„Pinup Girls“ Viktorija ir Simona: „Nereikia manyti, kad esame tobulos“

-    Visai neseniai pristatėte naują kūrinį „Ar tu girdi“. Jis linksmas ir, kaip sakote, praskaidrinantis bet kokią niūrią rudens dieną. O kaip pačios kovojate su rudenine depresija?

Viktorija: Aš tokios neturiu. Yra šiltų drabužių, kurie viską išsprendžia.

Simona: O man kartais būna. Kai už lango lyja, šalta, namuose taip gera būti su šilta pižama. Jei tokiomis akimirkomis žinai, kad reikia kur nors eiti, būna labai sunku prisiversti. O tuo labiau keltis ryte. Man apskritai keltis anksti yra peilis, tragedija, bet visada sakau, kad viskas priklauso tik nuo nusiteikimo. Galima atsikelti ir sakyti, kaip viskas blogai, kokia aš negraži ir panašiai. Arba galima sakyti, kad jei lyja, tai lyja, pasiimsiu skėtį. Viskas priklauso nuo požiūrio. Savo daina mes ir siunčiame žinią, kad nors ir kas būtų blogai, žinok, rytojus bus geresnis. Šiuo kūriniu norėjome suteikti daugiau pozityvių minčių.

-    O gal niūrų rudenį jums jau praskaidrina artėjančios Kalėdos? Ar dar anksti apie jas galvoti?

Simona: Kadangi gruodžio tvarkaraštis pas mus jau sparčiai pildosi koncertais, filmavimais, pasirodymais, iš tiesų jau pradedame po truputį galvoti apie Kalėdų laikotarpį. Liko visai nedaug - vos mėnuo, todėl jau pradedame po truputį galvoti ne tik apie tai, kokių norime naujų įvaizdžių, bet ir apie tai, ką norėsime padėti po eglute artimiems žmonėms.

Viktorija: Man apie artėjančias Kalėdas visada primena didėjantis šventinių lempučių kiekis mieste ir papuoštos parduotuvių virtinos. Tada pradedu jausti artėjančias Kalėdas.

-    Tai pradedate ruoštis anksčiau, kad paskui ta Kalėdų depresija neapimtų?

Simona: Tikrai taip.

Viktorija: O aš esu tas žmogus, kuris dovanas perka paskutinę minutę. Bet negaliu to pavadinti depresija, gal daugiau stresas.

-    Dar grįžkime prie jūsų naujojo kūrinio. Jis daugiau skirtas klubams, naktiniam gyvenimui. Ar jūsų gyvenime naktinės linksmybės egzistuoja, ar mieliau vakarus leidžiate namuose?

Simona: Esame normalūs žmonės, tai, žinoma, retkarčiais nueiname į klubus. Aišku, neleidžiame ten kiekvieno savaitgalio, bet nueiti pasišokti su draugėmis – kodėl gi ne. Svarbu, kad viskas būtų saikinga ir protinga.

Viktorija: Bet reikia pripažinti, kad neiname jaunyn. Palyginti su tuo, kaip viskas būdavo anksčiau, tikrai eidavome ir daugiau, ir dažniau, ir visur, kur tik buvo įdomu. Dabar tų išėjimų yra mažiau.

Simona: Tiesa, dabar dažniau norisi draugus pasikviesti pas save į namus, paruošti skanią vakarienę. Bet būna tokių dienų, kai, tarkime, suvažiuoja visos draugės – viena iš Airijos, kita iš Amerikos, trečia iš Marijampolės, todėl normalu, kad norisi pasipuošti ir kur nors išeiti. Be to, namie niekas neleidžia leisti garsiai muzikos iki keturių ryto ir šokti pagal „Beyonce“.

-    Pačios važinėjate koncertuoti ir į kitas šalis. Ar labai skiriasi tas naktinis gyvenimas čia ir svetur?

Simona: Mes važiuojame ten dirbti, todėl nelabai ir žinome, kaip ten žmonės linksminasi. Galime pasakyti tik tiek, kad ten nuo scenos matome beveik tokį patį vaizdą kaip ir čia, Lietuvoje.

Viktorija: Daug kas priklauso ir nuo šalies. Tarkime, kai buvome Azerbaidžane, ten kitokia kultūra, kitoks gyvenimo būdas, tai kitaip žmonės ir linksminasi, bet ten, kur yra panaši kultūra, vaizdas nuo scenos nesiskiria.

Simona: Linksmintis visur gerai, kur gera kompanija.

-    O jūs tarpusavyje esate gera kompanija?

Simona: Mes puiki komanda.

Viktorija: O taip. Tiek, kiek mes visko patyrėme kartu su Simona, istorija nutyli.

Simona: Iš tiesų su Viktorija buvo visko: ir džiaugsmo, ir ašarų. Per šešerius metus viena kitą matėme visokias – ir linksmas, ir liūdnas, ir viena už kitą džiaugėmės, ir pykomės. Nesame tik susimušusios. Džiaugiuosi, kad su Viktorija esame tokios draugės, kurios viena kitai gali paskambinti nors ir naktį ir pasikalbėti. Nesame draugės vien dėl to, kad dainuojame vienoje grupėje.

-    Yra dalykų, dėl kurių jūsų nuomonės visiškai išsiskiria?

Viktorija: Žinoma. Ir tai visiškai normalu. Nesame vienas žmogus. Bet visais klausimais dėl grupės randame kompromisą. Nenorime, kad kas nors liktų nepatenkintas, todėl ieškome aukso viduriuko. Be to, turime vadybininkę, kuri pataria, pasako pastabas, ir galų gale viską puikiai suderiname. Aš gal dažniausiai būnu tas žmogus, kuris iš visų mūsų trijų turi kitokią nuomonę, bet nusileidžiu, prisitaikau, nes žinau, kad bus gerai.

-    Kalbant apie patarimus ir pastabas – kieno patarimais pasitikite, o į kuriuos numojate ranka?

Simona: Man labai svarbi šeimos nuomonė. Mano vyro, mano sesers, mamos, draugių. Tų žmonių, kurie mane pažįsta daug metų. Jie moka tas pastabas pasakyti. O tuos, kas pila pamazgas komentaruose, mes jau išmokome nekreipti dėmesio. Aš tik nesuprantu vieno – jei tau nepatinka, tai kam domiesi? Man irgi daug kas nepatinka. Bet niekada neleidžiu sau prieiti ir to pasakyti. Jei jam gerai, jis daro savo darbą, tegu. Kas tu toks, kad ateitum ir aiškintum, ką kam daryti. Kaip sakoma, pasiimk mano batus, pereik mano kelią ir tada pasikalbėsime. Bepigu komentuoti tiems, kas nė karto nestovėjo scenoje, nė karto nedavė interviu, nė karto nebuvo mūsų kailyje.

-    Bet, matyt, daugeliui jūsų tie batai ir jūsų tas kailis iš šalies atrodo labai patogus ir šiltas...

Simona: Tikiu, tai normalu. Juk dabar dalis gyvenimo vyksta socialiniuose tinkluose, kur žmonės afišuoja tik geriausius dalykus. Juk niekas nerodo, kad žliumbia. Kelia nuotraukas tik su tobulu makiažu ir „Prados“ rankinukais. Bet kyla klausimas, kiek tikras esi tuose socialiniuose tinkluose? Džiaugiuosi, kad mes socialiniuose tinkluose esame tokios pat kaip ir gyvenime. Nesame nei tobulos, nei pinigais aptekusios. Būkime „biedni“, bet teisingi. Niekas mūsų muzikos padangėje „nekakoja babkėmis“. Gal daug kam atrodo, kad jei imsi dainuoti, tai imsi vartyti milijonus. Taip nėra. Mes visi dirbame. Tikrai nebus taip, kad vien dainuodama ir būdama graži, tapsi milijoniere.
 
Viktorija: Iš tikrųjų spauda, televizija ir patys žymūs žmonės piešia tokį paveiksliuką, tarsi labai gerai ir turtingai gyventų. Prisimenu, kaip pati anksčiau žiūrėdavau per televiziją į tas žvaigždes ir svajodavau, kad ir aš būsiu dainininke, uždirbsiu daug pinigų. Visa tai išsipildė, ko norėjau, bet milijoniere aš netapau. Taip, iš to gyventi galima, bet tikrai ne taip, kaip piešiama.

Simona: Galima iš to pragyventi, bet pirkti, tarkime, kasdien labai prabangių dalykų, mes negalime. Nereikia maivytis ir visiems įrodinėti, kad gyvename oligarchų gyvenimą. Visi skrenda su tomis pačiomis pigiomis avialinijomis. Niekas neturi privačių lėktuvų, bet daugelis piešia gerokai pagražintą gyvenimą, nei jis yra iš tikrųjų. Ir jei tie komentatoriai bent įsivaizduotų, kiek tu įdedi darbo, streso, kiek savęs pačios turi paaukoti, kad būtum toje grupėje, kad būtum gera, kad nesusirgtum žvaigždžių ligomis, kad būtum savo vietoje, gal nustotų taip dergti. O jiems atrodo – atėjai, pastrakaliojai, pasipuošei, padainavai. O tai sunkus gyvenimas. 

Viktorija: Bet niekas nepagalvoja, kad labai dažnai mums tenka važiuoti ketvirtą ryto iš Klaipėdos į Vilnių, knapsoti prie vairo ir panašiai.

Simona: Kita vertus, niekas nevertė mūsų pasirinkti tokio kelio. Nesame čia per prievartą. Esame čia, nes mums tai patinka. Jei mums viskas gerai, tai kodėl turėtume to atsisakyti?

-    O kalbant apie pinigus, kam niekada jų negailite?

Simona: Niekada negailiu kokybiškoms veido priemonėms – kremams, galiu jų turėti šimtus buteliukų, ir – aš geriau nepavalgysiu, bet nusipirksiu kvepalus.

Viktorija: Aš pirmiausia galvoju apie sveikatą. Geriau nenusipirksiu kokio nors brangaus daikto, bet nusipirksiu brangesnių vaistų ar pasidarysiu tyrimus.

Simona: Žinoma, sveikata yra svarbiausia. Dėl to niekas nesiginčija. Tą jau supratau per pastaruosius metus, per kuriuos ne kartą teko gydytis.

-    Matyt, sveikatai kenkia ne tik patiriamas stresas, bet ir spartus gyvenimo tempas. Kiekviena turite papildomos veiklos – Simona išplėtojo drabužių ženklą „Nunu“, Viktorija tapo paveikslus. Bet kitados Viktorija, kiek žinau, svajojo realizuoti save kaip interjero dizainerę. Kaip yra dabar? Ta svajonė dar gyva?

Viktorija: Mano papildoma veikla yra tapyba, tapau pagal užsakymus, kurių yra tikrai nemažai. Kartais net pykstu ant savęs, kam tiek užsakymų priimu, net nebelieka laiko kūrybai. O dėl interjero dizaino, kasdien galvoju, kad gal ateis laikas, kai ryšiuosi tam. Nes to vis dėlto reikia mokytis. Negaliu ateiti ir sakyti, kad esu interjero dizainerė, nes mačiau gražią sofą ar įrengiau savo studiją. Tam reikia skirti laiko. O metai jau nebe tie. Reikia pagalvoti ir apie šeimą.

-    O gal sulauksime ir tavo asmeninės parodos?

Viktorija: Parodos nebus, kol neturėsiu savo paveikslų. Kol kas tapau tik pagal užsakymus, žmonių portretus ir pan. Tiesa, vieną mano paveikslą turi ir Simona. Kitados ji man užsiminė, kad norėtų. Artėjo jos gimtadienis, vis galvojau, ką padovanoti. Ji viską turi, viską gali nusipirkti, o jei nenusiperka, vadinasi, nenori. Taigi likus gal kokiai savaitei iki gimtadienio, mečiau visus savo darbus ir puoliau prie Simonos paveikslo.

Simona: Mano senelis tapydavo, todėl jaučiu nostalgiją tapytiems darbams. Su Jonu (Jonas Nainys – Simonos vyras – red. past.) turime net specialią dėžutę, kur dedame visokius gerbėjų mums atsiųstus įvairius piešinius. Aišku, jų nekabinu ant sienos, todėl labai džiaugiausi, kai Viktorija man įteikė tikrą paveikslą.

-    O ką dar gerbėjai dovanoja?

Simona: Esu gavusi šakotį, pirštines.

Viktorija: Kažkada gavome pėdkelnių.
 
-    Pliušinių žaislų era baigėsi?

Simona: Jų era baigėsi dar tada, kai buvau grupėje „Mokinukės“. Mano mama tada buvo padariusį tokią „instaliaciją“ iš tų visų žaislų – vamzdį, kuris driekiasi nuo radiatoriaus ir eina į kitą butą, visą jį aprišo pliušiniais žaislais.

Viktorija: Iš mažų mergaičių dažnai gauname apyrankių, pakabučių.

-    Kalbant apie gerbėjus, koks yra šiandienis jūsų muzikos klausytojas?

Simona: Mūsų klausytojai labai įvairūs. Yra mamų, siunčiančių vaizdo įrašus, kur jų mergaitės stovi prieš televizorių, kuriame groja mūsų daina, o mergaitės pagal ją šoka. Arba užmiega vaikai tik per mūsų dainą. Yra paauglės. Ir mūsų močiutės mūsų gerbėjos. Gal viduriukas – apie 25 metai. Labai džiaugiamės, kad mūsų klausosi ne tik vaikinai, bet ir daug merginų. Jos išsirikiuoja prie scenos. Man labai smagu, kad moterys nevengia viena kitai pasakyti komplimentų, kad gražiai atrodo, kad gražus sijonas ar kad labai geras „pravadoškes“ pasidarė.

-    Matyt, ir atsakomybė jums tenka nemaža, kai esate pavyzdys kitiems, ypač paauglėms?

Simona: Žinoma, kad taip. Tik nereikia idealizuoti tų žinomų žmonių ir galvoti, kad jie yra be trūkumų. Jei tos jaunos mergaitės įsivaizduoja, kad esame tobulos, nedarome jokių klaidų, taip nėra.

Viktorija: Nereikia galvoti, kad turime idealias figūras ar pan. Kartais mes tuos pūstus sijonus dėvime vien tam, kad paslėptume išsipūtusius pilvus. Jei būtų idealios figūros, gal ir būtume aptemptomis suknelėmis.

-    Kalbant apie figūras, ar kreipiate dėmesį į tai, ką valgote. Laikotės dietų?

Simona: Nelabai paisau, ar maistas yra ekologiškas, ar ne. Mano mama turi didelį daržą, iš jos gaunu ekologiškų maisto produktų, bet pati nelekiu ieškoti jų į parduotuvę. Man patinka namie ruošti maistą, patinka ir į restoraną nueiti. Labai paprastai žiūriu į visa tai.

Viktorija: Mano gyvenime viskas panašiai. Nors būdavo visokių etapų. Kadangi labai mėgstu saldumynus, buvo laikotarpis, kai juos valgiau ir pusryčiams, ir pietums, ir vakarienei. Normalaus maisto jau ir nebenorėjau. Tokia mityba labai greitai paveikė ir kūną, ir odą. Po to nuotykio su saldumynais ėmiau labiau prisižiūrėti. Prieš metus pradėjau sportuoti. Kad matytųsi rezultatas, derinu ir maistą. Pavyzdžiui, perku tik vištos krūtinėlę, jau nepamenu, kada valgiau kitas dalis. Bet būna, kad suvalgau ir picos, ir mėsainių. Kartą per savaitę leidžiu sau pasilepinti. O jei nuvažiuoju pas mamą, žinau, kad lepinsiuosi visą savaitę. 

Simona: O aš esu išbandžiusi įvairių dietų. Keturiolika dienų laikiausi japoniškos dietos, laikiausi sulčių dietos, bandžiau Vaikulės dietą, bet rezultatai yra labai trumpalaikiai. Geriausia dieta yra sportas ir saikas. Gali valgyti viską, bet su protu.

Viktorija: Kalbant apie dietas, prisiminiau vieną įvykį. Tuomet buvo praėję metai po atrankos į grupę. Būtent tada aš ir valgiau labai daug saldumynų. Kai atvažiavau dirbti, pamačiau vadybininkų veidus, kai jie į mane pažvelgė. Pasakė, kad turime apie mėnesį pasiruošimams ir kad man reikėtų prisižiūrėti. Ėmiau laikytis dietos – valgiau tik obuolius. Po kurio laiko žalių valgyti nebegalėjau, valgiau keptus, tarkuotus. Galų gale tas svoris nukrito, nes norėjosi startuoti puikia figūra, bet pradėjo temti akyse ir supratau, kad ilgai taip neištversiu. Savaitę truko mano tie obuoliai, paskui pradėjau normaliai maitintis, tik saikingai.

-    Visa tai jau praeityje. O kas laukia ateityje? Kokių turite svajonių, tikslų?

Viktorija: Yra senas geras posakis – tu planuoji, o Dievulis juokiasi. Bet svajoti visada reikia.

Simona: Mes visada turime planų. Planavome dainą leisti anksčiau. Bet išėjo kaip išėjo. Naujos dainos, programa, koncertai. Labai džiaugiuosi, kad dabar per savo koncertus mums nebereikia dainuoti „koverių“, turime pakankamai savo kūrinių.

Viktorija: Jau seniai svajojame apie savo antrąjį albumą, bet reikia daug dainų, kad tą padarytume. Todėl garsiai apie tai nekalbame.

Simona: Esame iš tų, kas kalba po fakto. Manęs net kažkas klausė, ar dar grupė „Pinup“ yra. Bet jei jūs mūsų nematote kiekvienoje laidoje, jei neskaitote apie kiekvieną mūsų pirstelėjimą, tai nereiškia, kad mūsų nėra. Ne, mes tiesiog sistemingai darome savo darbą, nelipame niekam per galvas, nesiveliame į jokius skandalus, mes tiesiog padarome darbą ir tada jį pristatome.

-    O kaip „Eurovizija“? Niekada negalvojote sudalyvauti?

Viktorija: Ne. Man atrodo, kad „Eurovizijos“ daugiau reikia tiems, kam reikia savotiško tramplino. Daugybę atlikėjų pirmą kartą išgirdome būtent per „Euroviziją“. Jie taip tampa žinomi, sėkmingai dainuoja toliau. Pačioje grupės pradžioje turėjome tokių minčių, bet nutarėme eiti kitu keliu. Daugiau apie tai ir negalvojome. Be to, šis konkursas yra labai didelė atsakomybė.

Simona: Ir aš, ir Viktorija esame labai jautrios. Net nežinau ar norėčiau, kad mane paskui taip skalbtų visa Lietuva. Turi turėti labai tvirtą šydą, kad tai atlaikytum, nes vis tiek visiems neįtiksi. O nueiti vien dėl reklamos gal ir reikėjo prieš daug metų, bet šiuo metu mums to nereikia. Mes žinome savo vietą, savo norus, siekius, o „Eurovizija“ niekada nebuvo mūsų tikslas.

-    Kaip manote, šiandien pradedantiesiems atlikėjams lengviau ar sunkiau prasimušti į sceną? Nes, viena vertus, yra socialiniai tinklai, kita vertus – didelė konkurencija...

Viktorija: Galbūt šiek tiek lengviau. Nes tame pačiame „Youtube“ kanale galima atrasti daug talentingų žmonių, kurie dainuoja, rodo save ir pan. Ne vieną dainininką taip yra pastebėję prodiuseriai.

Simona: Žinoma, kad konkurencija šiandien irgi yra didelė, bet tokia ji buvo visada, tiesiog nebuvo taip gerai matoma. Visiems atrodė, kad esi vienintelis toks dainuojantis.

Viktorija: Tie patys muzikiniai šou yra puiki galimybė. Į juos ateina daug žmonių, turinčių  puikų balsą, bet daugeliui jų vis kažko trūksta. Pasibaigia šou, publika jiems paploja, o daugiau apie juos niekas nieko ir nebegirdi.

Simona: Tai čia klausimas, ko reikia labiau – ar labai gerai dainuoti, bet niekam nebūti įdomiam, ar geriau jei kokią natą ir pro šoną trauksi, bet būsi asmenybe. O mes niekada nebandėme būti -iausiomis. Man „neparkė“, jei kas nors nepavyksta. Man atrodo, visiems būna tokių dienų lyg tyčia. Aš džiaugiuosi, kad mes nuo pat pradžių pasirinkome save klausytojams pristatyti tokias, kokios esame. Niekada nesakėme, kad esame tobulos, tobulai dainuojame ir tobulai atrodome. Mes rodėme, kad būname ir be makiažų, ir knarkiančios, ir pavargusios, ir nervingos.

-    Kaip manote, asmenybe yra gimstama ar išmokstama ja būti?

Simona: Manau, kad gimstama, bet žmogus, gimęs su labai didele charizma, gali ją labai greitai užgesinti, jei aplinkiniai jam nuolat kartos – nedaryk to, nedaryk ano. Jis bijos atsiskleisti. Kad ir koks įdomus būsi viduje, jei niekas iš šono tau nepasakys – esi gražus, nuostabus, sakyk, kalbėk, dainuok, eik, kurk, vargu ar išdrįsi pabandyti. Svarbu daryti.

Viktorija: Kalbant apie tuos pačius socialinius tinklus – žmonės, sekdami kitus, darosi vienodi. Jie seka žinomus žmones ir juos kopijuoja. O viskas, ko reikia – tebūti savimi.


DOSJĖ

Simona Nainė gimė 1988 m. rugpjūčio 13 d.

Dainavo grupėje „Mokinukės“, dabar – grupėje „Pinup“

2013 m. ištekėjo už radijo ir TV laidų vedėjo „radisto“ Jono Nainio


Viktorija Sutkutė gimė 1989 m. birželio 11 d.

Nuo 2011 m. grupės „Pinup“ narė

Netekėjusi, turi širdies draugą

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“