Neįtikėtina - bitės jau mokomos aptikti sprogmenis

Gegužės 20 dieną minėjome Pasaulinę bičių dieną, šia proga apie bites kalbamės su Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Gamtos tyrimų centro vyresniąja mokslo darbuotoja, Cheminės ekologijos ir elgsenos laboratorijos vadove dr. Laima BLAŽYTE-ČEREŠKIENE.

- Bičių žmogui sunešamas medus - tikrai ne svarbiausia, tiesa?

- Bitės yra svarbi mūsų ekosistemų dalis, atlieka labai svarbią apdulkinimo funkciją. Lietuvoje turime beveik 10 tūkst. bitininkų, jų laikomos bitės daugiausia yra įvežtinės, svarbios kultūrinių augalų apdulkinimui. Pavyzdžiui, bitės rapsų derlių padidina 30 proc. ir daugiau.

Medunešės bitės labai svarbios krūmams, medžiams apdulkinti. Bet nepamirškime, turime ir laukines bites, kurios nektarą renka tik iš tam tikrų augalų rūšių. Šių bičių skraidymo teritorija yra labai nedidelė.

Kalbant apie medunešes bites, mes turime išlikusią vietinę bitę - tai tamsioji vakarinė medunešė bitė, kuri evoliucionavo pas mus Lietuvos teritorijoje kartu su visais laukiniais apdulkintojais, laukiniais vabzdžiais.

Ji nesudaro konkurencijos kitiems laukiniams apdulkintojams. Beje, mūsų vietinė tamsioji vakarinė medunešė bitė, kuri gyvena miške drevėse, yra įtraukta į Lietuvos Raudonąją knygą.

Didžioji dalis mūsų bičių yra įvežtinės, atrinktos, selekcionuotos - dėl medaus dažniausiai.

O mūsų vietinė bitė turi būti išlaikyta natūraliose ekosistemose. Lietuvoje yra 350 rūšių laukinių bičių - daugiausia tai pavienės bitės.

Eilinis žmogus galbūt jų nė nepastebi, nes jos gyvena žemėje, urveliuose, nendrėse, šiauduose, šiaudiniuose stoguose, sienų plyšiuose... Jų nauda tokia, kad ekosistemose jos funkcionuoja kaip apdulkintojos.

Bet natūraliose ekosistemose. Žinoma, jos lanko ir kultūrinius augalus, bet svarbiausias jų indėlis yra į natūralias ekosistemas. Tai - nedidelės bitutės.

Jos pasirenka vietą, priklausomai nuo rūšies, ar gyvens žemėje urvelyje, ten dės kiaušinėlius ir augins vaikus; ar į šiaudą dės kiaušinėlį, ir ten neš nektarą, žiedadulkes, paskui užlipdys tuo mišiniu ir paliks, kad vaikai vystytųsi.

Beje, mūsų senoji bitė visada vadinta vietine bite, kuri yra įtraukta į Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių sąrašą.

Tai miško bitė, kuri nuo seno gyveno medžių drevėse, ji yra išlikusi, pavyzdžiui, Dzūkijos nacionaliniame parke. Ten bitininkai įkūrę poravimosi punktą, siekiama įkurti saugomą teritoriją vietinei bitei, t.y. tamsiajai bitei. Tam, kad būtų kuo mažesnis poveikis įvežtinių bičių.

Lietuvos tamsioji bitė, kurią dar turi bitininkai, ko gero, sudaro tik 1 proc. visu Lietuvos mąsteliu. Visi kiti turi begalę įvežtinių bičių ir begalę įvairių hibridų. Sakome, turime Carnica, Italijos bites, Buckfast, bet iš tiesų tai yra hibridai.

Vienas kitas bitininkas turi gryną, selekcionuotą porūšį, visi kiti turi hibridus ir džiaugiasi, kad pirmoje kartoje išlenda vadinamasis heterozės efektas, kai pirmos kartos palikuonys pasižymi didesniu gyvybingumu, produktyvumu ir atsparumu nei tėvai.

Tos bitės iš tiesų būna produktyvios, bet po kelerių metų neprognozuojama, kas išaugs iš hibridizuotos šeimos. Kitos kartos yra labai neaiškios.

Dauguma bitininkų Lietuvoje keičia bičių motinėles, perka jas, dažniausiai tai svetimkraščių bičių įvežtinės motinos (daugiausiai pietinių kraštų bičių), jos jau būna atrinktos, veislinės.

Atrinktos pagal produkciją, pienelio gamybą, dabar atrinkinėjamos ir „higieninės" bitės, kurios turėtų valytis nuo Varroa erkių. Tai kaip ūkinis gyvūnas, kuris yra atrinktas. Ir kuris gamtos sąlygomis neišgyventų.

Ypač bitės, atrenkamos medaus produkcijai. Joms reikalinga bitininko priežiūra. Tokios bitės Lietuvoje ir sudaro didžiąją dalį, ne visi bitininkai motinėles keičia kasmet, todėl atsiranda daug mišrūnų.

Buckfast bitė, išvesta sukryžminus begalę porūšių, yra visiškai nepastovi, bet produktyvi, rami.

- Jeigu palyginsime selekcionuotas bites ir tamsiąsias bites, kuo jos skiriasi?

- Preliminarūs tyrimai rodo, kad net jų surinktas medus yra kitoks. Vietinės bitės renkasi daugiau augalų, jos ilgiau medų perdirba, daugiau fermentų būna meduje, taigi jo didesnė vertė.

Įvežtinėms selekcionuotoms bitėms reikia daug nektaro, jos į atskirus mažus augalus neskris. Kaip tik su doktorantu atliekame tyrimą, kuris dar nebaigtas.

Miške stovėjo įvežtinių ir vietinių bičių šeimos, vietinių bičių šeimos rinko žiedadulkes iš miško augalų; įvežtinėms selekcionuotoms bitėms to neužteko, jos už miško rado rapsų lauką ir iš ten parsinešė žiedadulkių.

- Matome didžiulius monokultūrų laukus, jei bitės rinks neįvairų nektarą, tai atsilieps jų sveikatai?

- Iš tiesų žydintys rapsų laukai yra kaip žydinti dykuma. Taip, tai nektaro, žiedadulkių šaltinis, bet tai vieno augalo nektaras, vieno augalo žiedadulkės. Įsivaizduokite, kad žmogus maitinasi tik kokiu vienu produktu. Tai lygiai taip pat ir bitėms, jos negauna pakankamai medžiagų, kurios joms reikalingos.

Be to, kiek kartų rapsai purškiami. Ir purškiami ne vienu komponentu. Rapsų laukuose apdulkintojai gauna didžiules dozes įvairių pesticidų. Jeigu tai nesukelia tiesioginio žuvimo, gali sukelti lėtinį poveikį, kai bičių šeima palaipsniui silpnėja.

Bitės susineša žiedadulkes iš apipurkšto rapso, žiedadulkės paskui konservuojamos ir jomis vėliau maitinami perai. Bitininkai jau yra pastebėję, kad tokios šeimos neišgyvena žiemos.

Neonikotinoidų yra dabar daug uždraustų. O neonikotinoidas acetamipridas naudojamas iki šiol. Ta medžiaga iki šiol naudojama rapsams.

Su švedais ir norvegais 2024 metais atlikome tyrimą, žiūrėjome sodų žydėjimo metu, kokie pesticidai su žiedadulkėmis parnešami į avilį; tyrėme bičių surinktas žiedadulkes.

Kadangi sodų žydėjimas dažnai sutampa su pavasarinių rapsų žydėjimu, buvo labai akivaizdžiai matyti - ypač Lietuvoje surinktuose mėginiuose - kad iš pradžių, kai bitės dar renka sodų žiedadulkes, dar tiek pesticidų nėra, bet jau nuo antro mėginio ėmimo, t.y. po savaitės, kai pradeda žydėti rapsai, sodų žiedadulkių žymiai sumažėja ir atsiranda pesticidai - acetamiprido atsiranda gerokai daugiau.

Ir taip visose šalyse, tiek Lietuvoje, tiek Švedijoje, tiek Norvegijoje. Ta medžiaga buvo aptikta 97 proc. imtų mėginių.

- Jeigu kenkiama bitėms, tai kaip dėl paties medaus?

- Šią problemą irgi kelia bitininkai. Vis dėlto Europos Sąjungoje, regis, veikia chemijos pramonės lobistai, gal ir ūkininkų lobistai.

2025 metų gruodį ES leista, kad būtų padidinta leistina acetamiprido dozė meduje. Acetamiprido likučių meduje leistinas kiekis nuo 0,3 mg/kg šoktelėjo iki 1 mg/kg. Visai neseniai buvau konferencijoje, susijusioje su bitėmis, medumi, ten buvo iškeltas tas klausimas.

Buvo žmonės iš Kroatijos, kurie paklausė europarlamentarų, kaip jie balsavo, tie, su kuriais kalbėta, pasakė, kad balsavo „prieš". Bet tą padidintą normą kažkas priėmė.

Didžioji dalis medaus, kuris importuojamas į Europą iš įvairių šalių, - kur laisviau naudojami pesticidai - tampa „tinkamas" vartoti.

- Ar bitė iš tikrųjų yra protinga?

- Bitės geba išmokti atpažinti formas, spalvas (tas, kurias mato), kvapus, nes jos gamtoje orientuojasi pagal vaizdą ir kvapą. Kvapas yra labai svarbus stimulas. Bitės šeimoje pasidalijusios darbus.

Vienos bitės, kol dar jaunos, dirba avilyje, valo akeles, prižiūri perus, maitina, prižiūri motiną. Sulaukusios apie 20 dienų jos išskrenda į lauką rinkti nektaro, žiedadulkių, vandens, pikio.

Tai jau vadinamos lauko bitės. Dalis lauko bičių yra žvalgės, jos skrenda ir atranda nektaro ar žiedadulkių šaltinį, o grįžusios į avilį šoka šokį, tokiu būdu praneša, kokiu atstumu yra tas šaltinis, kokia kryptimi bitėms reikia skristi.

Netgi vėjo sąlygas nusako. Bitės turi vidinį kompasą, pagal kurį orientuojasi ir tiksliai nusako nektaro ar žiedadulkių šaltinį atskridusios į avilį.

Tokiu būdu aplink jas susirenka kitos lauko bitės darbininkės ir jos nusiunčiamos į tą konkrečią vietą.

Būna, du aviliai stovi viename bityne, į vieną avilį nešamos vienos spalvos žiedadulkės, į kitą avilį - kitos spalvos.

Vadinasi, vieno avilio bitės nusiųstos į vieną šaltinį, kitos - į kitą šaltinį. Lygiai tas pats ir su medumi, šalia stovinčiuose aviliuose gali būti surenkamas skirtingas medus.

Bitės geba greitai mokytis. Prieš 10 metų mokslininkai labai dirbo su bičių gebėjimu išmokti įvairius stimulus. Naujausi tyrimai parodė, kad bitės geba atpažinti sprogias medžiagas. Jos gali būti panaudojamos minų laukuose rasti minoms.

Bitės išmokomos reaguoti į sprogių medžiagų kvapus, į tokius kaip trinitrotoluenas, dinitrotoluenas ar kitas. Beje, bitės mokomos taip pat, kaip šuniukai, duodamas kvapas ir paskui pastiprinimas; šuniukui skaniukas, o bitei - cukraus sirupas.

Skraidančios bitės maitinamos cukraus sirupu, prie kurio pridėtas tam tikros medžiagos kvapas. Paskui bites lauke galima sekti, kur jos skrenda, pritvirtinus siųstuvėlius prie bitės arba su dronais dar stebima. Kur susiburia bitės, tikėtina, kad ten gali būti sprogmenys.

Bitė labai greitai išmoksta. Šuniui išmokti reikia kelerių metų, o bitė po 5-10 pastiprinimų kvapą jau geba atsiminti visą savo gyvenimą. Ir ji to kvapo skrenda ieškoti. Šuo užlipęs ant minos gali susprogti, o bitė - ne.

Pastarieji tyrimai, atlikti prieš keletą metų kroatų, čia buvo finansuojamas NATO projektas. Kroatijoje yra gana nemažai užminuotų laukų. Važiuojant per šalį ir matosi, kad kai kur vaikščioti draudžiama, nes neišminuoti laukai.

- Žmogus „užprogramuoja" bites, kiek skrist, ką rinkt, kiek rinkt, kada mirt...

- Taip, žmogus visur nori kištis ir tikriausiai jis Žemėje yra didžiausias parazitas (juokiasi).