„V“- tai pergalė!

V.Čerčilio gyslomis tekėjo indėnų kraujas

Ne. Politiko tėvas - anglas, motina - amerikietė Dženi Džerom (Jennie Jerome). Pasak šeimos legendos, jos prosenelė Ana Beiker buvo pusiau irokėzė. V.Čerčilio anūkas, kuris yra visiškas jo bendravardis, pateikia tris argumentus: jos atvaizduose matyti, kad moteris turi indėniškų bruožų; ji gimė irokėzų gyvenamoje teritorijoje; ši informacija buvo perduodama iš kartos į kartą, nes tais laikais tokia giminystė galėjo pažeminti visos šeimos statusą visuomenėje. Tačiau Čerčilių giminės istorikė Elizabet Snel (Elisabeth Snell) rašo, kad Ana buvo išeivių iš Anglijos dukra, gimė Kanadoje, Naujosios Škotijos provincijoje, o į Niujorko valstiją, kurioje gyveno irokėzai, persikėlė jau ištekėjusi.

Čerčilis išpopuliarino ženklą „V“

Kai kada V.Čerčilis rodydavo du pirštus, atsukęs delno užpakalinę pusę į išorę, nors kiti yra premjerą įspėję, kad taip rodomas ženklas yra nepadorus.

Iš tiesų ženklas „V“ (Victory - pergalė) yra žinomas vėliausiai nuo XX a. pradžios: senoje kino juostoje vienas darbininkas rodo kamerai du pirštus, nors tai buvo veikiau įžeidžiamas gestas. Su pergale ženklą „V“ imta sieti per Belgijos ministrą Viktorą de Lavelė (Victor de Laveleye), pabėgusį į Londoną nuo nacių. 1941 m. sausį radijo laidoje Belgijai jis bendrapiliečiams pasiūlė kreida ant sienų rašyti ženklą „V“ kaip pasipriešinimo okupantams simbolį. Ženklas labai išpopuliarėjo flamandų (vrijheid - laisvė) ir prancūzų (victoire - pergalė) gyvenamose teritorijose; patiko jis ir anglams (victory - pergalė).

Jis išgarsėjo, pabėgęs iš nelaisvės

Taip. 1899 m. kaip laikraščio „Morning Post“ karo reporteris jis atvyko į Pietų Afriką, kur anglai kovojo su būrais - daugiausia olandų kilmės persikėlėliais. Kai žurnalistas važiavo šarvuotu traukiniu su būriu kareivių į žvalgybą, priešas atakavo britus, ir V.Čerčilis pateko į nelaisvę. Jis buvo nusiųstas į stovyklą Pretorijoje, iš kurios kartą naktį tiesiog pabėgo, perlipęs per tvorą. Būrai paskelbė apdovanosiantys tą, kuris padės jį sučiupti, ir apie tai pranešė kiti britų žurnalistai. Anglija sekė nesėkmingas bėglio paieškas, o jis kelias dienas slėpėsi anglies šachtoje, paskui prekiniame vagone nusigavo iki portugalų valdų Rytų Afrikoje. 1900 m. vasarą korespondentas grįžo į tėvynę, ir ten buvo sutiktas kaip didvyris. Iškilęs ant šios populiarumo bangos, V.Čerčilis pirmą kartą laimėjo rinkimus ir tapo parlamento nariu.

Britų premjeras - terminų „geležinė uždanga“ ir „šaltasis karas“ autorius

Ne. Bent jau nuo XVIII a. pabaigos teatruose geležine uždanga būdavo izoliuojama scena, jeigu joje kildavo gaisras, kad ugnis nepersimestų į žiūrovų salę. 1920 m. keliautoja Etelė Snouden (Ethel Snowden), aprašiusi kelionę į SSRS, taip pavadino kapitalistinių šalių ir sovietų šalies sieną: „Pagaliau atsidūrėme kitoje geležinės uždangos pusėje.“ O terminą „šaltasis karas“ 1945 m. straipsnyje pirmą kartą pavartojo rašytojas Džordžas Orvelas (George Orwell). Jame Dž.Orvelas prognozavo padėtį, kai šalys, turinčios branduolinį ginklą, nesiryš nei jo panaudoti, nei visiškai jo atsisakyti. Rašytojo nuomone, atominė bomba gali padaryti galą plataus masto karams, sukurdama „pasaulį, kuris nėra pasaulis“. Tokią padėtį jis ir pavadino šaltuoju karu.

Per Antrąjį pasaulinį karą Čerčilis neliepė ginti Koventrio, nors žinojo apie ruošiamą bombardavimą

Ne. Pasakojama, kad Čerčilis šią informaciją gavo iššifravus vokiečių šifravimo mašinos „Enigma“ kodą. Jeigu jis būtų davęs įsakymą miestą ginti, priešai būtų supratę, kad britai skaito jų pranešimus, pakeitę kodą ir visas dešifruotojų darbas būtų nuėjęs perniek. Premjeras neva pasirinko išsaugoti paslaptį ir Koventrį paaukojo. Iš tiesų, britų žvalgyba turėjo duomenų, kad ruošiamas didelis puolimas, bet tikslios vietos nežinojo. Analitikai buvo linkę manyti, kad pasirinktas Londonas ir artimiausios grafystės. Vos paaiškėjo, kad tikrasis tikslas - Koventris, jam ginti buvo mestos visos pajėgos.

Jis yra aforizmo „Stalinas gavo Rusiją su žagre, o paliko ginkluotą branduoliniu ginklu“ autorius

Ne. Šis mitas buvo paneigtas 2005 m. Garsioji citata V.Čerčiliui priskiriama 1988 m. kovo 13 dieną laikraštyje „Sovetskaja Rosija“ paskelbtame straipsnyje, pasirašytame Ninos Andrejevos. Istorikas Valerijus Lebedevas įrodė, kad visame išlikusiame V.Čerčilio archyve nei tokios, nei panašios frazės nėra. Populiarios citatos autorius - britų publicistas Izaokas Doičeris (Isaac Deutscher), 1953 m. paskelbęs straipsnį, kuriame buvo tokie žodžiai: „J.Stalino istorinių laimėjimų esmė yra ta, kad jis gavo Rusiją su žagre, o palieka su branduoliniais reaktoriais.“

Dėl V.Čerčilio Anglijos karalienė pažeidė etiketą

Taip. Karalienės nedera versti laukti, todėl į visus renginius ji atvyksta paskutinė, o išeina pirma. Bet į gedulingas pamaldas Šv.Pauliaus katedroje Elžbieta II atvyko anksčiau, negu pasirodė giminaičiai, lydintys karstą su mirusio politiko palaikais, o iš bažnyčios išėjo jau po jų. Privilegiją įeiti į bažnyčią paskutinei karalienė perleido V.Čerčilio šeimai. Giminaičiai buvo dėkingi už tokį „nuostabų ir jaudinamą“ gestą.

Vinstonas Čerčilis

1874 - gimė anglų aristokratų šeimoje Oksfordšyro grafystėje.

1888-1893 - mokėsi Herou mokykloje.

1893-1894 - įgijo karinį išsilavinimą Sandhersto karo akademijoje.

1896-1897 - per karinę kampaniją Indijoje dirbo žurnalistu.

1900 - pirmą kartą išrinktas į parlamentą.

1908 - vedė Klementiną Hozjer (Clementine Hozier). Pora susilaukė 5 vaikų.

1908-1910 - prekybos ir pramonės ministras.

1910-1911 - vadovavo Vidaus reikalų minsiterijai.

1911-1915 - ėjo Admiraliteto pirmojo lordo pareigas.

1915-1916 - dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare.

1917-1929 - tęsė karjerą vyriausybėje.

1939 - vėl paskirtas pirmuoju Admiraliteto lordu.

1940-1945 - D.Britanijos ministras pirmininkas.

1946 - pasakė kalbą Fultone, kuri yra laikoma šaltojo karo atskaitos tašku.

1951-1955 - vėl užėmė ministro pirmininko postą.

1953 - pelnė Nobelio literatūros premiją.

1965 - nuo insulto mirė Londone. Palaidotas Bleidone, Oksfordšyro grafystėje.