Ar mokyklose menkindami literatūrą nežudome būsimų maironių?

G.JAKAVONIS: Ką reiškė Maironis mums, sovietmečio mokiniams, ir ką reiškia dabar?

A.SELIUKIENĖ: Visgi Maironis toks didelis, kad jo niekaip negali apeiti. Dainuojama jo „Trakų pilis“ moksleiviams irgi atrodo įspūdinga ir lygiai kaip ir mus su dar Vytauto Kernagio pritaikyta melodija juos veikia. Visai neseniai mūsų gimnazijoje vyko meninio skaitymo konkursas, kurio programoje vienas iš autorių turėjo būti Maironis. Vaikai visai natūraliai ir gražiai skaitė ir dainavo Maironį. Ir „Neverk, motušėle“, ir „Trakų pilį“, ir kitus tekstus.

Taigi Maironis iš tiesų Atgimimo dainius, bet ne tik. Aš pamenu, kad ir mūsų laikais buvo pabrėžiamas Maironio lyrikos individualumas. Dabar irgi apie tą patį kalbame akcentuodami dar ir tai, kad Maironis visgi yra ir moderniosios poezijos pradininkas. Daugelis poetų - ir Kazį Binkį turiu galvoje, ir Salomėją Nėrį, ir Sigitą Gedą, ir net dramaturgą Kostą Ostrauską, visai neseniai mirusį, - savaip skaito Maironį, savaip prie jo prieina. Taigi Maironis iš tiesų didis poetas.

G.JAKAVONIS: Pastebiu, kad kartais nustumiami ir kiti rašytojai, kurie buvo svarbūs tarybiniais laikais. Kas atsitiko?

V.BUBNYS: Labai nelengva būtų atsakyti, yra daug įvairių priežasčių. Man rodos, pirmiausia tai - mūsų mokyklų reforma, kurią pradėję iš karto atsigręžėme į Vakarus, tarsi nieko nebūtume turėję gero mokyklų darbe, auklėjime, tęsdami tradicijas. Daug ką nubraukė Švietimo ir mokslo ministerija, iš mokyklų programų išmėtė, įtraukė naujus kūrėjus, kurie Lietuvai toli gražu neturėjo tokio svorio nei anksčiau, tarybiniais laikais, nei šiandien...

Į programas atėjo antraeiliai rašytojai, o didiesiems šiandieną mokyklose liko labai maža vietos.

Pernai kalbėjausi su savo buvusios Prienų gimnazijos lituanistais ir man labai rūpėjo, kokią vietą šiandien mokyklų programose užima mūsų gimnaziją baigę autoriai, pavyzdžiui, Justinas Marcinkevičius. Paaiškėjo, kad labai menką.

Anksčiau per abitūros egzaminus būdavo temos pagal konkrečių rašytojų konkrečius kūrinius. Dabar yra bendra tema, kurią analizuojant galima pasiremti pačiais įvairiausiais rašytojais, kokiais tik nori, kokie tau ateina į galvą. Iš J.Marcinkevičiaus temos nėra. Kiek valandų J.Marcinkevičiui skiriama programose, lituanistai man negali atsakyti. Pasirodo, kiek kuriam mokytojui patinka. Kiek dėmesio skirti istorinėms dramoms, kad ir „Mindaugui“, pasirodo, taip pat galima pasirinkti. Mane ima siaubas.

Iš tikro  abiturientai laiko lietuvių kalbos egzaminą, literatūra net neminima. Vadinasi, literatūra nustumiama į antrą planą. 

Klausiu lituanistų mokytojų: ar mokiniai skaito mūsų rašytojų kūrybą, gerų rašytojų kūrybą? Tik tiek,  kiek ji reikalinga interpretacijoms. Tik tikrai labai mylintis knygą mokinys, nuo pat mažens išugdytas skaitančių tėvų ir gerų lituanistų, daugiau paskaito. O šiaip vaikai skaito visokį popsą. O apie mūsų rašytojus daro apibendrinimus iš mažo gabaliuko, kelių puslapių.

Atsiprašau, tai yra jovalas, kurį mes pateikiame mokiniams. Ir man yra baisu.

K.STOŠKUS: Akcentavote mokyklos reikšmę ir mokyklos statuso pasikeitimą dabartinėje politikoje, o man norėtųsi atkreipti dėmesį į esmingai pakitusią visos visuomenės identifikaciją, arba tapatinimą. Dabar tas žodis labai dažnai vartojamas, bet jo turinys nelabai aiškiai išskleidžiamas.

Jeigu čia sėdėtų, pavyzdžiui, koks XX amžiaus pradžios filosofas ir psichologas Viljamas Džeimsas (William James), tai jis pasakytų, kad žmogaus pilnatvę formuoja pagrindinės identifikacijos. Pavyzdžiui, viena iš jų -  identifikacija su šeima, ji daug kam labai svarbi, daug ką palaiko, pririša prie žemės, prie gimtinės, prie savo namų.

Antra identifikacija yra tam tikrais istorijos laikotarpiais pati fundamentaliausia, kartais, kaip mūsų įtemptais tarybiniais laikais, už ją reikia kariauti, grumtis, - tai yra tautinė identifikacija. Kita mums svarbi identifikacija, dabar padaryta pačia svarbiausia, -  identifikacija su Europa, su Europos civilizacija, mes esame europiečiai, mes civilizuoti per Europos kultūrą. Ir galų gale yra identifikacija su žmonėmis.

Pilnas žmogus arba pajėgus žmogus, turintis savo orumą, būtų tas, kuris turi visas identifikacijas. Tas žodis „didžiuotis“ gal ir dviprasmiškas, galima sakyti, dabar daug kas didžiuojasi, bet nežinia kas iš to didžiavimosi išeina. O esmė yra tai, kad žmogus nesigėdija to, kas jis yra, brangina tai, kas jis yra, nesislepia už ko nors, nesidangsto, jis pakankamas pats sau kaip asmenybė.

Po nepriklausomybės mūsų tautinė identifikacija yra labai pažeista. Noriu padėką pareikšti dienraščiui „Respublika“. Šis laikraštis yra išskirtinis tuo, kad jis tą identifikaciją nori sustiprinti, paryškinti. Bet visa kita politika, drįstu pasakyti, viešoji politika, lygiai taip pat ir žiniasklaida yra angažuota. Ji mini kažkokį anoniminį žmogų, kuris dažnai tapatinamas su europiečiu, o kartais su kosmopolitu. Dabar kosmopolitizmas labai madingas.

Tokia intensyvi mūsų emigracija būtų trigubai mažesnė, jeigu Lietuvoje būtų puoselėjama tautinė savivoka. Ir aš čia mokyklą mažiausiai drįsčiau kaltinti. Mokykla turbūt daro ką išgali, nes juk vaikai žiūri ne į mokytoją, jie žiūri į televizorių, internetą, į tą viešą komunikacijos sistemą, kuri formuoja masinį žmogų. Ten ir reklama, ir visos pagundos. Šita jėga yra labai stipri ir alternatyvos, kuri galėtų atsverti, palaikyti žmogaus identifikacijas, tokias, kurios susaistytos žmogaus orumu, labai stinga.

Tie jauni žmonės, kurie pernelyg pabrėžia tautinį užsiangažavimą, sulaukia priekaištų. Jis kartais iš tikrųjų įgauna agresyvias formas ir net aš negaliu tos formulės priimti, kad „Lietuva - lietuviams“. Bet ta forma - atsakymas į ryšių su savo tauta praradimo vakuumą.

G.JAKAVONIS: Žmonės prapuola toje masėje, jie neatsirenka. Čia mokykla ir turėtų kažką daryti. Dabar visos tos švietimo reformos vyksta visą laiką prisidengiant, kad trūksta biudžeto, trūksta pinigų, kiek reikės mokytojų atleisti. Mes tiesiog pjaunam šaką, ant kurios sėdime. Nėra patriotinio auklėjimo ir išeina tarsi užburtas ratas.

A.SELIUKIENĖ: Aš manau, kad mokykla nėra tokia, kaip atrodo iš toli. Aišku, yra labai skaudžių dalykų, susijusių su pagarbos žmogui ir knygai menkėjimu. Bet ne mokyklos aplinkos žmonės nelabai įsivaizduoja, ką žmogus turi daryti per egzaminą, kas yra interpretacija, rašinio rašymas ir kaip kotiruojamas literatūrinis ar kultūrinis kontekstas valstybinio egzamino rašinio metu. Jeigu žmogus remiasi literatūriniu kontekstu, jam rašomi patys didžiausi balai. Ir literatūra, ir kultūra yra tikrai vertinami dalykai. Nenorėčiau sutikti, kad interpretacija yra niekalas.

Visada maniau, kad  įdėmus skaitymas duoda naudos. Apskritai skaitymui skiriamas prioritetas ir man smagu konstatuoti, kad mes gyvename tokiais ypatingais laikais, kai visai ne knygų žmonės spaudoje kalba apie tai, kad skaitymas yra būtinas.  Ir išties mokykla yra ta vieta, kur ir tarpsta, ir brandinama kultūra, ir puoselėjamas žodžio, kaip ypatingo tautos ženklo, svarbumas.

Tik nereikia pamiršti, kad ne vien tai mokinys turi mokėti, kad jis užsiėmęs, kad mokytojai dirba daug ir gali būti, kad ne visada suspėja į susitikimus ar dar kur nors. Taigi atrodytų, kad nėra tokia nepalanki ta programa mūsų jaunam žmogui tarpti.

G.JAKAVONIS: Maironio kūryba rėmėsi mūsų tautos istorija. Jis rašė būtent apie didžiavyrius, apie viduramžių Lietuvos galybę. Dabar mes labai norime būti didžiuliais europiečiais, tačiau kartu atsiranda nelemtas jausmas, kad čia lyg ir provincija. Jeigu kalbėtume apie lietuvių literatūros dėstymą, galbūt vertėtų ją lyginti su pasauline literatūra. Jeigu, pavyzdžiui, kalbame apie Šekspyro „Karalių Lyrą“, tai tuo metu kalbėkime ir apie J.Marcinkevičiaus „Mindaugą“.

V.BUBNYS: Taip, mes tikrai nusigręžėme nuo didžių asmenybių ir nuo tų asmenybių didžiųjų kūrinių. Šiais metais minime Maironio 150-ąsias gimimo metines ir dar 80-ąsias jo mirties metines.

Nežinau, ką mes Maironiui duosime šiais metais. Kol kas aš dar negirdėjau, kokios programos rengiamos, bus labai įdomu išgirsti. Bet  puikiai prisimenu, kaip anais tarybiniais laikais buvo minimi Maironio jubiliejai: 1956 metais išėjo jo raštų dvitomis, 1977-aisiais, kai buvo minimos Maironio 115-osios gimimo metinės, Kaune jam buvo pastatytas paminklas.

Statyti viešoje vietoje paminklą reikėjo Maskvos leidimo, o šį kartą Maironiui pastatė paminklą be jokio Maskvos leidimo. Tik paskui aiškinosi kodėl, kas tas Maironis.

1987 metais vėl buvo rengiamasi Maironio jubiliejui, tais metais išleistas jo raštų pirmasis tomas. Netrukus išėjo dar trys tomai. Tiražai buvo 15–20 tūkstančių egzempliorių.

1987 m. išleista V.Zaborskaitės monografijos „Maironis“ antra laida, tais pačiais metais išėjo Irenos Slavickaitės monografija apie Maironį.

Kokios monografijos, įdomu, išeis šiandien, kad naujomis akimis pasižiūrėtume į jo kūrybą? Ar išeis kas, nieko negirdėti. Duok Dieve, kad taip būtų.

Prisimenu, 1987 metais, kai minėjome Maironio 125-ąsias gimimo metines, jubiliejus buvo iškilmingai švenčiamas Pasandravyje, jo gimtame kaime. Buvo sukviesti žmonės iš įvairių miestų, susirinko didžiulė minia. Tai buvo pirmasis savotiškas sąjūdis. Sąjūdis atsirado netrukus, maždaug po pusantrų metų, kai jau visu balsu buvo kalbama apie Maironį, apie jo patriotinę lyriką, jo asmenybę.

O dabar - nežinau, kiek mes turėsime tų renginių. Aš tik matau ant reklaminio didžiulio stulpo išrašytą vieną ilgą Maironio eilėraštį. Kas gatvėje stovės ir skaitys visą tą eilėraštį? Čia kaip pasityčiojimas, aš negaliu priimti šito.

Išleiskim knygą, naują. Ar turime šiandien naujai išleistą Maironio poezijos rinkinį? Neturime.

Kita vertus, mes žinome, kas buvo Maironis praeityje, bet atsiminkime, kad šiandien mes turime kitą Maironį - J.Marcinkevičių, kuris tą patriotinę idėją tęsia mūsų laikais. Bet mes juk šiandien matome spaudoje kitokių pastebėjimų apie Maironį. Deja, tarpukario Lietuvoje taip pat buvo tokių jaunųjų poetų, kurie irgi kalbėjo apie tai, kad Maironis pasenęs, kad mums nieko jis nereiškia šiandieną. Net Antanas Venclova tą patį kalbėjo.

Šiandien vėl pasigirsta tie patys balsai, Maironis mums šiandieną yra jau pasenęs, jau jį skaityti neįdomu, nieko mums neduoda. Ir, žinoma, daugiausiai iš jaunų poetų tai girdime. Lygiai taip pat kaip tarpukario laikais, kai jauniems poetams ir rašytojams modernistams atrodė, kad nuo jų prasidėjo literatūra, taip dabar irgi kai kam atrodo ir aš džiaugiuosi, kad yra tarp tų jaunų rašytojų ir tokių, kurie labai tvirtai laikosi Maironio kaip žvaigždės.

Pavyzdžiui, Rimvydas Stankevičius, dirbantis „Respublikoje“, rašo apžvalgas ir kitus dalykus, jis šito nepamiršta ir duoda, šiurkščiai kalbant, atkirtį ir kitiems.

G.JAKAVONIS: Krescencijau, kaip tik turite programą. Koks bus šiemet šventimo scenarijus?

K.STOŠKUS: Programa nėra visai bloga. Labai gražiai tikslas suformuluotas. Kad taip būtų gražu, kaip čia parašyta, tai būtų iš tikrųjų idealus projektas. „Paminėti lietuvių poeto Jono Mačiulio-Maironio 150-ąsias gimimo metines, suteikiant sukakčiai nacionalinį mastą. 2012 metai atspindėtų vertybinį šios asmenybės veiklos bruožą, įtaką politinei Lietuvos situacijai, tautinio atgimimo kultūrai, kūrybai ir jos auditorijoms, valstybės kultūros politikai“.

Ar galima geriau pasakyti? Bet kai pavartai programos tekstą, jau šiek tiek rezervuočiau tenka šnekėti.
Pasigedau ryškesnio Kultūros ministerijos dalyvavimo - iš 42 programos renginių ministerija tik surengs sukaktuvinį kalbos vakarą, o didžiąją dalį programos įgyvendins Maironio lietuvių literatūros muziejus Kaune. Tiesa, Maironio gimtinėje Pasandravyje numatoma pastatyti poeto biustą, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla pasižadėjo išleisti Maironio lyrikos knygą.

Apie pusę programos įgyvendinti yra įsipareigoję kauniškiai. O visa kita Lietuva, o Vilnius?

Du uždaviniai yra iškelti Švietimo ir mokslo ministerijos, ką ji darys: Dainuojamosios poezijos konkursas ir Nacionalinis skaitovų moksleivių konkursas. Na visa tai, kas lengviausia padaryti.

Nacionalinis transliuotojas kurs Maironio metus pristatantį videoanonsą. Dar vienas aptakesnis renginys, kurį įgyvendins Nacionalinis radijas ir televizija arba kiti transliuotojai, - „Maironis radijuje ir televizijoje“, poezijos skaitymai geriausiu laiku. Na, įdomus daiktas, bet visoms televizijoms, kurios daro didžiausią poveikį kultūros politikai, tai viskas?

Ar galima tikėtis, kad bus įtaka Seimui, mokiniams, leidybai, spaudai. Ar šie metai netaps paradinio pobūdžio, kaip ir daugelis kitų, minint įvairias sukaktis?

G.JAKAVONIS: Dabar, kai mokykloje patriotizmas nežinia kurioje vietoje atsiranda, kai mes ugdome tą globalų žmogų Europoje, tai ar iš tikrųjų tas pamiršimas maironių, sumažinimas jų programoje neužmuša būsimų maironių, kurie auga tarp visai kitokių vertybių, varto glamūrinius žurnalus. Ir Tėvynė pasidaro ten, kur stalas pilnas, nukrautas, sotus.

A.SELIUKIENĖ: Taigi „Nei lyros jau, nei arklo nematyti, o knygų nesuprasi daug ar maža. Ateis laikai, ne šitie, tai kiti, Maironiui irgi gal pakels tiražą“. Šitaip rašė 1991-aisiais Sigitas Geda.

Kas tai yra Tėvynė? Ar tai ne mes patys? Ar ji mums motina, ar pamotė? Nemanau, kad išvažiavęs iš Lietuvos, išvykęs dirbti, ieškoti savęs žmogus pamirš tai, ką jis turi. Nes nesuvokiantis istorijos savyje ir savęs istorijoje žmogus yra, kaip jau minėjau, visiškai nuogas. Taigi per istoriją, tautos istoriją, mes identifikuojame save, pažįstame save, gretiname ir lyginame.

Žmogaus situacija pasaulyje tikrai sudėtinga, bet yra amžinų dalykų. Ir aš manyčiau, kad vis dėlto ne specialiai reikia dainuoti apie Tėvynę, o tiesiog dorai būti, dorai gyventi. Kai jaunas žmogus mato tokį didelį kontrastą, atotrūkį tarp tų, kurie gerai gyvena, ir tų, kurie nelabai gerai gyvena, ką jis tuomet galvoja? Ko gero, šūkiais mes Tėvynės mylėti neišmokysime.

Yra vietos J.Marcinkevičiui, mes, lituanistai, ginčijamės tik  kas geriau, ar „Mažvydas“, ar „Mindaugas“, ar „Katedra“. O J.Marcinkevičius labai pagarbioje vietoje mokykloje ir remiamės juo taip pat, kaip rėmėmės anksčiau.

Tas vakuumas, kurį reikia mums užpildyti, ir yra susijęs su dabartiniu dvasinės kultūros lygiu. Dvasinė kultūra ateina ne tik iš patriotinės lyrikos. Ne vien iš mūsų tautos patyrimo, juk vis dėlto poetas yra nacionalinės kultūros sargas ir kartu jis transformuoja praeitį ir dabartį ar ateitį. Daug ką poezija gali ir privalo atsiminti, o svarbiausias jos uždavinys, kad ji kovoja prieš sudaiktėjimą.

G.JAKAVONIS: Daug metų mūsų valstybės nebuvo pasaulio žemėlapyje, bet išlikome. Išlikome todėl, kad laikėmės papročių, kalbėjome savo kalba. Ar išliksime toliau?

V.BUBNYS: Išlikti išliksim. Išliks Lietuvos vardas, bet kokie mes išliksim - tai yra didelis klausimas. Jau gana seniai buvo toks trumpas interviu „Metuose“, Sąjūdžiui buvo tada, rodos, 10 metų suėję, ir aš sakiau, kad yra didelių pavojų. Mes žinome, kad turėjome ir turime Lietuvą, bet kokia mūsų dalis po 20–30 metų supras, kad turime Lietuvą.

Mane jau seniai ima baimė ir matau, kad ne veltui. Šis globalizacijos periodas labai daug iš mūsų atima, juolab nei Vyriausybė, nei jos ministerijos nėra suinteresuotos išsaugoti lietuvybę. Rūpi tai, ką kalba Briuselis. Aš manyčiau, kad šiandieninei vadovybei ne mažiau rūpi, ką kalba Briuselis, negu ankstesnei, anų tarybinių laikų vadovybei rūpėjo, ką kalba Maskva. Vienodai žiūri į centrus, ką jie diktuoja, kaip prisitaikyti, ir mes dabar tikrai prisitaikome. Tada buvo ieškoma kelių, kaip neprisitaikyti, kaip apeiti, o dabar norim būti labai geri ir net pralenkti kitas Europos valstybes.

O kur ne viena tos Europos valstybė yra nuėjusi? Ar mes šiandien nematome, kaip išnaudojamas žmogus? Iš kur ta migracija? Dėl to, kad žmogus yra išnaudojamas, kapitalizmo išnaudojamas. Ir dėl to Lietuva blaškosi, pasimetusi.

O kas iš jos bus po 100 metų? Ar bus tokia Lietuva? Jeigu ir bus, istorijoje išliks savo kultūra.

Yra jaunimo, kuriam rūpi šitie dalykai. Matome labai gražių, talentingų jaunų žmonių. Per nacionalinę televiziją žiūrime įvairius konkursus, kur tikrai atsiskleidžia nepaprasti ir muzikos, ir balso, ir aktoriniai talentai. Bet tai yra ne tiek daug, o didžioji dalis dairosi, kokiame užsienyje studijuoti, kur geriau. Gyvena savo mintimis, toli atitrūkusiomis nuo  gimtojo krašto. Todėl, kad iš tėvų girdi didelė dalis tik pabėdojimus, kaip sunku, kaip negera, vaikeli, tu žiūrėk, tik įstok į kokį užsienio universitetą. Aš pats ne vieną faktą žinau. Tėvai patys orientuoja vaikus. Tai čia, žinoma, nacionalinis jausmas labai pakertamas.

O jei kalbėtume apie knygas - reikia, kad pirktų, todėl didelė dalis leidyklų orientuotos į popliteratūrą. Ir jaunimas šiandien masiškai perka jovalą. Knygomis užversti knygynai, o raskit jūs mūsų klasikus, kurie būtų naujai perleisti, ar bent vieną Maironio knygą kokiam nors knygyne, raskite Vaižgantą ar kitus. Ačiū Dievui, kad jie buvo anais laikais išleisti.

G.JAKAVONIS: Krescencijus kritiškai pasakė, kad nepritaria tiems, kurie skanduoja „Lietuva - lietuviams“. Štai artėja Kovo 11-oji ir aš pirmiausia sužinau, kad tas laikas, kuriuo visada Kovo 11-ąją vykdavo eitynės - 17 valandą, jau atiduotas homoseksualistų paradui Gedimino prospekte Valstybės nepriklausomybės atgavimo dieną. Žinau, kad 11 valandą bus demonstracija „Lietuva - lietuviams“. Ar ta Briuselio mums metama demokratija negimdo pasipriešinimo?

K.STOŠKUS: Tai turbūt jūsų klausime ir atsakymas yra.

Aš tą irgi anksčiau kalbėdamas bandžiau sakyti, tarybinių laikų sukelta reakcija juk ir buvo lituanistinis judėjimas. Tai buvo ne tik lituanistai, apie juos telkėsi visi kiti.

Pavyzdžiui, „Baltistika“ buvo visiems įdomus, lyg ir į pasaulinį statusą pretenduojantis leidinys ir tie kalbininkai buvo gerbiami, tuo labiau kad juos paskui ir mindžiojo, ypač nukentėjo literatai.

Daug kas taip ir sako, kad lietuvius reikia engti kaip nors, spausti, kad jų patriotizmas sustiprėtų. Dabar kai atleido, tai atseit patys ir sprendžia, o pasirodo, dauguma tautiečių savarankiškai spręsti nepajėgūs.

Žinoma, kai buvo uždaryta geležinė siena, buvo nežmoniškas veržimasis pamatyti, kas ten yra. Ir fantazija, ir tekstais, kuriuos išgirsdavo per Laisvės radiją, kokią knygelę gaudavo iš rankų į rankas. Atsidarė durys. Vidinių kriterijų žmogus nesusiformavo, tiesiog jis nori išbėgti iš to krašto, kuriame buvo represuojamas.

Paradoksaliausias dalykas yra tas, kad, mano įsivaizdavimu, Lietuvos išsilaisvinimas juk buvo iš esmės dvejopa laisvė - asmens laisvė, galėjimas laisvai, savarankiškai veikti, ir tautos laisvė, kad bus mūsų atskira valstybė. Kam daugiau valstybė reikalinga, jeigu ne tautai realizuoti savo potencijas.

Bet į tą antrą uždavinį labai lengvai numojo ranka. O jeigu nėra šito mobilizuojančio visuomenę intereso, identifikacijos su savo tauta, tai žmogus laisvę gauna, žinoma, ir Norvegijoje, ir Airijoje, ir Anglijoje, ir Jungtinėse Valstijose.

Paradoksas - tie dalykai, kurie skatino išsivadavimą, buvo du kertiniai akmenys, pirmiausia visi juk kalbėjo apie valstybės kūrimą, o dabar valstybė valdininkams tik rūpi, piliečiams ji nerūpi, jiems rūpi tik privatus interesas. Jie privatų interesą realizuoja daug lengviau, paprasčiau, be atsakomybės išvažiuoja.

Dabar grįžtama prie šūkių, kuriuos kelia žalieji. Ta mūsų identifikacija labai silpna, bet ekologinė situacija yra pasaulinė problema ir negalės būti išspręsta jokiame krašte, jeigu ji nerealizuos labai svarbaus principo - mąstyk globaliai, bet veik lokaliai.

Mes turime būti savo tautos žmonės, kad galėtume spręsti ekologines problemas čia, dabar, šitoje vietoje, kur mūsų namai, tėvų namai, kur mūsų protėvių kaulai, kur iš tikrųjų yra visa istorija, kultūra.

Globalus žmogus - tai yra turistas. O mums reikia sugrįžti į savo kraštą, turbūt ir kviesti tuos, kurie išvažiavę.

Kiekviena proga apie tai reikia kalbėti. Atgaivinti identifikaciją su savo tauta. O per identifikaciją su savo tauta mes išspręsime patį svarbiausią uždavinį šiuolaikinėje civilizacijoje, apginsime ekologinį būvį.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"