JАV gali pritrūkti žemės drėkinimui naudojamo vandens?

Jis plyti po Didžiosiomis lygumomis (8 valstijose, įskaitant Teksasą, Oklahomą, Kanzasą ir Nebraską). Jame glūdi apie 30 proc. viso vandens, naudojamo šalies žemės ūkyje.

Akviferis arba vandeningasis horizontas yra požeminis, vandeniui pralaidžių uolienų sluoksnis, esantis po gruntiniu vandeniu.

Ogalalos akviferis aprūpina vandeniu maždaug penktadalį šalies žemės ūkio sektoriaus. Kukurūzų, kviečių, medvilnės auginimas bei gyvulininkystė labai priklauso nuo šio požeminio rezervuaro tiekiamo drėkinimo.

Tačiau tyrėjai įspėja: panaudojamo vandens tūris viršija natūralaus požeminio vandens atsistatymo greitį. Daugelyje vietovių dirvožemio prisotinimo drėgme greitis neviršija maždaug 2,5 cm per metus, kas yra ženkliai mažiau nei tas vandens tūris, kuris kasmet išpumpuojamas drėkinimui.

Nuo praėjusio amžiaus vidurio vandens lygis kai kuriose vandeningojo sluoksnio dalyse nukrito daugiau nei 60 metrų.

Prognozuojama, kad klimato kaita tik pablogins padėtį. Sausros ir kylanti vidutinė temperatūra greičiausiai padidins vandens paklausą mažėjančių jo atsargų fone.

Tyrėjai apskaičiavo, kad per ateinančius dešimtmečius iki 40 proc. vandeningojo sluoksnio gali tapti netinkamu naudoti žemės ūkyje.

Jeigu Didžiosios lygumos susidurtų su vandens trūkumu, ūkininkai turėtų pereiti prie mažiau vandens reikalaujančių kultūrų auginimo arba kai kuriose vietovėse visiškai atsisakyti ūkininkavimo.

Pasekmės būtų jaučiamos toli už Didžiųjų lygumų ribų - sumažėjus pasėlių derliui tikėtinas maisto kainų augimas.

Nemaža dalis regione užaugintų kukurūzų naudojama gyvuliams šerti, todėl gamybinės problemos galėtų turėti įtakos mėsos, pieno ir kitų maisto produktų kainai visoje šalyje.

„Drėkinimas paprastai tarnauja kaip buferis, apsaugantis nuo katastrofiškų derliaus nuostolių. Jei šis išteklius išnyks, sausrų padariniai bus jaučiami daug stipriau, o staigių kainų šuolių tikimybė kasmet didės", - teigė Mančesterio universiteto (Didžioji Britanija) mokslininkas Krisas Boudenas (Chris Bowden).

Pasak jo, viena pagrindinių problemų išlieka silpna požeminio vandens naudojimo kontrolė. Net ir tais atvejais, kai yra vandens paėmimo ribojimų, vietos valdžios institucijos dažnai neturi tikslių duomenų apie faktinį vandens suvartojimą ūkiuose.

Ekspertų nuomone, problemos sprendime esminį vaidmenį galėtų suvaidinti atidesnis stebėjimas.

Šiuolaikiniai palydovai jau sugeba kelis kartus per dieną pateikti apdirbamos žemės vaizdus, o mašininio mokymosi modeliai (matematinės programos, kurios mokosi atpažinti duomenų dėsningumus be tiesioginio programavimo) gali įvertinti drėkinimo kiekį dideliuose plotuose.