Algimantas RUSTEIKA: Donaldas Trampas. Make Iran Great Again?

Dėl Gazos įvyko "kolektyvinių Vakarų" didponių sąskrydis. Ilgai griaudėjo audringi plojimai su atsistojimais, kai Didysis Taikdarys paskelbė sustabdęs dar vieną karą. Nors tos "taikos sutarties" niekas nesilaiko ir nesirengia laikytis. Hamas nei nusiginkluoja, nei ką, bet žiniasKlaida nutilo karksėti ir visi bemat užmiršo problemą.

Deja, net tokia pigia "taikos" imitacija karas Irane net nekvepia. Į visišką politinę ir karinę aklavietę save patį įklampinęs D.Trampas neturi nei vieno palankaus varianto pasitraukti. Ir "kolektyviniai Vakarai" nieko negali.

Nes nebėra jokių "kolektyvinių Vakarų". Liko tik saujelė tarpusavyje besiriejančių, egoistiškų, prarandančių strategines pozicijas politinių menkystų, nematančių toliau savo nosies.

Ar karo reikėjo?

Šis karas buvo ir yra avantiūra, kuri gali sukrėsti visą pasaulį. Jokios protingos priežasties jam nebuvo ir nėra. Išskyrus Tarptautinio Baudžiamojo Teismo ieškomo karo nusikaltėlio Benjamino (Bibi) Netanyahu norą tęsti karus iki begalybės.

Nes stojus taikai tuojau pat būtų išmestas iš premjerų ir perduotas Izraelio teismui dėl nusikaltimų korupcija ir piktnaudžiavimų valdžia. Nuo to laikinai išsisuko tarsi pagal užsakymą reikiamu momentu įvykus Hamas atakai, kurios „nepastebėjo" geriausia pasaulyje žvalgyba, nors buvo įspėta iš anksto.

Paties D.Trampo administracijos aukšti pareigūnai neigia jo kasdien besikeičiančius melus apie karo būtinybę.

Prezidentas iškilmingai trimitavo 2025 metais sunaikinęs Irano branduolinę programą. O JAV žvalgyba teigia, kad Iranas neatkuria pernai Jungtinių Valstijų ir Izraelio sunaikintų branduolinio sodrinimo pajėgumų.

Tulsi Gabbard, Trumpo sąjungininkė, parengtame liudijime Senato žvalgybos komitetui: „Dėl operacijos „Vidurnakčio plaktukas" Irano branduolinio sodrinimo programa buvo sunaikinta. Nuo to laiko nebuvo jokių pastangų atkurti jų sodrinimo pajėgumus".

Nacionalinės žvalgybos direktorė kovo 18 d., jau trečią karo savaitę vykstant karui, posėdyje dalyvavo su JAV kibernetinių pajėgų vadu Williamu Hartmanu ir patvirtino: „Žvalgybos komitetas ir toliau vertina, kad Iranas negamina branduolinio ginklo, o aukščiausiasis lyderis Khamenei nedavė leidimo branduolinių ginklų programai, kurią sustabdė 2003 m.".

Nacionalinio kovos su terorizmu centro direktorius Joe Kentas netikėtai, staiga atsistatydino iš pareigų, kaip pagrindinę savo pasitraukimo priežastį nurodydamas karą ir savo vertinimą, kad Iranas nekelia tiesioginės grėsmės JAV. Jo teigimu Iranas per pastaruosius metus nė arti nepriartėjo prie branduolinių ginklų kūrimo, Irano branduolinė programa iš esmės yra nebeveikianti.

Savaime aišku, Joe Kento atsistatydinimas sukėlė jau tapusią įprasta isteriją. Aukščiausi respublikonai ir Trumpo pareigūnai visą dieną menkino jo asmenį ir darbą, vadindami paties prezidento paskirtą asmenį „pamišusiu egomaniaku".

Branduoliniai kliedesiai

Ir karo specialistams, ir analitikams seniai aišku, kad didelio karo be tūkstančių ir tūkstančių aukų sausumos operacijos JAV Irane negali laimėti. Ar branduolinis scenarijus ne tik galėjo būti, bet ir buvo svarstomas? Ar prieita iki planavimo, ar tik svarstyta? - mums niekas nepasakys.

Tačiau buvęs vienas artimiausių D.Trampo bendražygių Tuckeris Carlsonas, už kurio nugaros 90 milijonų pasekėjų ir respublikonų rinkėjų, gavęs iš savo šaltinių prezidento aplinkoje informacijos, viešai kreipėsi į Baltųjų rūmų ir Pentagono pareigūnus su raginimu nevykdyti prezidento Donaldo Trumpo įsakymų, dėl masinių atakų prieš Irano civilius gyventojus ar galimo branduolinių ginklų panaudojimo.

Ir iš tiesų, ką galima pagalvoti, išgirdus didžiosios branduolinės valstybės prezidentą: "Šiąnakt žus visa civilizacija ir niekada nebebus sugrąžinta. Nenoriu, kad taip nutiktų, bet tikriausiai taip ir atsitiks".

Ir kaip suprasti Vengrijoje J.D.Venco pasakytus žodžius: „Mūsų įrankių rinkinyje yra įrankių, kurių iki šiol nenusprendėme panaudoti, bet Jungtinių Valstijų prezidentas gali nuspręsti juos panaudoti - ir jis nuspręs juos panaudoti, jei iraniečiai nepakeis savo elgesio kurso"?

Reikia labai pasistengti ir plačiai užsimerkti, kad nesuvoktum ir nematytum, jog tai politinis šantažas ir grasinimas panaudoti branduolinį ginklą. Kuris nesuveikė ir negalėjo suveikti, nes grasinimu, o ne veiksmais visada užsiima silpnoji pusė.

Valymas

Beprecedentis aukščiausiojo rango JAV kariuomenės vadų "valymas" paaiškinamas tik kariuomenės vadovybės nepritarimu politinių vadovų idiotiškiems įsakymams. Nes už nepaklusnumą tokių masinių atleidimų JAV istorijoje iš viso nebuvo.

Abrahamas Lincolnas atleido generolą George McClellaną, nes šis nepersekiojo atsitraukiančios Roberto E. Lee armijos.

Franklinas D. Rooseveltas atleido admirolą Husbandą E. Kimmelį ir generolą Walterį Shortą po Pearl Harbor tragedijos. Taip pat atleido generolą Lloydą Fredendallį po JAV rimto pralaimėjimo prieš E.Rommelio pajėgas. Ir admirolą Jamesą O. Richardsoną 1941 m., kai šis teigė, kad JAV nėra pasirengusios karui vandenyne ir reikalavo grąžinti laivyną į JAV teritoriją.

Georgas S. Pattonas buvo nušalintas nuo Trečiosios armijos vadovavimo dėl nepaklusnumo. Douglas MacArthuras buvo atleistas Harry Trumano dėl viešo nesutarimo su politika riboti Korėjos karą ir vengti karo su Kinija. Louisas Denfeldas - dėl prieštaravimo gynybos biudžeto mažinimui ir vadinamojo „Admirolų maišto".

George'as W. Bushas atleido generolą Michaelą Duganą už konfidencialios informacijos apie Irako oro smūgių planus paviešinimą. Barackas Obama - generolą Stanley McChrystalą už kritiką viceprezidentui Joe Bidenui, kuri pasirodė žurnale Rolling Stone...

Ir per 150 "ikitrampinių" JAV istorijos metų tai beveik viskas - tik 11 atvejų aukščiausių karinių vadų atleidimų. O per pastaruosius 14 "trampinių" mėnesių - tokių atleidimų jau 9. Be jokios abejonės, aukščiausioji karinė vadovybė buvo išvaikyta nepritariant politinei valdžiai dėl skubotų, neparengtų karo Irane sprendimų.

Koks tas nepritarimas? Didelis ir ilgas karas reikštų JAV naują Vietnamą ir po neabejotinų, trumpalaikių taktinių pergalių neabejotiną, ilgalaikį strateginį pralaimėjimą. Tačiau net ir trumpa sausumos operacija JAV kariuomenės vadovybei gali būti nepriimtina dėl nuostolių, kurių nesugeba suvokti politinė vadovybė.

Kur pagrindinė kariuomenės problema, apie kurią niekas nekalba ir kurios dauguma politinių sprendimų priėmėjų nesupranta arba nenori suprasti? Persijos įlankos klimatas. Kada kariaujama ne tik su priešininku, bet ir su oro sąlygomis. Tokiomis, kurios gali būti stipresnės net už stipriausią pasaulio valstybę.

Karas ne tik su priešininku

Numatomos temperatūros Persijos įlankoje jau šio mėnesio pabaigoje 35 laipsniai C dieną, 27 C naktį (tropinė naktis, kada ir sutemus nėra atvangos). Gegužę maksimalios temperatūros dieną būna ir 42, ir 47, birželį gali siekti iki 50 laipsnių C.

Aktyviam prisitaikymui prie klimato reikia 10-14 dienų. Kariai su apie 23 kg ekipuote susiduria su „drėgnam termometrui" (vadinamajam "wet bulb") artimomis temperatūromis jau nuo 32°C - tai reikalauja privalomo fizinės veiklos ribojimo. Persijos įlankos pakrantės salose temperatūra - viena ekstremaliausių jūrinių aplinkų pasaulyje.

Birželį atviri metaliniai paviršiai įkaista iki 71°C, transporto priemonių vidus - iki 80°C. Radarų ir ryšio sistemos pradeda dažniau gesti virš 49°C aplinkos temperatūros. Nuo gegužės "drėgno termometro temperatūra" čia praktiškai kasdien viršija 35°C.

Tai riba, kai žmogaus kūnas nebegali efektyviai vėsintis net pavėsyje. Ilgalaikės karinės operacijos lauke tokiomis sąlygomis fiziologiškai iš viso neįmanomos be mechaninės pagalbos (aušinimo), kuri pati gali sugesti dėl karščio.

Žmogaus kūno normali temperatūra beveik 37°C ir jis aušinasi garindamas prakaitą. Kai aplinkos drėgmė labai didelė ir temperatūra pasiekia bent 35 C, prakaitas nebegali išgaruoti, kūnas nebeatiduoda šilumos. Tada kūno temperatūra staiga kyla iki 38-40-42°C, smegenys ir širdis perkraunamos. Labai greit ištinka šilumos smūgis ir mirtis.

Drėgnoje aplinkoje, kokia yra Persijos įlankos salose ir pakrantėje, labai dažnai yra būtent ta "wet bulb" mirtina riba. Net pavėsyje, tik sėdėdamas ir nuolat gerdamas vandenį, neišgyvensi. Ramybėje nieko neveikiant galima ištverti 1 val., su aušinimo liemene šiek tiek ilgiau, bet vis tiek ribotai. Žmogaus kūnas fiziškai negali išgyventi ilgiau be dirbtinio aušinimo.

Ką tai reiškia kariuomenei

Tokiose sąlygose ilgai kovoti neįmanoma, technika dažniau genda, logistika (vanduo, kuras) tampa kritinė. Operacijos labai trumpos, vykdomos naktį arba labai trumpais intervalais dieną. Kiekvienam kariui reikia mažiausiai 10-15 litrų vandens per dieną. Šilumos smūgis - didesnė grėsmė nei priešas. Net elitiniai kariai praranda efektyvumą.

Kaip karinė technika veikia tokiame karštyje? Varikliai ir mechanika - oro tankis mažesnis, mažesnė galia. Aušinimo sistemos dirba ant ribos. Alyva greičiau degraduoja. Elektronika - radarai, kompiuteriai, ryšiai perkaista. Ginkluotė - šaudmenys jautrūs temperatūrai, parakas gali degti nestabiliai.

Kiek efektyvūs kondicionieriai? Abrams tankai, Stryker šarvuočiai turi aušinimo sistemas, tačiau jos apkrauna variklį ir mažina efektyvumą.

Ir tokia technika dronų kare Persijos įlankos regione vargu ar įmanoma, nes kalnuota vietove šios kovos mašinos nepravažiuos. Jei atskirose vietose būtų naudojama - dronų kare būtų greit naikinama, ką rodo Ukrainos karo patirtis.

Taip, gali būti naudojamos aušinimo liemenės. Šaltų paketų liemenės veikia kaip „nešiojamas šaldytuvas". Sunkios. Fazės keitimo liemenės naudoja specialias medžiagas, kurios tirpdamos sugeria šilumą.

Palaiko apie 28-32°C paviršiaus temperatūrą, lengvesnės nei ledas. Bet veikimo laikas labai ribotas - apie valandą, palankiomis sąlygomis daugiausia iki 3 valandų.

Yra ir ilgai veikiančios, skysčiu aušinamos - per liemenę eina vamzdeliai su cirkuliuojančiu skysčiu, kuris aušinamas išoriniu įrenginiu, naudojama tankuose ir šarvuočiuose, kurie dronų kare Irane masiškai nebūtų naudojami.

Net ir naudojant šią techniką reikėtų milžiniškų kiekių energijos ir įrangos, be perstojo karštyje veikiančių variklių, nes juos išjungus keliasdešimties tonų plieno šarvuota kovos mašina tampa orkaite. O ir didelių sausumos pajėgų karių į tankus ar šarvuočius nesukiši.

Pėstininkams dažniausiai naudojamos PCM arba ledo liemenės. Jų problemos tokios, kad reikia dažnai ir nuolat keisti „šaltinius" - tai logistika (šaldymas, tiekimas). Specialiosios pajėgos naudojamos prieš operacijas sumažinus kūno temperatūrą prieš fizinį krūvį - vadinamasis "pre-cooling".

Bet tai ne panaikina karščio pavojų, o tik suteikia šiek tiek daugiau laiko veikimui ir ekstremalių karščių metu šiluminio smūgio ir mirties pavojų nukelia nuo pusvalandžio iki maksimum 2 valandų.

Kaip vyktų Kharko salos operacija

Desantavimo į salą užėmimo atveju JAV kariams turi būti įrengiamos bazės ir palapinės, naudojami galingi generatoriai ir kondicionieriai. Dronų kare jie taptų taikiniais kaip tire, nes sala maža ir joje nėra kur pasislėpti. Šimtai JAV karių karstų su "stars and stripes" - garantuoti.

Tokiose vietose klimatas tampa ginklu. Priešas yra ir karštis, drėgmė, logistika, ne tik priešininko pajėgos, kurios prisitaikę prie klimato, turi pozicijas, tunelius, požemines bazes, joms reikia mažiau judėti. Puolantiems būtina rotacija, kada kariai keičiasi kas 30-90 min., pakeistiesiems privalomas poilsis ir aušinimas.

Tokiu atveju puolėjas visada greičiau pavargsta, daro daugiau klaidų, gynėjas turi mažesnį judėjimo poreikį ir geresnį išgyvenamumą. Klimatas veikia kaip „gynybinis ginklas" - tai jau ne „klasikinis mūšis", o kova prieš klimatą ir priešą vienu metu.

Tai nereiškia, kad jo negalima laimėti. Tačiau kaina būtų visiškai kita. O ir užėmus tą pačią Kharko salą situacija taptų - „Užėmėm salą, esam atviri dronams ir kepam karštyje". Problema taptų išgyvenimas ir karių gyvybių apsauga vietovėje be priedangos, kur jie mažoje teritorijoje atliktų lengvų taikinių vaidmenį.

Net su stipria oro ir jūros kontrole tą būtų galima tęsti ne ilgiau kelių savaičių. Sala taptų didžiulės logistikos objektu su milžiniškais kuro aušinimui ir vandens poreikiais. Sekinimo ir nuolatinio apšaudymo strategija greit virstų nepakeliama.

Taip, JAV kariuomenė vykdė operacijas karštame, bet ne šitiek drėgname sausumos klimate Irake, Afganistane. Tačiau ne viena, o daugelio šalių koalicijose, su daug didesnėmis pajėgomis ir po ilgo planavimo ir pasirengimo.

Neabejoju, kad būtent dabartinė Baltųjų Rūmų improvizacija su menkomis jėgomis, be logistikos ir rimto planavimo, metant karius žūti pagal politinės vadovybės momentines - emocines užgaidas ir sukėlė JAV kariuomenės vadų nepasitenkinimą.

Nes jie gerai mato su kuo turi reikalą ir supranta situaciją. Neturėjimas jokio plano B ir svaigimas apie masinę sausumos operaciją ar net branduolinio ginklo panaudojimo galimybę - už tą kam nors reikės atsakyti. Dėl didžiulių nuostolių ir karinės nesėkmės tie patys politikai juos pačius ir apkaltins.

Kas laimėjo?

Visi nori girtis pergale, ypač aršiai tie, kurie pralaimi. Nes "globaliuosiuose Vakaruose" karai dabar laimimi ne mūšio lauke, o X ar feisbuko įrašuose. Ir ką dabar D.Trampas pasakys Xi Jimpingui, kurio įtakai palaužti didele dalimi ir buvo prisidėta prie B.Netanyahu pradėtos avantiūros? Gerų kortų nebeliko, liko tik atidėlioti susitikimus.

Rusija padidino savo naftos eksporto pajamas iki aukščiausio lygio nuo 2022 m. birželio mėn., nepaisant Ukrainos išpuolių prieš Baltijos ir Novorosijsko uostus. Nuo kovo 8 iki balandžio 5 d. Rusija vidutiniškai eksportavo 3,35 mln. barelių naftos per dieną - tai didžiausias lygis nuo 2022 m. birželio.

Per šį laikotarpį Rusija iš naftos eksporto uždirbdavo maždaug 2,02 mlrd. JAV dolerių per savaitę. Balandžio mėnesį Rusijos pajamos iš atskiro naftos mokesčio padvigubės iki 9 mlrd. dolerių.

Iranas kontroliuoja Hormūzo sąsiaurį ir praleidžia naftos tanklaivius, rinkliava - doleris už barelį naftos. Tai naftos kompanijoms tiesiog truputį pabrangusi logistika ir jokios juntamos įtakos pasaulinėms kainoms tas papildomas doleris neturi.

Per sąsiaurį praeina kasdien iki 20 milijonų barelių naftos, taigi per metus - 7,3 milijardai į Irano biudžetą, kuris dabar apie 50 milijardų, t.y. 14 - 15 procentų papildomų biudžetinių pajamų. Mokama ne doleriais, jie tik kainos matas, malonėkite juaniais ar kriptovaliuta.

Jei būtų mokama ir už kitų laivų praplaukimą, tegu simboliškai., tai vien iš 2 - 3 tūkstančių jau dabar susikaupusių Persijos įlankoje, tai sudarytų dar 4-6 mlrd. USD.

Taigi, ačiū Donaldui, Make America Great Again virsta Make Iran Great Again. Tai viršija didžiausių pasaulio prekybos kanalų pajamas - Panamos kanalas gauna 5,7 milijardus, Sueco - apie 10 milijardų USD.

Aišku, galima bandyti kariauti toliau ir kasdien pasitikinėti lėktuvus su karstais. Bet jau dabar, per pusantro mėnesio Tomahawk raketų iššaudyta virš 800, t.y. daugiau kaip Irako karą (apie 750) ar "Audrą dykumoje" (apie 400). O Patriot raketos vežtos ir iš Japonijos, ir iš Pietų Korėjos. Jų išeikvota, pagal atskirus šaltinius, nuo 1 iki 2,4 tūkstančio, o pagaminama per metus apie 600.

Tačiau tai, kad paliaubas pasiūlė ne Iranas, o JAV, yra pats rimčiausias ženklas apie situaciją. Ir pagrindu priimtas Irano 6 punktų planas, o ne 18 punktų JAV ultimatumas, kurį kiek vėliau D.Trampas pavadino CNN sukurpta provokacija, nors jis buvo perduotas žiniasklaidai Irano žurnalistų.

Politinės pasekmės

Vien tai, kad Iranas vienas atsilaikė prieš 2 branduolinių valstybių kariuomenių - stipriausios regione ir stipriausios pasaulyje - bendrą puolimą, reiškia politinę Irano pergalę ir politinį JAV pralaimėjimą. Išlikimo kare Iranas gali mokėti ir moka kainą, kuri JAV tiesiog per didelė ir visi, turintys bent kiek smegenų, tą jau suprato.

Nei vienas strateginis JAV tikslas nepasiektas, išskyrus bombas ir sugriovimus. Irano režimas susitelkė, sustiprėjo, atsinaujino naujais vadais. Net opozicija remia karą už valstybingumą iki galo. Vaizdžiai tariant, pagrindinė karo pasekmė jau aiški.

Kameros "vierchas" pasakė, kad sutvarkys nepaklusnųjį, bet, tam pasipriešinus nesugebėjo jo įveikti. Ir pasiprašė susitaikymo. Po to nei Pravieniškėse, nei geopolitikoje hegemonas nebe hegemonas. Nes niekas jo visiškai nebeklausys ir nebepataikaus - tiesiog jo statusas pasikeitė.

Ir NATO - įrankis, kurį JAV galėjo naudoti kada nori kaip nori, taip pat nepakluso. Plaktukas gulėjo ant lentynos ir atsisakė kalti. Tai dabar JAV asiliukas, tempęs NATO vežimą, išsikinkys ir paprašys riebius, išlepusius ir godžius ponus išlipti.

Vienu sakiniu yra taip - karas su Iranu žymi JAV pasaulinės hegemonijos pabaigos pradžią. Bepročio Baltuosiuose Rūmuose karinė avantiūra tiesiog paspartino natūralų, jau vykstantį procesą. Galutinį JAV imperinės valdžios žlugimą.

Dar sunku pasakyti, kas ir kaip tiksliai įvyks, tačiau didelė tikimybė, jog Iranas po karo gali iš atstumtosios valstybės palaipsniui virsti įtakinga pasaulio valstybe ir didele jėga pasaulinėje naftos ekonomikoje.

Ar petrodoleris virs petrojuaniu?

Prisiminkim Sueco krizę 1956 m. Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Izraelio koalicija, siekdama atgauti Egipto nacionalizuoto Sueco kanalo kontrolę, įsiveržė ir pasiekė pergalę mūšio lauke. Tačiau, įsikišus TSRS ir JAV, nesugebėjo baigti operacijos.

Tada Prancūzija ir Didžioji Britanija dar buvo pirmaujančios pasaulio galybėmis su didžiulėmis kolonijomis. Artimieji Rytai buvo jų įtakos sfera - imperijų kiemas. Bet Sueco krizė parodė, kad pasaulis negrįžtamai pasikeitė. Tai paspartino kolonijinių sistemų žlugimą, Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos virtimą antraeiliais žaidėjais.

Ir po poros dešimtmečių H.Kisindžeris sukūrė naują Artimųjų Rytų sistemą. JAV pasiūlė pelningą sandorį: arabų šalys įsipareigoja pardavinėti naftą už JAV dolerius, o gautas lėšas investuoti į JAV vertybinius popierius: vyriausybės obligacijas arba Amerikos bendrovių akcijas.

Už tai JAV garantuoja jų saugumą ir užtikrina regiono stabilumą. Persijos įlankos monarchijoms šis sandoris buvo pelningas. Jos gavo prieigą prie JAV finansų rinkos ir padidino pajamas iš naftos. O JAV gavo stabilią dolerio, kaip pagrindinės atsiskaitymo už naftą ir naftos produktus priemonės paklausą.

JAV taip pat įgijo stabilią savo vertybinių popierių, įskaitant skolinius įsipareigojimus, paklausą, o tai ypač didino Amerikos finansinius išteklius. Abipusė nauda ir naftos dolerių susitarimai galiojo beveik nepakitę pusę amžiaus.

Karas su Iranu gali būti tokia pat JAV hegemonijos pabaigos pradžia, kaip 1956 m. Sueco krizė, kuri Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai lėmė jų įtakos Artimuosiuose Rytuose mažėjimą. Karas nuvainikavo JAV kaip taikos ir stabilumo Persijos įlankoje garantą.

JAV pradėjo vyksmą, kai jos arabų sąjungininkės patyrė didelę žalą, o JAV pademonstravo visišką nesugebėjimą užkirsti tam kelio ir net neįstengė apsaugoti savo karinių bazių, perkeldamos kitur pasislėpti nuo Irano smūgių bazių personalą.

Tačiau Persijos įlankos monarchijos galbūt būtų su tuo susitaikiusios, jei karas būtų pasibaigęs Irano kapituliacija ir besąlygine D.Trampo pergale.

Tačiau taip neatsitiko ir neatsitiks. Persijos įlankos šalys, kurių pragyvenimas priklauso nuo energijos eksporto ir saugių vietų finansams kaupti, neabejotinai persvarstys savo strategines partnerystes su Jungtinėmis Valstijomis.

Saudo Arabijos princo įpėdinio paniekinamas atsakymas D.Trampui į jo patyčias - geriausias to prasidedančio politinio proceso ženklas.

Klausimas ne tas, ar JAV praras įtaką regione - jį ją jau neabejotinai praranda. Klausimas, ar visą, ar tik dalį ir kokią dalį. Paradoksas, bet bandymai didžiule karine jėga, žmonių žūtimis ir sugriovimais tuos praradimus sumažinti juos tik padidins ir pavers Pyro pergale.

Viena aišku - nei gamta, nei geopolitika nemėgsta tuštumos. Galios vakuumą regione nedelsiant užpildys Kinijos įtaka. Tiek, kiek D.Trampas savo beprotyste jai suteiks galimybių.

Lietuvai - pamedituojam

Ir Lietuvos bepročiams, gyvuliuojantiems valdžioje, ir dar nepraradusiems blaivaus mąstymo dovanos žmonėms, laikinai likusiems teritorijoje, vadinamoje Lietuva, reikia pagalvoti apie tik vieną dalyką. Tik apie vieną šio karo mums duodamą pamoką. Tik apie vieną.

Jeigu regione, kuris svarbus visam pasauliui ir liečia visų didžiųjų galių interesus, strateginis mūsų partneris ir didžiausia pasaulio galybė nesugeba apginti net savo paties intereso...

Jei net tada, kai tai griauna visų tautų ekonomikas ir valstybių ateitį, NATO nesugeba susitarti, susitelkti ir priimti protingų sprendimų, nors supranta visi, kad tai byrėjimo pradžia...

Jei net bendro pavojaus valandą nesugebama veikti kartu ir tik slapta džiaugiamasi vieni kitų nesėkmėmis rinkimuose ir kovojama už kitų valstybių ir savo debilumo išlikimą...

Ar tikite, kad kada nelaimė ateis į mūsų šalį, uždengiamą žemėlapyje mažuoju pirštu, kurios jie net nelabai žino esant ir kuri nesvarbi didžiųjų galių interesams, mūsų "strateginiai sąjungininkai" ateis mums "į pagalbą"?

Tikra nacionalinė politika įmanoma tik atsikračius iliuzijų ir, nusiėmus primityvių įsitikinimų akinius, pažvelgus skaudžiai tiesai į akis. Ar dar yra tokių, kurie tą gali padaryti? Ar dar patys suvokiame, kokiu lūžio momentu gyvename?