Socialiniai tinklai - pavojingi kaip narkotikai

- Specialistai jau perspėja, kad socialiniai tinklai skatina priklausomybes ir kitas problemas, bet kodėl visuomenė vis dar vangiai į tai reaguoja? - „Vakaro žinios" paklausė Martyno MARCINKEVIČIAUS.

- Kaip rodo istorija, žmonės aktyviau veikti ar kažką riboti imasi tik po to, kai visuotinai suvokia problemos mąstą.

Prisiminkime, buvo laikas, kai rinkodaros specialistai visuomenei piršo „naudingas" radioaktyviąsias medžiagas, kurių buvo galima rasti net dantų pastoje, opiumo lašai buvo pateikiami kaip puiki priemonė vaikams nuo viduriavimo, vairuotojus reklamos ragino gerti ne „pavojingą" degtinę, o „saugų" alų, o mažyliai susinervinusioms mamoms siūlė parūkyti.

Tik gerokai vėliau visuomenė suprato, kad menama tokių priemonių „nauda" gerokai viršija jų daromą žalą, todėl dalis pavojingų medžiagų iš vartojimo tiesiog buvo pašalintos, o kitų reklama ir prieinamumas - smarkiai apriboti.

Su socialiniais tinklais situacija yra panaši.

Specialistai jau fiksuoja jų daromą žalą, tačiau visuomenė šią informaciją dar sunkiai priima. Nors, reikia pastebėti, kad proveržis jau yra.

Jeigu prieš metus į mus, apie potencialius pavojus perspėjančius psichikos sveikatos srities specialistus, buvo žiūrima kaip į ateivius, tai šiandien, sekant kitų valstybių pavyzdžiu, Lietuvoje irgi pasigirsta raginimų riboti nepilnamečiams prieigą prie socialinių tinklų.

- Bet juk patys savaime socialiniai tinklai nėra blogai.

- Prisiminkime, kad Markas Cukerbergas „feisbuką" sukūrė siekdamas išspręsti savo paties ir kitų, bendrauti nemokančių ar nesugebančių žmonių, bendravimo problemas, tačiau vėliau tiek šis, tiek kiti socialiniai tinklai „evoliucionavo" ir prarado savo pradinę idėją.

Kol jie veikė kaip savotiškos pokalbių svetainės, tol viskas buvo gerai. Deja, vėliau jų valdytojai pastebėjo puikią verslo nišą ir buvusios pokalbių svetainės, prarasdamos savo socialinę paskirtį, tapo rimtais, milžiniškus pelnus generuojančiais, komerciniais projektais.

Jeigu kas dar nežinojo, tokių tinklų valdytojai specialiai samdė priklausomybių industrijoje (alkoholis, tabakas, azartiniai žaidimai) dirbusius reklamos specialistus, kad šie priklausomybių skatinimo linkme pakreiptų ir jų projektus.

Dar vienas svarbus momentas - ar kada susimąstėte, kodėl beveik visi socialiniai tinklai yra nemokami? Nes realiai už juos sumokame mes. Bet ne pinigais, o savo dėmesiu, laiku ar net psichine sveikata.

Mes keliame į juos savo asmeninę informaciją, kuria sėkmingai naudojasi reklamos formuotojai, leidžiame juose laiką, spaudžiame patiktukus ir t.t. Visa tai socialiniai tinklai sėkmingai išnaudoja.

Jeigu kadaise „feisbuko" paskirtis buvo komunikacijos skatinimas, tai šiandien jis naudojamas manipuliacijoms ir pačios įvairiausios propagandos sklaidai.

Jeigu anksčiau mes „vartojome" socialinius tinklus, tai šiandien jie „vartoja" mus. Visa tai kuria papildomas rizikas, apie kurias susimąsto toli gražu ne visi.

- Tačiau specialistai pavojų jau įžvelgė.

- Pirmieji pavojaus varpais pradėjo skambinti būtent psichikos sveikatos srities specialistai. Tiesa, čia susiduriama su tam tikrais sunkumais. Viena vertus, socialiniai tinklai gyvuoja dar palyginti trumpai, todėl trūksta informacijos didelio mąsto tyrimams, bet kita - jie „apraizgę" visą pasaulį, todėl tam tikras išvadas daryti jau galima. Vėliau jas gali tekti tikslinti, bet pagrindas yra.

Šiuo metu atlikti tyrimai atskleidžia, kad situacija - prasta, ir ji nenumaldomai prastėja. Nuolatinis „gyvenimas" socialiniuose tinkluose ir apskritai ekranuose neigiamai veikia žmonių, ypač - vaikų ir paauglių, psichinę sveikatą, turi įtakos nuotaikų kaitai, o nepertraukiamas spoksojimas į telefonų ekranus ne tik verčia kūprintis, bet ir pažeidžia anatominę smegenų struktūrą.

Taip vyksta dėl to, kad socialiniai tinklai, kuriuose apstu trumpų ir, dažniausiai, toksiškų, vaizdelių, veikia kaip savotiškas cheminis narkotikas.

Jie skatina dopamino („laimės hormono") ir kitų neuromediatorių išsiskyrimą, tačiau euforija nuo tokių vaizdelių peržiūrėjimo trunka trumpai, o vėliau, kaip ir vartojant narkotikus, nuotaika genda, prasideda savotiška abstinencija ir reikia naujos „didesnės" dozės.

Mūsų, specialistų, nuomone, socialiniams tinklams reikia taikyti tokius pat ribojimus, kaip ir legalioms narkotinėms medžiagoms. Kalbu apie rūkalus, alkoholį ar energinius gėrimus. Buvo laikas, kai pastarieji buvo visiems laisvai prieinami, tačiau šiandien ir jiems taikomi amžiaus cenzai. Tai duoda naudos, todėl analogiška praktika turėtų būti plečiama.

- Kokias matytumėte išeitis?

- Nors šiandien tėvai atsakomybę už vaikų ugdymą ir auklėjimą linkę permesti ugdymo įstaigoms, visgi negalima pamiršti, kad daugiausia informacijos ir įgūdžių vaikai atsineša iš šeimų. Tarkim, jeigu šeimoje visi nuolat vartoja alkoholį, naivu būtų tikėtis, kad vaikai elgsis kitaip.

Tas pats pasakytina ir apie išmaniuosius įrenginius - jeigu vaikas matys, kaip tėvai visą dieną, ir net vairuodami, naršo telefone, jie elgsis lygiai taip pat.

Pirmiausia vaikams pavyzdį turėtų rodyti tėvai, kurių pareiga suvokti, jog besaikis telefonų naudojimas yra toks pats potencialus blogis, kaip alkoholis ar rūkalai. Taip pat tėvai turėtų atprasti naudoti išmaniuosius įrenginius kaip skatinimo priemonę ar kišti juos patiems mažiausiems po nosimi, kaip šie sėda valgyti.

Mokyklos užduotis yra mokyti vaikus, tačiau jeigu pastarosios įvestų taisyklę - pamokų metu jokių telefonų (kai kurios mokyklos tai jau daro), tai būtų dar vienas rimtas žingsnis į visuomenės sveikimą.

Galiausiai tam tikrų priemonių turėtų imtis ir valstybė. Jeigu ji sugeba apriboti alkoholio ir tabako pardavimus, tai kas jai trukdo pritaikyti panašius ribojimus socialiniams tinklams?

Sutinku, kad bet koks draudimas sulaukia pasipriešinimo, bet juk mes kalbame apie Lietuvos vaikus ir jaunimą, apie šalies ateitį. Manau, visi sutiksime, kad norime juos matyti sveikus, o ne įgijusius dar vieną priklausomybę.

O kur dar normalus, žmogiškas bendravimas? Čia jau kalbu apie visą visuomenę, nes „telefonų gyventojų", nepriklausomai nuo jų amžiaus, komunikaciniai įgūdžiai sparčiai nyksta. Kaip tokie žmonės susiras darbus, kaip kurs šeimas, jeigu visą gyvenimą praleidžia žiūrėdami į ekranus ir spaudydami mygtukus?

Patikslinsiu, nesu nusistatęs prieš skaitmenizaciją ir tikrai neteigsiu, kad ji yra „visuotinis blogis".

Tiesiog reikia suvokti, kad mes esame žmonės ir turime gyventi ne virtualiai, o realiai. Mes turime mokėti bendrauti, turime judėti, kažkam gali tekti mokytis valgyti nežiūrint į ekraną, kas jau irgi tampa problema.

Visos modernios sistemos buvo kuriamos tam, kad tarnautų žmonėms, kad palengvintų jų gyvenimą, tačiau šiandien, kai kuriose srityse, nueita per toli, todėl, kol dar ne vėlu, laikas sustoti ir grįžti į realybę. Nes jeigu mes šiandien to nepadarysime, rytoj mūsų vaikai gali būti nebepajėgūs to padaryti.