Kūrėja su direktorės privilegija

- Ar visuomet svajojai apie verslininko kelią?

- Nors esu baigusi verslo vadybos studijas, apie verslininkės kelią negalvojau. Daugiau nei dešimtmetį mano mama turėjo verslą - parduotuvę „Adatytė“, prekiaujančią siuvimo reikmenimis, kiek trumpiau joje buvo teikiamos siuvimo ir taisymo paslaugos. Ilgą laiką raukydavausi pagalvojusi, kad galėčiau plėtoti jos verslą, ir ieškojau savęs kitur. Kokių darbų tik nedirbau: turėjau veiklos, susijusios su renginių organizavimu, dirbau administratore ortopedijos paslaugas teikiančioje įmonėje ir pan. Tačiau formalus kostiumėlis ne man. Prieš trejus metus, kai įkūriau drabužių prekės ženklą „Adatytė“, dar dirbau ir kitame darbe, o drabužių kūrimas tebuvo papildoma veikla. Tačiau jau dvejus metus pagrindinė mano veikla - „Adatytė“.

- Kaip vis dėlto nutiko, kad grįžai į  mamos verslą?

- Paskatino ekonomikos krizė, kuriai esu dėkinga, ir užsibrėžtas tikslas – baigti magistro studijas, kurios nebuvo atidėtos, net kai laukiausi. Nuo mažų dienų pati užsidirbdavau pinigų, tad pagalbos nenorėjau prašyti nei vyro, nei tėvų. Kadangi iš mamos išmokau siūti, sumaniau jos siuvykloje rastas atraižas panaudoti pagalvėlėms ir pliušiniams žaislams gaminti ir juos pardavinėjau mugėse. Jau seniau pradėjusi siūti drabužius sau, pradėjau kurti ir kitiems. Semestrą studijavau drabužių konstravimą, bet greitai supratau, kad dirbti visu etatu, auginti dukrelę ir studijuoti dvi specialybes vienu metu sudėtinga. Magistro studijas Mykolo Romerio universitete baigiau, o drabužių konstravimo mokslai kol kas liko planuose. Atėjau į parduotuvę pas mamą, pakeitėme verslo pobūdį – pradėjome kurti ir siūti rūbus, kokių, mums atrodė, Lietuvoje trūksta, kokių man pačiai norėjosi. Kadangi tai prasidėjo kaip šeimos verslas, norėjau savo prekės ženklui suteikti istoriją - pavadinau jį „Adatyte“.

- O ar lengva plėtoti tėvų verslą, ar visgi lengviau įkurti savo?

- Sunku pasakyti. Iš tiesų įkūrusi prekės ženklą apie šį verslą žinojau nemažai, juk nuolat padėdavau mamai jos parduotuvėje ir siuvykloje , žinau, kas ir kaip ten vyksta. Buvo lengviau, nes nereikėjo ieškoti darbuotojų, mamai dirbusios siuvėjos visuomet galėdavo padėti. Jei ne mamos suteiktos siuvimo pamokos, nebūčiau pati pradėjusi tokios veiklos. Nepaisant to, prieš 3 metus, kai atsirado drabužių prekės ženklas „Adatytė“, buvo nelengva įrodyti žmonėms, kad lietuviška gamyba ir rankų darbas yra vertingas ir vertas savo kainos. Rodos, tiems kūrėjams, kurie panašios veiklos imasi dabar, yra lengviau. Jiems jau nereikia aiškinti klientams, už ką jie moka, svarbiausia, kad jie išliktų originalūs ir išmanytų viešuosius ryšius.

- Kokia yra „Adatytė“?

Tai jaunas, veržlus drabužių prekės ženklas, skirtas tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Geriausiai šį ženklą apibūdina šūkis „Laisva, patogu, ryšku“. Netaikau į jokį konkretų žmonių  segmentą, kuriu tai, kas patinka man. Todėl mano gaminius dažniausiai renkasi žmonės, kiek panašūs į mane – šiek tiek priėdę velnių (Juokiasi). „Adatytės“ drabužius renkasi tie, kurie nebijo išsiskirti iš pilkos kasdienybės ir mėgsta spalvas. Juk mes nesiuvame juodų drabužių!

- Ar galėtum būti tik įmonės direktorė?

- Savęs dizainere nevadinu, nenoriu riesti nosies. Esu labiau kūrėja nei verslininkė. Gerbiu žmones, kurie už savo gaminius gali prašyti poros šimtų eurų, tačiau pati taip negaliu. Dažnai man malonios ir direktorės pareigos, ir kūrėjos, tačiau vien tik vadove būti nenorėčiau. Kai nekuriu porą mėnesių, labai pavargstu nuo dokumentų ir labai ilgiuosi kūrybos, tačiau jai reikia laiko ir erdvės...

- Kai kuriuos tavo verslo sprendimus taip pat galima pavadinti kūrybiškais ir labai nestandartiniais?

- Taip, „Adatytė“ nuo kitų kūrėjų ženklų kiek skiriasi. Nestandartiniai sprendimai atsirado natūraliai. Tarkim, nepristatome visiems įprastų pavasario ir žiemos asortimento kolekcijų, o drabužiai rinkoje atsiranda tada, kai sulaukia savo laiko. Bandėme rengti pavasario ir žiemos kolekcijas, tačiau jos neprigijo. Internetinė „Adatytės“ parduotuvė pradėjo veikti tik prieš metus, manau, kad žmonėms vis dar svarbu paliesti, pasimatuoti drabužį, pabendrauti su kūrėju , todėl Šv. Stepono gatvėje yra drabužių parduotuvė, nuolat ieškome naujų prekybos taškų. Pati nemėgstu pirkti internetu. Yra daugybė ryškių spalvų, tad juodai sakome ne ir nekuriame juodų drabužių.

- „Adatytė“ prekiauja Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Šiauliuose. Turite klientų užsienyje?

- Šiuo metu „Adatytės“ produkcijos galima įsigyti tik Lietuvoje, o dauguma klientų iš užsienio – latviai. Turiu plėtros planų, tačiau kol kas man pakanka ir Lietuvos. Viską apsvarstau, kartais netgi per daug. Tačiau 12 metų gyvuojanti parduotuvė „Adatytė“, 3 metus gyvuojantis to paties pavadinimo prekės ženklas visada ėjo savo keliu, ir aš tą kelią noriu išlaikyti. Greitai išgarsėjus galima greitai kristi žemyn, tad nesvajoju apie vienadienį populiarumą – noriu, kad prekės ženklas užsitarnautų savo vardą ir būtų žinomas ne vienus metus. Galiu pasiimti paskolų, pasisamdyti rinkodaros specialistų, bet neskubu. Ši veikla yra ir šeimos verslas, tad į jį kartais žiūriu kaip į vaiką: verslas dabar išmoko skaityti, vėliau išmoks rašyti ir baigs mokyklą. Atėjus laikui, bus ir plėtra.


Dosjė:

Gimimo data: 1985-02-05.

Studijos: verslo vadybos bakalauras, darnaus vystymosi vadybos ir administravimo magistras.

Laisvalaikis: aktyvus laisvalaikis, snieglentės, apsilankymai tekstilės parodose, siuvimas.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“