- Kodėl sakote, kad neverta dalyvauti važiuotynėse, maršuose ir panašiuose renginiuose? - „Vakaro žinios" paklausė V.Ž.Lekstučio.

- Aš pasisakau ne prieš renginius. Beje, kategoriškai pasisakau prieš Stambulo konvenciją. Bet šiuo metu yra situacija, kai žmonėse subrendęs pyktis prieš valdžią ir jos sprendimus. Deja, įtariu, kad planuojamo maršo metu žmonės tiesiog išsilies, „nuleis garą" ir jausis kažką padarę. Tačiau ten, kur jie nori pokyčių, iš esmės pokyčių neįvyks.

Nes valdžios, politikų ir politikos šeimininkų negąsdina mitingai ir renginiai. Jiems tai tik naudinga. Žmonės susirenka, išsikrauna ir tampa ramesni. Todėl, manau, kad ir planuojamas protestas nieko nepakeis ir neduos realių rezultatų.

- Mūsų istorijoje yra ir daugiau pilietinio pasipriešinimo pavyzdžių. 1991 m. Sausio įvykiai parodė, kad žmonės gali nulemti sprendimus ir tai duota realių rezultatų.

- Nenoriu pasisakyti taip, kad man vėl būtų iškelta byla. Bet, manau, jog čia buvo padaryta taip, kad žmonėms atrodytų, jog jie šiems įvykiams daro įtaką. Galbūt tų įvykių kažkam reikėjo. Neneigiu, kad įvykiai buvo ir kad buvo pakviesti žmonės plikomis rankomis eiti prieš tankus. Taip buvo parodyta pasauliui, kad tai žmonės patys padarė. Bet šiuose įvykiuose sprendėsi geopolitiniai sprendimai. Juk mes žinome, kad Latvija ir Estija be jokių sausio kruvinųjų įvykių puikiausiai atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos ir tapo laisvomis valstybėmis.

- Bet jos dalyvavo Baltijos kelyje, kuris taip pat gali būti vadinamas emociniu renginiu, bet jis iki šiol laikomas unikaliu reiškiniu, prisidėjusiu prie Baltijos šalių Nepriklausomybės iškovojimo.

- Nepatikėsiu, kad Tarybų Sąjunga išsigando Baltijos kelio. Tai taip pat buvo emocinis išsikrovimas. Taip buvo didelis organizuotas renginys. Gal žmonės iki šiol galvoja, kad Baltijos kelias kažką išsprendė. Bet su tokiais renginiais neišgąsdinsime Europos. Briuselis net nežinos, kad pas mus toks renginys vyko, jie ir toliau diktuos tokią politiką, kokią diktavo iki šiol.

Reikia suprasti, kad šeimų maršas yra žmonių iniciatyva. O tai nesprendžia geopolitinių klausimų. Tai tėra emocinis renginys, emocijų iškrovimas. Galbūt šis renginys pasitarnaus tam, kad žmonės suprastų, jog ne renginiais yra vykdoma politika.

- Esate portalo Bukimevieningi.lt kūrėjas. Nemanote, kad tokio masto renginiai gali būti motyvacija vienytis tiek visuomenei, tiek politinėms jėgoms, ginančioms tradicinę šeimą, ir kaip tik imtis realių darbų jau su visa bendrystės jėga?

- Po „Būkime vieningi" užrašu yra dar vienas šūkis - „Būkime vieningi ir protingi". Deja, mažai kas pastebi kvietimą būti protingiems, o gal mažai kas ir nori tokiais būti.

Šitas renginys vienija tik ginančius labai mums svarbią vertybinį pamatą - šeimą. Bet kuriant politinę sąjungą neužtenka to, kad žmonės gerbtų tradicinę vyro ir moters šeimą. Esu dalyvavęs įvairiuose susibūrimuose, kai prieš rinkimus bandoma susivienyti, kad rinkimuose tai būtų didesnė jėga. Tačiau dažniausiai susivienyti nepavyksta, nes pasaulį visi mato skirtingai. Todėl netikiu, kad šie žmonės po renginio peraugs į naują sąjūdį ar politinį vienetą. Nes daugybė žmonių yra apolitiški. Jie vis dar galvoja, kad kalti rusai ar kažkoks sovietinis palikimas.
Tai, kas diegiama mums šeimos klausimu, yra pasekmė. Turime kalbėti apie tai, iš kur tai ateina, kam tai naudinga ir koks yra jų tikslas, jeigu norime tai sustabdyti.

- Koks būtų jūsų siūlomas sprendimas?

- Matome, kad tai, kas Lietuvoje vyksta, yra ne mūsų politika. Mes savo politikos neturime, tik vykdome užatlantės šeimininkų valią. Todėl reikėtų klausti, iš kur ateina tai, prieš ką mes šiandien kovojame? Tai ateina iš mūsų visų išsvajotos Europos ir Amerikos. Gal laikas pasakyti, kad mes nenorime būti tokioje Europoje, nes norime išlikti su savo papročiais ir tradicijomis? Turime subrandintą savo kultūrą ir papročius, turime tai išsaugoti, gerbdami savo protėvius. Tai padaryti šiandien mums trukdo ne Rusija ar Baltarusija, o būtent ES. Manau, turime kelti klausimą, ar ne laikas „vynioti meškeres" iš šios pūvančios sąjungos?

Vito Tomkaus trigrašis: Škotija ir Katalonija gali dėl nepriklausomybės referendumus skelbti, o Lietuva - civilizuota ES šalis, demokratinė Marijos žemė! - net pasvajoti apie laisvą valstybę nebegali?! Ar ne per greitai, sakau, į tą pačią Sąjungą sugrįžome? (Tik kitoj rankoj.) Jei ES jau niekas su mumis nebesiskaito ir leidžia tik ant kaimynų paloti, tai mes tą kuo puikiausiai ir be sąjungininkų daryti mokam. (Tik ne visi beišdrįstų.) Kol kas bet kokie mūsų prašymai ir reikalavimai išlyginti ar bent palyginti išmokas bei pensijas tarp ES narių, atsimuša kaip į sieną: atseit, stodami neišsiderėjom. (Tik belieka liberastui P.Auštrevičiui padėkoti.) O kad Lietuvoje vis gausėja "prorusiškų elementų" reikia padėkoti Tėvynės Sąjungos Konservatorių Partijai. (Tik panašiai į TSKP ne tik dėl pavadinimo, bet ir dėl išsigimimo.) Ar ne Landsbergio gaujai šiandien turime dėkoti už tai, kad lietuviai priversti rinktis tarp pederastų ir rusų? (Tik nebeklykit, kad pederastai geriau - nebandžiau, nežinau ir nenoriu žinoti!)

Yra sena nerašyta taisyklė: norint ką nors gerai pažinti, reikia su juo pasigerti, o po to susimušti arba susipykti. Tada, sakoma, ir pasirodo tikrasis veidas. Tas pats tinka ir Europos Sąjungos biurokratams, kurių dar gerai nepažįstame. Taip, turime ten delegatų, kurie už mūsų pinigus lėbauja, bet pasigėrę ne dėl "teisybės" aiškinasi, o viršininkams į užpakalį lenda. (Arba savus atkiša.) Britai jau savo kailiu viską patyrė! (Atsiprašau, įtariu, dar ne viską.)

Pats žinau, kad niekas mūsų iš to „tautų kalėjimo" neišleis, kol skolų neatiduosim, procentų neišmokėsim ir darbo jėgos svetimšaliams nepaaukosim. Bet būti nuolankiu veršiu atsibodo, matant, kaip naikinama ir niekinama Tėvynė... Kitos, deja, neturiu ir nesiruošiu įsigyti nei dvigubos, nei trigubos pilietybės, ką, beje, jau seniai padarė kai kurie apsukrūs globalistų išlaikomi patriotai. Bet vien referendumo dėl išstojimo paskelbimas Lietuvoje, esu tikras, išjudintų Briuselio kopūstus ar tuščias makaules, nes būtų ženklas, kad ne viskas gerai toje „gerovės valstybėje". Bent atsirastų šiokia tokia galimybė sėsti iš naujo už derybų stalo, o tuo pačiu išsaugoti bent šiokias tokias krikščioniškas vertybes.

Aišku, prieš tai iš ES grietinėlės pasigirstų gąsdinimai, kad sumažės išmokos Lietuvai, kaip dabar daro su Lenkija bei Vengrija. Bet argi tai mus liečia, broliai ir sesės Lietuvos? Tai liečia tik korumpuotus valdininkus ir korporacijas. O mes čia prie ko? Negi mums tų vagių gaila?!