M.Martinaičio margučiai ir kt. knygų mugės slėpiniai

Išties reginių ir įspūdžių margame mugės balagane tiek daug, kad regėtų vaizdų kaleidoskopas nenori paleisti sąmonės nė sapnuose - galvoje ima į kaži kokį fantasmagorišką sugreitintą filmą klijuotis padriki regėti vaizdai: moteris, susiklijavusi ant baltų lapų gal šimto lietuvių rašytojų nuotraukas, nardanti po minią, medžiodama jų autografus; prezidentas Valdas Adamkus, įskaudusia ranka narsiai pasirašinėjantis nė per valandą, nė per dvi nemąžtančiam gerbėjų srautui; nualpusi, tankiai alsuojanti mergina, kurios veidą išsigandęs mylimasis šlaksto mineraliniu vandeniu; žmogus, Kūlverstuko uniforma, besiglėbesčiuojantis su mugės lankytojais; labai pikta ponia, apipylusi naujai įsigytą knygą kava ir garsiai šaukianti: „Kur aš dabar ją dėsiu?“, tarsi nuo kavos dėmės ant viršelio būtų suprastėjęs ir knygos turinys; poetas Eugenijus Ališanka, vilkintis sovietinės kariuomenės „strojbato“ vyr. leitenanto uniforma; net ir be instrumento, net minioje talento aureole švytintis maestro Petras Vyšniauskas...

Iš įsimintinesnių renginių - įdomu buvo pasiklausyti būsimo „Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojų poetų Benedikto Januševičiaus ir Mariaus Buroko, pristačiusių sudarymo naujoves. Iki šiol almanacho sudarytojai turėdavo daug vargti prašinėdami poetų kūrybos publikuoti jame (ir gaudavo tikrai ne tai, kas geriausia, o tai, kas atlikę nuo kruopščiau parengtų publikacijų), o nuo šiol to nebereikės - sudarytojai „Poezijos pavasariui“ išsirinks poezijos iš visų per metus kultūrinėje spaudoje publikuotų eilėraščių.

Rašytojas Alvydas Šlepikas puikiai pagyvino savo romano „Mano vardas - Marytė“ apie vadinamuosius vilko vaikus pristatymą, atsivesdamas į jį ir tikrą „vilko anūką“ Ričardą Savicką. Jis papasakojo skaudžią savo mamos - iš Rytprūsių į Lietuvą priklydusio vaiko - istoriją.

Labai patiko Sigito Gedos skaitymai, pasitinkant naująją (skandalingą) jo knygą „Freskos“. Ne tiek patiko, kiek mano galvoje sudėliojo viską į savąsias vietas - kalbėję poetai Antanas A.Jonynas, Liudvikas Jakimavičius, Arnas Ališauskas ir knygos leidėjas Valentinas Sventickas pristatymo metu atsitraukė nuo pirminės minties, esą šioje knygoje spausdinamus eilėraščius reikėtų vadinti erotika. Jie sakė, kad didis lietuvių poetas S.Geda savo misija poezijoje dirbo ledlaužio darbą - atidarinėjo duris į erdves, kurios lig tol poezijai buvo užgintos. Siekis išlaisvinti poeziją nuo tabu, reabilituoti liaudiškus žodžius - visada literatūros pergalė. „Bėda tik ta, - sakė V.Sventickas, - kad paprastai prie S.Gedos atvertų durų tuoj pat supuola ne pačių talentingiausių autorių šutvė. Todėl skubu skaitytojus nuraminti - jei man dar kas atneš tokio pobūdžio knygą, aš jos neišleisiu“.

Žinoma, pačiu džiaugsmingiausiu knygų mugės įvykiu skelbiu šeštadienį išviešintą žinią, kad iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išrinkto dvyliktuko kūrybiškiausios metų knygos titulą laimėjo puikaus lietuvių poeto - Donaldo Kajoko eilėraščių knyga „Kurčiam asiliukui“, tačiau šios žinios džiaugsmo tarsi nebuvo kaip išlieti, nes paskelbimo ceremonijoje (kurioje netrūko nė šalies kultūros ministro, nė pačių garbiausių kultūros fronto didžiūnų) paties laureato nebuvo.

Gera buvo, atplėšus dėmesį nuo knygų ir rašytojų, pasiklausyti mugėje dainavusios Aistės Smilgevičiūtės su visa dvidešimties metų jubiliejų švenčiančia „Skyle“, čia pristačiusia sukakčiai skirtą „Skylėnų dainyno“ knygą su dainų tekstais, natomis, nuostabiomis iliustracijomis...

Maloniai nustebino žinia, kad visiškai naujų eilėraščių knygą „Kambarys“ mugėje pristatė ir pats Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A.Jonynas, kuris (vieša jo dienotvarkė neleidžia abejoti) šiuo metu tiek užimtas pirmininko darbais, kad įstabu, jog turi laiko ir jėgų kurti poeziją. Pristatyme kalbėjęs poetas M.Burokas šią A.A.Jonyno knygą palygino su labai kruopščiai sutvarkytu rudens parku. Išties gera buvo klausantis eiles skaitančio autoriaus po tą parką pasivaikščioti.

Manąsias klajones knygų stirtų labirintais, o ir visą knygų mugę užbaigė kitas iškilmingas renginys - garbinga Jurgos Ivanauskaitės premija buvo apdovanota rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė už savąjį romaną „Medaus mėnuo“. Drauge su diplomu bei gėlių puokštėmis autorei buvo įteikti ir premiją lydintys suvenyriniai drambliukai, kurių kaimenė kiekvienais metais gausėja, mat laureatas tradiciškai prie jos prideda ir savąjį drambliuką. L.S.Černiauskaitės drambliukas bus penktasis. Iškilmingo apdovanojimo renginyje publika turėjo galimybę pasveikinti ne tik L.S.Černiauskaitę, bet ir Jurgos Ivanauskaitės seserį Radvilę Racėnaitę, mugėje pristačiusią ir savąją knygą „Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore“. Gaila, bet mokslinio turinio knygų autoriai, atrodo, į J.Ivanauskaitės premiją pretenduoti negali...

Iš gausybės mugėje įsigytų knygų savo pavasariškumu ir mažoriškumu kitas nustelbia itin netikėta lietuvių literatūros klasiko, legendinio poeto Marcelijaus Martinaičio knyga „Marcelijaus margučiai“, kaži kaip jaukiai švytinti Velykų atpirkimo dvasia. Mat knygoje - ne poezija, o išties pasakojimas apie savąjį (taip pat ir lietuvių tautos) santykį su šventėmis, su gamta, su nuo amžių amžinųjų mus pasiekiančiais papročiais, apie genetinę tautos atmintį, suteikiančią galimybių kiekvienam mūsų žinoti tai, ko niekas mums nėra sakęs, mokėti daryti tai, ko niekada nesame darę... Poetas pasakoja nežinia iš kur per kiekvieną gavėnią jį užplūstantį nenumaldomą norą skutinėti velykinius margučius.

M.Martinaitis Vilniaus universitete man kitados yra dėstęs tautosaką. Skaitydamas šią margučiais margintą knygelę mintyse pasidžiaugiau: smagu, kad jis ir šiandien lieka ištikimas savajai pedagoginei disciplinai.

Antai kaip gražiai jis paaiškina paprotį vieną iš velykinių margučių saugoti visus metus iki kitų Velykų. „Tas visus metus saugomas kiaušinis turėdavo sujungti buvusį vegetacinį ciklą su kitu - nauju. Šitaip galėjo būti išreiškiamas ciklinio, nuolat pasikartojančio laiko supratimas, amžino grįžimo mitas, nuolatinis grįžimas į pasaulio kūrimo pradžią. Tokių apeigų būta ir daugiau. Sakysime, gerai žinomas ievaro tilto paprotys pabaigus rugiapjūtę, kai iš paskutinių nenukirstų rugių supinama kasa ir su duona užkasama žemėje. Ji reiškia jungtį, amžinąją atgimimo kartotę, juk rugiai tuoj vėl sėjami ir ima žaliuoti“.

Knyga išties yra gili, vertinga ir labai mums visiems reikalinga - kaip laidas, galintis vėl susodinti mus visus prie vieno stalo, iš politinių oponentų, verslo konkurentų ir siaurų interesų gynėjų mus vėl atversti į tautiečius, tikėjimo brolius, į mylinčių žmonių šeimą. Nors iš pažiūros ji - linksmutė, lengvutė ir ne daug sau garbės tenorinti. Visai kaip Velykų kiaušinis vaiko saujoje.