Sukėlėme kainų griūtį

Šio tinklo keli konkurentai iškart atsiliepė, kad jie savo prekes atpigino anksčiau. Dar vienas konkurentas pasigyrė, kad 200 produktų kainas atpigins nuo vakar. Tai yra nuo praėjusio penktadienio. Ar tikrai pirkėjai turi būti dėkingi tik lakiai prekybininkų fantazijai? Atsakymas toks. Jei kas sukėlė kainų mažinimo lenktynes, tai dienraščio „Vakaro žinios“ sausio 31 d. publikacija „Mūsiškiai Lietuvai prijungė Lenkiją“. Mat žurnalistės straipsnyje pasakojama, kaip lietuviai, išsigandę vietinių kainų, važiuoja į Punsko prekybos centrus ir bazes apsipirkti. Nes ten būtiniausios maisto prekės kainuoja vos ne triskart pigiau.

O dabar palyginkime datas. Straipsnis išspausdintas sausio gale. Vasarį Lietuvoje prasidėjo vietinių varškių ir kitų produktų atpiginimo vajus. Darome išvadą, kad atpiginimas yra tik reakcija į „Vakaro žinių“ publikaciją. Mažas, bet laiku pamėtėtas akmenėlis sukėlė prekių lentynose griūtį. Būtent dėl šios informacijos, o ne dėl viešųjų ryšių prasidėjo prekybos tinklų Sartų lenktynės. Paeiliui įtraukusios visus žirgus. Kas daugiau ir labiau atpigins. Sūrius galopu. Kruopas zovada. O dešras - visu kinkiniu. Kad pirkėjai apsigalvotų ir nedumtų į Lenkiją.

Kainos niekada nemažėja šiaip sau. Jos tik linkusios didėti šiaip sau. Dėl viso pikto. O šiaip prekyboje viskas apgalvota ir logiška. Kas liko mūsų prekybos tinklams? Laukti, kol „Vakaro žinių“ paprotinti pirkėjai galutinai „emigruos“ paskui pigesnius lenkiškus miltus, cukrų ir net tualetinį popierių? Visi ryšis masinei piligrimystei? Ieškodami pigesnio viščiuko ir pigesnio kiaušinio? Stiprins Lenkijos ekonomiką ir abiejų tautų draugystę? Tad ką reikėjo daryti? Teliko skelbti, kad Lietuvoje taip pat prekės pinga. Ne tik kalėdinės girliandos. Nes šūkis „Pirk prekę lietuvišką!“, kai Lenkijoje maistas kainuoja triskart pigiau, kažin ar suveiktų. Lietuviai praktiški. Eurus skaičiuoja. Kam vasarą pirkti grybus, jei gali pats prisigrybauti. Kam Lietuvoje pirkti brangią vištieną, jei Punske pigiau.

Piliečių tarptautinė migracija paskui pigesnį virtuvinį rankšluostį jokiai valstybei neprideda solidumo. Bet ką mums daryti, jei brangi Tėvynė jau per brangi. Pradedant morka. Žmonės jud-rūs. Prie parduotuvių neprirakinti. Jei vasaros savaitgaliais masiškai migruoja į Palangą, kitais metų laikais mikroautobusiukais masiškai pasiekia Vokietijos automobilių laužynus, tai ką jiems reiškia masiškai pasiekti Lenkiją. Susikooperavę daugiabučių gyventojai galėtų išsinuomoti ir autofurgoną su šaldymo įranga.

O į Lietuvos parduotuves užsukti tik kartą per mėnesį. Šiaip sau. Kad pasivaikščiotų kaip muziejuje. Tik apžiūrėtų eksponatus. Koks prekybininkas sau tokios „maisto muziejininko“ laimės linkės? Todėl ir sureagavo į „Vakaro žinių“ publikaciją.