50 metų mokiniams atidavusi Birutė Gaučienė: Ministerijos klerkams reikėtų bent pusmetį padirbėti mokykloje

Mokytoja įkvėpėja galėtume drąsiai vadinti Birutę GAUČIENĘ, dirbančią Vilniaus Žemynos progimnazijoje. Solidžią darbo patirtį sukaupusi kalbų mokytoja tikina niekada nebuvusi tik dalyko mokytoja, pasak jos - svarbiausia yra ne prikimšti į galvą žinių, o ugdyti žmogų, turintį tvirtas vertybes.

- Gerb. Birute, kada supratote, kad norite būti mokytoja?

- Mano abu tėveliai buvo mokytojai. Aš jau nuo 5 metų žinojau, kad būsiu mokytoja, mano žaidimai būdavo pamokų vedimas (juokiasi).

Man 71 metai, bet iki šiol dirbu mokykloje ir darbu nenusivyliau. Mokykloje jau dirbu 50 metų. Vilniaus Žemynos progimnazija jau mano ketvirta mokykla. Pirmoji dar buvo prieš studijas universitete - tuomet dirbau tokioje Seiliūnų aštuonmetėje mokyklėlėje Lazdijų rajone, ten dėsčiau rusų kalbą.

Vilniaus universitete studijavau rusų kalbą, jį baigusi gavau paskyrimą į Jiezno vidurinę mokyklą Prienų rajone, ten dirbau tik pusantrų metų. Mat slidinėdama susilaužiau stuburą ir teko pusantrų metų praleisti kitaip... (atsidūsta). Bet pirmieji darbo metai ir mokiniai išlikę visam gyvenimui. Iki dabar susitinkame, esu kviečiama į susitikimus.

Vėliau - po stuburo lūžio, ligoninės - ištekėjau, pasigimdžiau dukrą ir atsikėliau į Vilnių. Dirbau Vilniaus 16-oje vidurinėje mokykloje Užupyje, dabartinė - Užupio gimnazija. Ten pradirbau beveik 8 metus. Paskui persikėliau į Pašilaičius, nes gavome butą Pašilaičiuose, tiesa, dar vienerius metus važinėjau į Užupį su tuomet pirmoke dukrele.

- Dėstote rusų, vokiečių kalbas, nors jus traukė ir geografija, ir matematika. Kas padėjo apsispręsti?

- Norėjau studijuoti geografiją, bet stojant pritrūko balo, o iš vokiečių gavau 5 (pagal tuometinę penkiabalę vertinimo sistemą). Egzaminų komisijoje tada manęs paklausė, kodėl nestoju į vokiečių kalbą, jei taip gerai ją moku?

Tiesa, rusų kalbą irgi gerai mokėjau. Mąsčiau studijuoti ir matematiką, bet paskui pagalvojau: ką aš čia 5 metus džiovinsiu galvą su ta matematika. Apsisprendžiau studijuoti rusų kalbą, kurią dėstydama dar geriau išmokau.

Nesigailiu tikrai, buvo labai įdomu, literatūra įdomi. Ir dėsčiau iki pat Nepriklausomybės atgavimo. Paskui, po pertvarkos, rusų kalba tapo - kaip ir dabar - nebemadinga, nepopuliari. Prasidėjo pedagogų perkvalifikavimas, taigi aš dvejus metus studijavau vokiečių kalbą pedagoginiame institute.

Vokiečių kalbą 10 metų dėsčiau, ir šiuo metu dar dėstau ir vokiečių, ir rusų kalbas.

Mano mama baigė vokiečių kalbą, dirbo kaimo mokyklėlėje. Joje mokytojai dėstydavo po keletą dalykų, nes tais laikais nebuvo kam dėstyti. Mano mama studijavo biologiją, nors labai norėjo būti medike.

Tėvelis buvo matematikas, fizikas. Beje, mano viena sesuo baigė matematiką, kita - biologiją, dirba universitete Medicinos fakultete, yra profesorė.

- Kaip jaučiatės būdama rusų kalbos mokytoja?

- Mūsų mokykloje jokio spaudimo nejaučiu. Manau, kad rusų kalbos naikinimas - tai labai kvailas potvarkis (politikų siekis, diskusijos apie tai, kad mokyklose nebūtų galima rinktis rusų kalbos kaip antros užsienio kalbos, - aut. past.), ypač tokioje situacijoje, kai pas mus privažiavę tiek daug ukrainiečių.

Man teko mokyti suaugusius ukrainiečius lietuvių kalbos. Be rusų kalbos jiems niekaip neišaiškinsi. Jie turi daugybę klausimų.

Sakyčiau, pas mus politikai mėgsta kraštutinumus „arba-arba". Kalba juk nekalta. Kaip tik mes juokiamės, kad „priešo kalbą reikia mokėti".

Mokykloje jokio spaudimo nejaučiame. Tiesa, nuo kitų metų rusų kalbos nebus. Bus ispanų kalba.

Išleisiu savo aštuntokus. Bet, manau, po kurio laiko politikai susigriebs. Kaip ir tada - po pertvarkos.

Tiesa, tada kažkaip natūraliai buvo (atsisakymas rusų kalbos, - aut. past.), o dabar, išeina, taip priverstinai... Kalba nekalta.

Aš esu lietuvių kalbos gerbėja. Kuriu eiles, kuriu dainas. Rengiame projektus ir su mano pačios poezija. Labai stengiamės puoselėti lietuvių kalbą, atskleisdami jos gylį, istoriją, grožį. Turime puikių poetų, kūrinių.

- Pamenate, kaip griauti paminklai, kokie staiga blogi tapo mūsų rašytojai, poetai - Petras Cvirka, Salomėja Nėris...

- Esu Salomėjos Nėries talento gerbėja, mes su tuo užaugome, tai yra nenuginčijamas žmogaus talentas. Tegu „tie visi" meta akmenį ir pasako, kad ,,aš - be jokios nuodėmės".

Kaip kad ministras Kairys režisierių a.a. Rimą Tuminą išgrūdo iš Mažojo teatro?! Tai nonsensas.

Politikai sugalvoja tokių dalykų (atsidūsta)!.. Juk vaikai skaito kūrinius, kad ir Cvirkos „Cukrinius avinėlius". Tokios poetės, kaip Salomėja Nėris, kitos nėra.

Nė vieno žmogaus nėra, kuris neturi kokios nuodėmės. Juk reikia pasižiūrėti į laikotarpį, sąlygas tas žinoti.

Geriausia viską griauti, o tą „rudą vamzdį" Neries pakrantėje - tą „grožį", „kultūros paminklą" palikti... Yra labai daug žmonių, kurie nesutinka su šitais dalykais.

Sugriauti visada viską galima. Neturi kuo užsiimti žmonės, kurie tą sumąsto, geriau galvotų, kaip pagerinti švietimą, pagerinti žmonių būtį; ir truputį daugiau apie savo tautą, jos poreikius galvoti reikia...

- Koks mokytojui yra geriausias įvertinimas?

- Iš kiekvienos laidos turiu draugų ir tėvų, ir vaikų. Jeigu vaikai mokytoją prisimena, vadinasi, tu dirbai gerai. Reikia bendrauti žmogiškai.

Pradėjus dirbti įsivaizduoji, kad baigei universitetą, tiek daug žinai, paskui supranti, kad daug ko tu iš vaikų mokaisi. Žinoma, negali būti jiems vien draugu, kad „neužliptų ant galvos", bet mokytojo misija - padėti vaikui atsiskleisti, parodyti jo talentus, ką jis gali ir kur jo vieta gyvenime.

Niekada nebuvau tik dalyko mokytoja. Vaikai juokdavosi ir sakydavo: tai Jūs, Mokytoja, psichologė, gydytoja ar matematikė? Mokytojas viską turi išmanyti.

Esu prieš tai, kad vien tik žinių būtų prikimštos vaikų galvos, ypač dabar. Gyvenimo vertybinių dalykų mokykla turi išmokyti.

Ypač dabar, kai mokiniai turi daug teisių, drąsūs, gali pasireikšti... Daugumai neįprasta, kad mokykloje reikia pasisveikinti, net ir su tais mokytojais, kurie jų nemoko.

Niekaip negaliu su tuo susitaikyti, kad mokiniai, atėję į mokyklą, nesisveikina nei su budėtojomis, kitais suaugusiais žmonėmis. Stengiuosi juos mokyti savo pavyzdžiu.

Tėveliai iš mokytojo visko reikalauja, kaip iš paslaugų teikėjo. Džiaugiuosi, kad mūsų mokykloje toks dalykas nekultivuojamas, ačiū administracijai, turime puikią direktorę. Paslaugų teikėjas - čia yra toks nuvertinimas.

Iškelta idėja, kad mokytojo profesija - prestižinė, bet daroma viskas, kad tas prestižas būtų naikinamas. Dalyvavau ir aš mokytojų streike. Niekada nebuvau nuošaly, nes mano supratimas apie Mokytoją yra kitoks.

Mano tėvelis man buvo Mokytojas iš didžiosios raidės. Iki tol, kol ta kaimo mokykla, kurioje jis dirbo, gyvavo, kiekvieną rugsėjį - net ir po tėvelio mirties - Rugsėjo 1-sios šventę pradėdavo jo pagerbimu.

Jis ir mane, ir savo mokinius išmokė žaisti šachmatais. Mamytė buvo auksarankė, kuri, 4 vaikus augindama, spėdavo ir siūti, ir austi, dalyvavo saviveikloje, prižiūrėjo mokyklos daržą, dirbo Raudonajame Kryžiuje ir t.t.

Mes tikriausiai paveldėjome tą aktyvumą (juokiasi). Aš pati iki šiol šoku pramoginius šokius, buvome surizikavę net „Lietuvos talentuose" šokti (juokiasi), dainuoju duetu, esu Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė, leidžiame knygas, ruošiame įvairius literatūrinius renginius. Gyvenimas be galo įdomus!

Jaunystėje, ir vėliau, keliavau, esu įkopusi į Monblano viršūnę (tai aukščiausias Vakarų Europos ir Europos Sąjungos kalnas Alpėse. Aukštis - 4810,45 m, - aut. past.).

Nepaisant stuburo lūžio ir sūnaus netekties (žuvo būdamas 19-os, - aut. past.), manęs gyvenimas nesulaužė. Matyt, mokėjau - ir iki šiol moku - matyti gėrį, tikėti žmonėmis (atsidūsta).

- Mokykloje dirbate daug metų, patyrėte švietimo reformas, kas Jums šiandien kelia nerimą?

- Padarytas egzaminų baubas vaikams. Ministerijos klerkams reikėtų bent pusmetį padirbėti mokykloje, kad mokyklines problemas pamatytų gyvai. Jie pasižiūri į užsienio gerąsias patirtis, jas įdiegia Lietuvoje, nepagalvodami, kad mūsų mokyklose nėra tokių sąlygų, kaip užsienyje.

Kad ir su įtrauktimi. Gerai, jeigu vaikas su nedideliais specialiaisiais poreikiais, bet yra tokių, kur visa klasė turi kentėti ir išeiti iš pamokos dėl to, kad tą vaikelį sunku nuraminti.

Ar tai mokymasis, kai dėl vieno kenčia 20-30 vaikų? Nuleidžia tvarką ministrai iš viršaus ir jūs, mokytojai, direktoriai, viską sugebėsit padaryti. Na, aišku, mes viską sugebame, kaip ir per karantiną...

Kiek prašėme, kad mažintų vaikų skaičių klasėse. Privačiose mokyklose yra keliolika vaikų, jokių problemų nėra. Nėra per daug namų darbų, nėra, kad kažko neišmoktų. Ten nėra triukšmo problemų.

Reikia mokyklose įrengti erdves, kad mokiniai turėtų kur nusiraminti, pailsėti, kad netrukdytų kitiems. Galų gale, mes gi nesame darbui su specialiųjų poreikių vaikais specialiai ruošti. Yra psichologų, socialinių pedagogų, bet jų mokyklose labai trūksta.

Mūsų kartos žmonės išeis... Nežinau... Jaunimas nelabai nori ateiti į mokyklą. Yra jaunų mokytojų, kurie padirba ir išeina, nes susiduria su sistema, plius tėveliai dabar tapę ,,baisiai mokyti", reikalaujantys nežinia ko, nes jie neturi laiko savo vaikams.

13-14 metų paaugliai labai nori bendrauti, nori, kad juos suprastų, o tėvai labai užsiėmę. Taigi labai daug mokytojų tampa „antromis mamomis".