Tituluočiausias Lietuvos futbolininkas jau daugiau nei pusmetį kremta trenerio duoną. 2010 m. pabaigoje paskelbęs apie futbolininko karjeros pabaigą, 36-erių Edgaras Jankauskas praėjusiais metais persigalvojo ir pamėgino sugrįžti į didįjį futbolą. Vis dėlto futbolininko karjera Rusijos pirmojoje lygoje žaidžiančiame Voronežo „Fakele“ ilgai netruko - po kelių mėnesių jis tapo Maskvos „Lokomotiv“ vyriausiojo trenerio portugalo Žozė Kuseiro (Jose Couceiro) padėjėju. Ir vertėju.
1996 m. E.Jankauskas paliko savąjį Vilniaus „Žalgirio“ klubą ir išvyko į Rusiją. Iš pradžių žaidė Maskvos CSKA ekipoje, po metų persikėlė į to paties miesto „Torpedo“ klubą. Tačiau Rusijoje jis neužsibuvo. Kaip neužsibuvo ir Belgijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Škotijoje, Kipre, Latvijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Per 20 metų trukusią futbolininko karjerą E.Jankauskas vilkėjo 15 futbolo klubų aprangą, tačiau tik Vilniaus „Žalgiryje“ praleido daugiau nei du sezonus. „Kažkodėl daugiau kaip dvejų metų vienoje vietoje neišbūdavau. Negaliu sakyti, kad man nusibosdavo, tiesiog norėdavosi naujų įspūdžių. Vos tik kurioje nors vietoje nusėsdavau, apsiprasdavau, prabusdavo naujų nuotykių alkis“, - Rusijos žiniasklaidai paaiškino E.Jankauskas.
- Tikriausiai per tas keliones pramokote daug užsienio kalbų?
- Kalbų moku daug - ir visas blogai. Be gimtosios lietuvių kalbos, susikalbu rusiškai, prancūziškai, ispaniškai, portugališkai, angliškai. Tiesa, ispanų ir portugalų kalbos man neretai susilieja į vieną.
Futbolas nugalėjo krepšinį
- Koks buvo jūsų kelias į futbolą? Juk pagal ūgį galėjote būti ir krepšininkas?
- O juk vaikystėje daugiausiai ir žaidžiau krepšinį, būdamas 12-os buvau kviečiamas į šios amžiaus grupės rinktinę.
- O kodėl pasirinkote futbolą?
- Man labiau patiko spardyti kamuolį kojomis nei mėtyti rankomis. Pamenu, grįžęs iš mokyklos savo kambaryje pastatydavau prie sienos kėdę. Tai buvo vartai, o aš vienas pats organizuodavau „futbolo turnyrus“, pelnydavau įvarčius. Kaimynams mano žaidimai labai nepatiko. Jie nežinojo, kad tai mano kelio į didįjį futbolą pradžia. Be to, nors tuo metu Lietuvoje buvo labai populiarus krepšinis, aš augau Vilniuje, šalia „Žalgirio“ stadiono. Pamenu, jei vakare būdavo rungtynės, tai jau nuo ryto prie stadiono nelikdavo vietos automobiliui pastatyti. Žmonės atvykdavo iš tolimiausių kaimų. Tai buvo tikra šventė. Stadionas visada būdavo užpildytas iki kraštų, į jį patekti buvo beveik neįmanoma. „Žalgirio“ rungtynes dažniausiai žiūrėdavau namie, per nespalvotą televizorių. Buvau labai aistringas sirgalius, daugiau niekada už jokią kitą komandą taip neišgyvendavau. Po pralaimėjimų verkdavau, jei laimėdavo - būdavau laimingas.
- Bet tai buvo devintajame dešimtmetyje. Tikriausiai vėliau viskas pasikeitė?
- Ne iš karto. Kai 1991 m. pradėjau žaisti „Žalgiryje“, man buvo 16 metų. Manau, kad tuo metu Lietuvos čempionatas buvo aukštesnio lygio nei dabar. Žmonės domėjosi futbolu, į „Žalgirio“ rungtynes susirinkdavo daug žiūrovų. Kurį laiką Lietuvos futbolas dar laikėsi, bet vėliau prasidėjo nuosmukis.
Lietuvoje futbolas - nereikalingas
- Futbolininko karjerą jau baigėte, į ketvirtą dešimtį įkopė ir kiti Lietuvos rinktinės lyderiai - Deividas Šemberas, Tomas Danilevičius. Ar matote, kas juos galėtų pakeisti rinktinėje?
- Manau, kad anksčiau ar vėliau pamaina užaugs. Bet artimiausiu metu rinktinės laukia sunkūs laikai. Juos reikės kaip nors pergyventi. Vis dėlto didžiausia Lietuvos futbolo problema - ne žaidėjai, o infrastruktūra. Lietuvoje paprasčiausiai nėra kur treniruotis ir žaisti futbolą. Tikriausiai esame vienintelė Europos valstybė, neturinti padoraus futbolo stadiono. Netgi Afrikoje stadionai geresni nei pas mus.
- O kaipgi stadionas Kaune?
- Koks ten stadionas? Tik pavadinimas likęs. Taip pat kaip ir senasis Vilniaus „Žalgirio“ stadionas. Jo vaizdas man kelia liūdesį ir gėdą. Štai kur mūsų problema. Prie „Žalgirio“ stadiono yra tokia smėlio aikštelė, vadinama „Marakana“. Prieš kelias dešimtis metų aš ten pradėjau žaisti futbolą. Per tą laiką joje niekas nepasikeitė. Apskritai Vilniuje per 20 metų pastatė vos vieną futbolo maniežą. Kaip galima reikalauti iš rinktinės, kad ji patektų į pasaulio arba Europos čempionatus, jei vaikai paprasčiausiai neturi kur žaisti?
Šiuo atžvilgiu Lietuvos kaimynai nutolo šviesmečiais. Štai Suomijos mieste Turku, kur išvyko žaisti mano sūnus, yra 18 futbolo aikščių. Mažutėlėje Belgijoje kiekvienas kaimas turi savo stadioną. Gal pas mus trūksta žemės? Ne, paprasčiausiai šiuo metu futbolas Lietuvoje yra niekam nereikalingas.
Ypatingas treneris
- Per karjerą didžiausias pergales iškovojote „Porto“ ekipoje, kuriai tuo metu vadovavo dabartinis Madrido „Real“ klubo strategas Žozė Murinjas (Jose Mourinho). Ką pagalvojote, kai pirmą kartą jį pamatėte?
- Pagalvojau, kad jis labai jaunas. Man regis, jam tada nebuvo nė 40-ies. Jis sakė, kad puikiai mane žino ir džiaugiasi matydamas savo komandoje. Jis tiesiog spinduliavo pasitikėjimą savimi. Ir sugebėjo tuo pasitikėjimu „užkrėsti“ visus futbolininkus, taip pat ir mane. Prieš sezoną vykusioje treniruočių stovykloje Ž.Murinjas išsamiai papasakojo apie tai, kaip jis mato ir supranta futbolą ir ko nori iš mūsų. Tai buvo labai neįprasta.
- Ar buvo atvejų, kad kuris nors futbolininkas mėgintų konfliktuoti su treneriu?
- Per tuos dvejus metus visko buvo. Bet tai suprantama - komandoje buvo surinkti 26 ambicingi futbolininkai, kai kurie iš jų ne be pagrindo laikė save žvaigždėmis. Tad kildavo įvairių konfliktų, net ir muštynių. Bet bendram reikalui tai nepakenkė. Žozė iš kiekvienos situacijos sugebėdavo išspausti naudos sau ir komandai.
- Ar jis iš tiesų yra ypatingas?
- O kaip jūs manote? Jis laimėjo visus šalių, kuriose jam teko dirbti, čempionatus. Du kartus triumfavo Čempionų lygoje. Mažų mažiausiai jis yra vienas iš trijų geriausių pasaulio trenerių.
Trenerio mentalitetas
- Dabar jau jūs pats darbuojatės trenerių štabe. Ar sunku buvo įveikti savyje futbolininką?
- Per gyvenimą sutikau daug trenerių ir iš kiekvieno mėginau perimti, kas geriausia, bet ne iš karto supratau, kokia gi yra pagrindinė trenerio veiklos užduotis. Dabar jau aiškiau. Futbolininkas galvoja tik apie save, o štai treneris turi galvoti apie visą komandą. Ne tik apie tuos vienuolika, kurie tuo metu žaidžia aikštėje, ir ne tik apie tuos septynis, kurie sėdi ant atsarginių suolelio. Bet ir apie tuos, kurie tuo metu nepatenka į rungtynėms registruojamų žaidėjų sąrašą. Treneris turi galvoti apie visus futbolininkus ir teisingai sudėlioti prioritetus. Galbūt tas, kuris šiuo metu yra tik atsarginis, kitose rungtynėse išgelbės komandą nuo įvarčio. Taigi, trenerio pasirinkimo kaina yra labai didelė. Po ilgos futbolininko karjeros, kai reikėjo atsakyti tik už save, pereiti į naują režimą nebuvo lengva.
- Kada pagalvojote, kad reikėtų užbaigti futbolininko karjerą?
- Dar tada, kai žaidžiau Portugalijoje. Lisabonos „Belenenses“ ekipoje man plyšo raumuo ir tada supratau, kad karjeros pabaiga jau ne už kalnų. O kai užlipau ant dirbtinių JAV futbolo aikščių, visos buvusios traumos išlindo į paviršių. Ypač kankino kirkšnies skausmai. Gydytojai niekuo negalėjo padėti, tad galiausiai nusprendžiau sustoti. Amerikoje baigiau trenerių kursus, gavau licenciją. Bet netikėtai mano senas bičiulis Konstantinas Sarsanija pasiūlė man atvykti į Rusiją ir padėti jo treniruojamam Voronežo „Fakel“.
- Kaip susipažinote su Maskvos „Lokomotiv“ treneriu Ž.Kuseiru?
- Susipažinome, kai jis 2008 metų rudenį tapo Lietuvos futbolo rinktinės vyriausiuoju treneriu. Ten ir susidraugavome. Praėjusią vasarą jis pradėjo treniruoti Maskvos „Lokomotiv“, netrukus sužinojau, kad jis ieško pagalbininko, kuris ne tik kalba rusiškai ir portugališkai, bet šiek tiek supranta ir futbolą. Anksčiau jau buvau užbaigęs futbolininko karjerą, bet vėliau supratau, kad šiek tiek paskubėjau. Sunku ir apsakyti, kiek darbo įdėjau, kad vėl grįžčiau į didįjį futbolą. Ir būtent tada, kai pradėjau vis geriau jaustis aikštėje, sulaukiau „Lokomotiv“ pasiūlymo. Pagalvojau ir supratau: tai ir yra ženklas, kad atėjo laikas užbaigti futbolininko kelią.
Edgaras Jankauskas
Gimė 1975 m. kovo 12 d.
Klubai
1991-1996 m. Vilniaus „Žalgiris“ 93 (41)
1996 m. Maskvos CSKA 18 (9)
1997 m. Maskvos „Torpedo“ 29 (10)
1997-1999 m. Briugės „Brugge“ 52 (16)
2000-2002 m. „Real Sociedad“ 56 (19)
2002 m. Lisabonos „Benfica“ 12 (8)
2002-2004 m. „FC Porto“ 64 (19)
2004-2005 m. Nicos „OGC Nice“ 24 (2)
2005-2007 m. Edinburgo „Hearts“ 37 (9)
2007-2008 m. „AEK Larnaca“ 15 (5)
2008 m. Lisabonos „Belenenses“ 5 (0)
2008 m. Rygos „Skonto“ 10 (2)
2009 m. Vilniaus REO 4 (8)
2009-2010 m. „New England Revolution“ 14 (2)
2011 m. Voronežo „Fakel“ 4 (0)
Lietuvos rinktinė
1995-2010 m. Lietuva 56 (10)
(Metai, komanda, rungtynės, įvarčiai)
Laimėjimai
1998 m. Belgijos čempionas
2003 ir 2004 m. Portugalijos čempionas
2003 m. Portugalijos taurės laimėtojas
2003 m. UEFA taurės laimėtojas
2004 m. UEFA Čempionų lygos laimėtojas
1997, 1998, 2000, 2001 ir 2004 m. geriausias Lietuvos futbolininkas
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Sporto žmonės"
