Senos tradicijos Japonijoje nemiršta

Japonui svarbiausia - šeima

Šiuolaikinė japonų kultūra yra glaudžiai persipynusi su praeities tradicijomis, susiformavusiomis per tūkstančius metų. Šioje ilgoje istorijoje yra daugybė ypatumų, išlikusių japonų kultūroje ir nepaveiktų kitų kultūrų įtakos dėl Japonijos geografinės padėties.

Ypač tai liečia šeimos tradicijas, kurių pagrindinė nuostata yra ta, kad vyrai turi dirbti ir aprūpinti šeimą, o moterys - rūpintis šeimos židiniu, auklėti vaikus ir rūpintis nusenusiais tėvais.

Šeima kiekvieno japono gyvenime yra svarbiausia. Pagarbus požiūris į vyresniuosius šeimos narius, pagarba tėvams, seneliams ir močiutėms, taip pat tampraus kartų ryšio išlaikymas giliai įsišaknijo japonų kultūroje.

Neretai kelios japonų šeimos kartos gyvena po vienu stogu, net turėdami galimybę gyventi atskirai. Jiems tai yra duoklė tradicijai, padedančiai stiprinti šeimos ryšius, kurti šeimos susitelkimo ir finansinio stabilumo atmosferą.

Šeima japonams yra aukščiau visko, o bendra šeimos gerovė vertinama labiau už bet kokius individualius norus.

Mergaičių ir berniukų auklėjimas skiriasi

Kai japonų šeimoje gimsta vaikas, jo mama visus su juo susijusius rūpesčius užsikrauna ant savo pečių. Japonai retai atiduoda vaikus į lopšelį arba patiki močiučių globai, paprastai pirmuosius gyvenimo metus vaikas praleidžia su mama.

Pirmuosius 5 metus vaikui leidžiama viskas, nes manoma, kad šiuo laikotarpiu ji turi pažinti pasaulį be jokių nereikalingų apribojimų, draudimų ir suaugusiųjų kišimosi, bet mama visada būna šalia jo ir jį prižiūri.

Nuo penkerių metų vaikai pradedami auklėti griežtai, jiems diegiami įgūdžiai, būtini suaugusiųjų gyvenime. Būtent nuo šio amžiaus berniukai ir mergaitės auklėjami skirtingai, jų pareigų skirtumai kasmet vis labiau pastebimi, nes berniukams ir mergaitėms jau iš pat pradžių yra parengti skirtingi vaidmenys gyvenime, atspindintys skirtingą socialinę atsakomybę.

Berniukai yra vertinami kaip būsimieji įpėdiniai ir gynėjai, atitinkamai dėmesio jiems yra skiriama daugiau, rodomas didesnis pasitikėjimas, jų nuomonė šeimoje yra svarbi, su jais tariamasi, ir apskritai jiems rodoma didesnė pagarba negu mergaitėms.

Japonams tai yra normalu, nes mergaitės - būsimos žmonos ir šeimos židinio saugotojos. Kiekviena mergaitė yra auginama kaip ideali žmona, kurios pagrindinės savybės yra ramus būdas ir geranoriškumas, kuklumas, neplepumas, paslaugumas. Japonė nuo vaikystės yra mokoma šeimininkauti, gaminti valgyti ir rūpintis vyresniaisiais šeimos nariais.

Mergaitėms taikomi mažesni išsilavinimo ir profesiniai reikalavimai; manoma, kad jos turi būti nepriekaištingos šeimininkės, mokėti skaniai gaminti, prižiūrėti vaikus, rūpintis vyru. Dauguma japonių mamų mano, kad jų dukros ateityje privalės visas jėgas skirti savo vaikams, o ne profesinei karjerai, nors pastaruoju metu pasitaiko ir išimčių.

Kaip draugauja jauni japonai

Kai japonė mergaitė sulaukia pilnametystės, ji laikoma jau pasirengusia kurti savo šeimą. Nuo tos akimirkos yra skatinamos jos pažintys su priešingos lyties atstovais ir pasimatymų laikotarpio pradžia.

Japonijoje yra visiškai nepriimta per pasimatymą merginoms ką nors dovanoti, juolab gėlių, nes su jomis yra susiję labai daug prietarų ir išankstinių nuostatų, pradedant „gėlių kalba", kuri japonams yra labai svarbi, ir baigiant nepatogumu pačiai merginai.

Kaip žinoma, važinėti taksi Japonijoje yra brangu, vadinasi, puokštę teks namo vežtis visuomeniniu transportu, o tai reiškia nepatogumų sukėlimą aplinkiniams, ko japonai tiesiog neįsivaizduoja. Todėl į pasimatymą vaikinai ateina be gėlių, o merginos į tai žiūri normaliai.

Pirmieji pasimatymai dažniausiai vyksta kavinėse, kur galima pabendrauti, geriau susipažinti, o moka - kiekvienas už save, Japonijoje taip priimta ir nieko nestebina. Japonų kultūroje ypač vertinamas mandagumas ir gebėjimas daryti gerą įspūdį.

Tai yra pagrindinės savybės, vertinamos bet kokių santykių pradžioje, o mandagumas būtinas ne tik vienas kito, bet ir padavėjų, aplinkinių žmonių atžvilgiu.

Per pirmuosius pasimatymus bandymas prisiliesti prie merginos arba paimti jos ranką gali būti neteisingai suprastas, tai leidžiama tik po to, kai pora apsispręs dėl tolesnių santykių.

Siūlymas oficialiai tapti pora gali nuskambėti iš vaikino lūpų jau per pirmąjį pasimatymą: „Tu man patinki", „Ar sutinki su manimi susitikinėti?", bet tai - dar ne rankos ir širdies siūlymas. Tai - vadinamojo kokuhaku laikotarpio pradžia, kuris yra neatskiriama pažinčių kultūros dalis.

Nuo akimirkos, kai vaikinas ir mergina oficialiai tampa pora, iki piršlybų gali praeiti nemažai laiko, kai kada - keleri metai. Apie vyro pasirengimą kitam žingsniui galima spręsti iš jo iniciatyvos merginą supažindinti su savo tėvais. Tai yra dar vienas svarbus egzaminas, kurį turi išlaikyti japonė prieš vestuves.

Čia taip pat yra nepaprastai svarbus mandagumas ir japonų etiketo laikymasis. Jei mergina patinka vaikino tėvams, netrukus ji gali sulaukti siūlymo tekėti.

Japonijoje piršlybos vyksta be ypatingų ceremonijų kaip žiedo įteikimas, paprastai vaikinas tiesiog paklausia: „Ar tekėsi už manęs?" Neretai klausimas nuskamba lyg tarp kitko, per vakarienę arba kartu žiūrint televizorių. Bet merginai šie ilgai laukti žodžiai reiškia naujo gyvenimo etapo pradžią.

Pavyzdingos žmonos

Po vestuvių japonė gauna vyro pavardę, nes Japonijos įstatymai draudžia sutuoktiniams turėti skirtingas pavardes, ir nuo tos akimirkos jos gyvenimas tampa tarnyste savo šeimai. Moteris gali toliau dirbti ir siekti karjeros, bet dažniausiai taip būna iki pirmojo vaiko gimimo. Pagimdžiusios dauguma japonių nebegrįžta į darbą, laikydamosi tradicijų rūpinasi namais ir augina vaikus.

Gera žmona pagal japonus turi būti nuolanki, nuolaidi, geranoriška, mokėti šeimininkauti, auklėti vaikus ir tinkamai skirstyti šeimos pinigus. Kai žmona meta darbą, vyras tampa pagrindiniu šeimos aprūpintoju. Visus uždirbtus pinigus jis atiduoda žmonai, kuri tvarko šeimos finansus, perka produktus, apmoka sąskaitas ir skiria vyrui būtiną sumą smulkiems reikalams.

Nors tradicinės japonų santuokos ypatumai europiečiams ne visada būna suprantami, santuokos Japonijoje yra nepaprastai tvirtos. Japonai nuo mažumės yra mokomi gerbti kitus, prisitaikyti prie partnerio, nekonfliktuoti, todėl vyras ir žmona nuo pirmųjų bendro gyvenimo dienų susikuria kasdieninį režimą, kurio būtina sąlyga - nepažeisti vienas kito asmeninės erdvės.

Visi namų reikalai - sutuoktinės „jurisdikcija", ir vyras niekada nesidomi jų niuansais. Svarbiausia, kad namuose būtų ideali tvarka, vaikai prižiūrėti, pusryčiai ir vakarienė patiekti laiku, o spintoje tvarkingai kabotų kruopščiai išlyginti marškiniai su baltutėlaitėmis ir iškrakmolytomis apykaklėmis. Žmona savo ruožtu nesikiša į vyro reikalus, nes mano, kad jie jai tiesiog neturi rūpėti.

Šeimoje japonai nėra šnekūs, elgiasi šaltokai ir nedemonstruoja didelio švelnumo žmonoms, meilę ir pagarbą rodydami „darbais, o ne žodžiais". Prilaikyti duris, paduoti skėtį ar siekti popierinių nosinaičių pakelio žmonai nusičiaudėjus - tokie maži dėmesio ženklai Japonijoje vertinami daug labiau negu karšti meilės žodžiai.

Nemažai japonų nesivaržo po darbo atsipalaiduoti viešnamyje, o moterys paprastai užmerkia akis - Japonijoje tai nelaikoma neištikimybe. Japonei neateis į galvą kelti skandalą net vyrui neparėjus namo nakvoti.

O štai nuoširdus ilgalaikis ryšys su kita moterimi vertinamas visiškai kitaip, ir jeigu neištikimybės faktas bus įrodytas, japonė gali paduoti vyrą į teismą ir išsireikalauti skyrybas, alimentus vaikams ir piniginę kompensaciją.

Kultūrinės tradicijos keičiasi lėtai

Ne per seniausiai japonės, neištekėjusios iki 25 metų, buvo vadinamos „kalėdiniais pyragaičiais", jas lyginant su užsilikusiais šventiniais kepiniais, kurių nebegalima parduoti po gruodžio 25-osios. Tačiau laikai keičiasi, ir jaunoji karta vis labiau atsisako kraštutinio patriarchato tradicijų, atviriau kalba apie nelygybę, egzistuojančią Japonijos visuomenėje.

Dirbančių moterų procentas Japonijoje vis auga, vis dažniau moterys dirba po vestuvių ir net susilaukusios vaiko. Japonijoje dažnėja ir yra palankiai vertinamas toks reiškinys kaip „ikumen", išvertus - „įsitraukęs tėvas", kuris reiškia vyro dalyvavimą auginant vaikus.

Bet tvirtų šeimos tradicijų šalyje bet kokie kultūriniai pokyčiai vyksta labai lėtai, ir dauguma vyrų nedega noru dalintis su žmonomis jų pareigomis, užsiimti namų reikalais arba padėti auklėti vaikus. Iš japonių vis dar tikimasi, kad po vedybų ant jų pečių guls pagrindinis darbo krūvis namuose.

Suprantama, tai trukdo jų sėkmingai karjerai, ir daugelis moterų, pavargusių nuo dvigubų standartų, apskritai atsisako kurti šeimą, visą dėmesį nukreipdamos į mokslus, darbą ir įgytą laisvę, savo vienišumą vertindamos kaip savotišką išsilaisvinimą.

Todėl nekeista, kad Japonijoje, kurioje mažai kas drįsta susilaukti vaikų be antspaudo pase, gimstamumas kasmet mažėja, ir tai kelia visuomenės nerimą. O šiais metais jis gali būti rekordiškai mažas, nes prietaringi japonai baiminasi senovinio prietaro, pagal kurį mergaitės, gimusios Ugninio Arklio metais, laukia baisi lemtis.