šventė išėjo šiek tiek paankstinta. Gaila, kad ir šiemet Vieversio dieną būsime be vieversių, o jie, sugrįžę vėliau, savo šventės taip pat neturės. Nežinia, ar per šventą Kazimierą, taigi kitą sekmadienį, jau matysime varnėnus, o per šventą Juozapą - pempes. Gal ir gerai, kad paukščiai neskuba. Pavasarį jiems ir taip nelengva, o veržtis į žiemos aprėptą kraštą nėra protinga. Tegul tai būtų ir gimtinė...
Daugiau kaip trimis valandomis ilgesnė diena dovanoja tiek šviesos, kad jos pakanka visai ilgai darbo dienai. Smagiausia saulėtą dieną - tada tviska sniegas, veria akis, tačiau kaip gera matyti padrėkusius kelius, pro sniegą kyšančias kupstų viršūnes. Tai - jau tolimo pavasario ženklai. Kaip ir varvekliai, kaip žemės kvapas. Ar žinote pavasario žemės aromatą? Jei ne, išsiruoškite į gamtą ir bandykite pasinerti kvapų pasaulin. Nuo kiekvieno kurmiarausio atplauks ypatingas (sako, kad jį „sukuria“ tik pavasarį gyvuojančios bakterijos) aromatas, kvepės tirpsmo vandens upeliukai, medžių žievė, saulės pašildytos ir lietaus nupraustos eglės. Atrodo, kad tokiu metu kvepia net debesys...
Nors žiemos ritmu gyvensime dar ilgai, jos vis mažiau bijosime. Žinoma, negalima neįvertinti jos galių - bet kada sugrįžusi ji gali pridaryti labai rimtų nemalonumų. Todėl būkime protingi, klausykimės gamtos. Ji tikrai mums praneš, patars, kaip elgtis.
Ar rytoj tikrai dar nematysime vieversių? Taip, jų dar neturėtų būti, nes ne tik Lietuvoje žiema - ji šiemet buvo pasiekusi ir daug piečiau esančius regionus. Tačiau siūlyčiau sekmadienį išsiruošti į gamtą ir pasiklausyti: o gal parskrido? Gal jau čirškauja? Patys pirmieji...
