2 nuotr.Nepaisant Sirijos valdžios patikinimų, lankantis Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui, kad padėtis šalyje bus normalizuota, smurtas čia tęsiasi ir jokių prošvaisčių taikiai išspręsti konfliktą nematyti.
Sirijos prezidentui Bašarui al Asadui (Bashar al-Assad) lojalios ginkluotos pajėgos vakar dar labiau pasistūmėjo Homso mieste. Praėjus vos dienai, kai Rusijos užsienio reikalų ministras S.Lavrovas sakė, kad B.al Asadas nori taikos, ginkluotos pajėgos ėmė naudoti kovines raketas ir šaudyti iš minosvaidžių, siekdamos užimti opozicijos atstovų gyvenamus rajonus.
Aktyvistai pranešė, kad daugelyje Homso vietų nutrūko susisiekimas, todėl sunku pateikti bendrą vaizdą to, kas vyksta mieste. Tačiau teigiama, kad pagrindinėse miesto gatvėse stovi tankai, atrodo, pasiruošę veržtis gilyn į gyvenamuosius rajonus.
Ginkluotos pajėgos ir toliau puola Homsą, nors Rusijai ir pavyko gauti B.al Asado pažadą, kad smurtas bus nutrauktas. Teigiama, kad šis Homso puolimas yra vienas iš kruviniausių per visą 11 mėnesių sukilimą. Opozicijos aktyvistai teigia, kad per pastarąsias dvi dienas žuvo mažiausiai 100 civilių.
Tuo tarpu valstybinė Sirijos naujienų agentūra pranešė, kad policijos pastatytas kelių užtvaras Homse užpuolė „ginkluotos teroristų grupės“, kurios mieste šaudė iš minosvaidžių.
S.Lavrovas užvakar lankėsi Damaske, kur susitiko su B.al Asadu. Rusijos užsienio reikalų ministras teigė, kad Sirija ir Rusija pritaria tam, kad būtų tęsiama Arabų lygos stebėtojų misija.
Tuo tarpu dėl besitęsiančio smurto Sirijoje Italija ir Prancūzija jau atšaukė iš šalies savo ambasadorius. Iš Sirijos jau pasitraukė ir visi JAV ambasados Damaske darbuotojai, o pirmadienį savo ambasadorių atšaukė Didžioji Britanija.
Iš viso nuo sukilimo prieš prezidentą B.al Asadą pradžios praėjusį kovą, Jungtinių Tautų duomenimis, žuvo daugiau kaip 5400 žmonių. Kiti šaltiniai mini 6000 žuvusiųjų.
Egdūnas Račius, politologas:
Įvyktų stebuklas, jeigu tokia krizė, kokia dabar yra Sirijoje, būtų išspręsta taikiomis priemonėmis ir greitai, neįsikišus užsienio kariniams daliniams ar pasaulio galingųjų diplomatinėmis pastangomis. Aš tiesiog nematau, kokios jėgos galėtų priversti dabartinį Sirijos režimą baigti kovinius veiksmus ir pasitraukti iš valdžios, nes vien tai, kad Sirijos kariuomenė nutrauktų ugnį, problemos neišsprendžia. O kas toliau? Anksčiau ar vėliau tie veiksmai atsinaujins, todėl nepasitraukus režimui joks sprendimas neįmanomas.
Dėl galimų pokyčių apskritai visoje „arabiškų revoliucijų“ apimtoje erdvėje - juos galima būtų palyginti su pokyčiais, įvykusiais Centrinėje ir Rytų Europoje, nors toks palyginimas ir nebūtų labai korektiškas. Europos revoliucijos išryškino labai aiškius lyderius savo valstybėse. Tie lyderiai ne tik save taip pozicionavo, bet ir buvo priimti didžiosios dalies visuomenės: V.Havelas - Čekijoje, L.Valensa - Lenkijoje, V.Landsbergis - Lietuvoje... Be to, tai nebuvo pavieniai lyderiai - jie atstovavo didžiulėms organizacijoms. Pavyzdžiui, toje pačioje Sirijoje per visus metus didėjančią krizę nesusiformavo nei aiškus nacionalinis judėjimas, nei juo labiau koks nors ryškesnis lyderis - yra susirinkusi dezertyrų kariuomenė, kuri tiesiog nori paimti valdžią, tačiau neturi visuotinio palaikymo.
Lygiai taip pat Libijoje - tai, kad laimėjo M.Kadafio priešininkai, visiškai nereiškia, jog absoliuti dauguma piliečių jaučiasi saugiau ar gyvena geriau...
Vakarams, žinoma, norėtųsi, kad nuvilnijus visoms „arabų revoliucijoms“ į valdžią ateitų liberaliosios jėgos. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad toks Vakarų idealas nepasiteisino netgi porevoliucinės demokratijos sąlygomis. Tai ir yra didžiausias paradoksas: kai leidžiama piliečiams pasirinkti norimą valdžią, tie piliečiai kažkodėl liberalų nepasirinko... Ir Egipte, ir Tunise, kur įvyko rinkimai, demokratiniu būdu į valdžią atėjo islamistinės konservatyviosios jėgos, kurioms vakarietiškojo liberalizmo idealai yra visiškai svetimi. Vakarai naiviai tikėjo, kad politinis islamas esą jau nueina nuo scenos, ir todėl jie rėmė savo įsivaizduojamas „demokratines liberalias“ jėgas, kad jos vienaip ar kitaip ateitų į valdžią. Tačiau taip neįvyko, todėl reikia kuo greičiau užmiršti tą vakarietiškąjį idealą ir grįžti į realybę, kurioje demokratijos sąlygomis į valdžią vėl ateina gana konservatyvios jėgos, palaikomos didesnės dalies visuomenės. Vakarų šalys turi labai išmintingai dirbti su islamistais, nesistengti prievarta brukti jiems savo vertybių, nebauginti jų ir jiems negrasinti siekiant, kad tos naujosios vyriausybės bent jau neradikalėtų. Prievartinis „demokratijos eksportas“ vakarietiškojo idealo nepriartins.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
