Visi karai - dėl šėtoniškos puikybės

- Užduosiu filosofinį klausimą - visos religijos moko taikos, susitaikymo, nuolankumo, tačiau pasaulyje niekaip nesibaigia karai ir smurtas. Kodėl, Jūsų manymu, taip vyksta?

- Pats amžiniausias klausimas, į kurį žmonija ieško atsakymo nuo savo pradžios. Religijos ir filosofijos atsakymus pateikia, kartais - panašius, tačiau galutinio, visus tenkinančio atsakymo iki šiol nepavyksta rasti. Gal tai mūsų žmogiškosios prigimties dalis, todėl kai kurie dalykai iki žmogaus gyvenimo arba net iki žmonijos pabaigos lieka uždengti.

Augau katalikų, patriotų šeimoje ir aplinkoje. Nuo jaunystės palaikiau ryšį su katalikų ir lietuvių pogrindininkų judėjimu, tad jau tada, stebint įvykius tiek sovietų okupuotoje Lietuvoje, tiek pasaulyje, man vis kildavo panašūs klausimai.

Tenka pripažinti, kad ir šiandien jie išlieka nemažiau aktualūs, nes sunku suvokti, kodėl atrodytų gerų dalykų siekiančios tautos ar žmonės paskui pereina prie smurtinių veiksmų.

Tą aiškiai matėme kovose tarp airių katalikų respublikonų, kuriuos rėmė TSRS, ir britų imperijos šalininkų protestantų.

Iš pirmo žvilgsnio mes, lietuviai, tarsi turėjome palaikyti katalikus airius, nors jie ir naudojo smurtines priemones, tačiau mano pasaulio suvokimą smarkiai paveikė Gerdašių parapijoje dirbusio kunigo Liongino Kunevičiaus, beje, pogrindinio žurnalo „Aušra" bendradarbio, (aliuzija į Jono Basanavičiaus „Aušrą") pamokslas.

Kartą jis tarsi tarp kitko paminėjo britų ir airių konfliktą, kaip ir kreipdamasis į juos: „Žudote vieni kitus dėl kažkokių esą svarbesnių idealų. Kokie jūs katalikai, kokie protestantai, jeigu tokiu karu paneigiate Kristaus mokymą apie atleidimą, atjautą ir meilę artimam savo?"

Tuomet suvokiau, kad nebūtinai tas, kuris tarsi yra savas, visais atvejais gali būti teisus. Tada lengviau tapo įžvelgti pasaulyje tvyrančią trintį tarp vertybių, kurias pripažįstame bei išsakome, ir to, kaip mums sekasi tai įgyvendinti tikrovėje. Tai tinka tiek tikintiesiems, tiek netikintiems.

Žiūrint per krikščionybės prizmę, pripažįstame, kad pasaulis ir žmogaus prigimtis yra gera, tik sugadinta blogio įsiterpimo.

Siekiame, atrodytų, gerų ir teisingų dalykų, bet vis nepavyksta jų pasiekti, nes tam trukdo blogio priemonės. Įrodymų toli ieškoti nereikia. Lietuvių ir lenkų tautos yra katalikiškos, o kokia neapykanta vyravo, kai kovėmės dėl Vilniaus krašto. Trokštame ir skelbiame vienus dalykus, o praktiškai gyvename kitais.

Kitas momentas - nemažai žmonių į musulmonus žiūri kaip į laukinius smurtautojus, nors nuosaikesnė islamo kryptis nėra priešiška krikščionybei ar Europai.

Jie irgi pripažįsta Dievą kaip visatos kūrėją, kuris reikalauja iš žmonių atlaidumo ir gailestingumo, bet kartais, kaip ir airių atveju, viršų paima radikalios, labiau su politika susijusios kryptys ir nuosaikus mokymas paverčiamas kažkuo monstrišku.

O tuomet tampa daug paprasčiau sukelti karus ar konfliktus, nes užtenka piktesnio žodžio, kuris, peraugęs į agresyvesnį veiksmą, sukelia gaisrą.

- Jūs buvote persekiotas už antisovietinę veiklą ir savo nuomonės išsakymą. Pastaraisiais metais tiek Europoje, tiek Lietuvoje išryškėjo tendencija, kad jeigu kas nors prabyla apie taiką Ukrainoje ar gerus santykius su kaimynais, tuojau pat sulaukia išpuolių, kaltinimų dirbant „ne tiems", nemeile tėvynei ir t.t. Sugrįžo sovietiniai laikai?

- Pats svarstau, kodėl nuolat vyksta grįžimas į totalitarinius laikus. Ne tik Lietuva, bet ir Europa turėtų vengti to, kas grąžina į totalitarizmą, būtų jis sovietinis ar nacistinis.

Žodžiais politikai ir dalis visuomenininkų nuo jo atsižegnoja, neigia bet kokias sąsajas, bet praktiškai prie to grįžtama. Vėl matome kitaminčių persekiojimą, kitos nuomonės neigimą, reikalavimą palaikyti „vienos teisingos" grupės generalinę liniją.

Persekiojami ne tik jai prieštaraujantys, bet ir abejojantys ar net turintys kitokių minčių. Mano nuomone, Seimo narės Daivos Ulbinaitės pateiktas dezinformacijos kriminalizacijos įstatymo projektas, kuriam Seimas po pateikimo jau pritarė, rodo tokių tendencijų stiprėjimą.

Mes, sovietinių represijų laikotarpį pergyvenusi karta, vis aiškiau matome, kad ta pati priespauda, kuri buvo žlugusioje TSRS ar sėkmingai veikia šiandieninėje Kinijoje, grįžta.

Manau ne veltui žmonės socialiniuose tinkluose vis dažniau prisimena Džordžo Orvelo knygas - „1984-ieji" ir „Gyvulių ūkis". Jose aiškiai aprašoma totali visuomenės kontrolė, matomos visos ideologinės minties diktatūros ir istorijos perrašymo apraiškos, tačiau tiek Europoje, tiek Lietuvoje vengiama tai pripažinti.

O juk būtent tai transliuoja vienos minties ir vienos partinės grupės užvaldyta LRT ar sisteminė spauda.

Beje, kaip ir praeities diktatūrose, tokie veiksmai teisinami „gerais ketinimais" - saugoti visuomenę nuo dezinformacijos, apginti nuo užsienio šalių informacinio karo, bet praktiškai tai reiškia, kad vėl norima įtvirtinti „vieną teisingą" esančių valdžioje „tiesą".

Taip pat istorija primena, kad tiek TSRS, tiek nacistinėje Vokietijoje buvo persekiojama ir baudžiama už bet kokias abejones dėl šalies pergalės.

Šiandien tą girdime ir Lietuvoje, kur „teisingieji" aktyvistai viešai svarsto, kaip reikės elgtis su, jų požiūriu, nelojaliais (kalbančiais apie taiką ir pan.) piliečiais. Tik jie pamiršta, kad toks valdžios diktatas veda tiesiai į valstybės žlugimą.

Tai vėlgi iliustruoja tos pačios TSRS istorija. Komunistų partija, savo veiklą pradėjusi kaip socialdemokratinė organizacija, vėliau išsigimė į totalitarinę stalininę valdžios vertikalę, kur vienas asmuo sprendė milijonų likimus.

O viskas prasidėjo nuo opozicijos ir kitaminčių draudimų.

Šiandien su nerimu tą patį stebiu Lietuvos Seime, kur visų frakcijų nariai, nepaisant savo nuomonės, verčiami balsuoti taip, kaip jų partijos vadas nusprendė.

Manau, kad tai Dievo duotos mąstymo autonomijos išprievartavimas. Stebiuosi, kai suaugę žmonės sutinka, kad su jų asmenybe būtų taip elgiamasi.

Juk TSRS todėl ir žlugo, kad visi kitaminčiai buvo persekiojami bei naikinami. Stalinas ypatingais gebėjimais nepasižymėjo, todėl nekentė visų protingesnių už save ir juos naikino.

Tas pats gresia ir Lietuvai - visuomenės suniveliavimas pagal paviršutiniškus, jokios religinės ar filosofinės gelmės neturinčius lozungus.

Arba šauki tai, ką šaukia partijos užzombinta minia, arba lieki atskirtas nuo visuomenės, apšaukiamas marginalu bei radikalu. Nors būtent tie, kurie neskuba pasiduoti minios nuotaikoms, yra paskutiniai išlikę sveiko proto balsai.

- Grįžtant prie pasaulio, karas Ukrainoje vyksta penkti metai. JAV karas su Iranu kiek aprimo, tačiau Izraelio karas su Libane įsikūrusią „Hezbollah" bei kovos Gazos Ruože tęsiasi. Kaip manote, kas lemia, kad tokių kruvinų ir daugybės žmonių aukų reikalaujančių konfliktų niekaip nepavyksta užbaigti?

- Komentuodamas pasaulyje vykstančius ir niekaip nesustabdomus karus parašiau tuo metu mane aplankiusią mintį - visi didieji pasauliniai konfliktai, visi karai vyksta dėl didžiulės šėtoniškos abiejų pusių puikybės.

Kiek gilinausi į Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų ištakas, priėjau išvados, kad reikėjo kiek daugiau sveiko proto, kiek daugiau santūrumo iš abiejų pusių ir tie didžiuliai, milijonus gyvybių prariję ugnikalniai galėjo neprasiveržti.

Vedant analogiją su kaimo turguose ar mokyklose matytomis paauglių muštynėmis, vienas pasakė, kitas atsakė, pirmas griebė akmenį, antras - peilį, ir prasiliejo kraujas.

Palyginimas paprastas, bet kai stebi pasaulinių lyderių kalbas, o mūsų spauda džiaugiasi jų agresyviais pasisakymais ar veiksmais, tas vystymasis tampa labai panašus.

Ir reikia nepamiršti aplinkos įtakos. Jeigu šalia užtenka sveiko proto nepraradusių asmenų, tai, lyginant su kaimo šokiais, vienas sugriebia vieną peštuką, kitas - kitą, ir konflikto pavyksta išvengta.

Deja, šiandien, išplitus nuodėmei, stebime kitokį aplinkinių elgesį - matydami bekylantį konfliktą, jie jį tik skatina. O neretai tie skatinantys, padėdami tai vienam, tai kitam, dar ir gauna iš jo naudos.

Nors, pasikartosiu, turint truputį daugiau geros valios ar sveiko proto atsvarą, buitinių, kaip ir pasaulinių, konfliktų būtų galima išvengti.

Tarkim, Indija ir Bangladešas, kur nuo seno yra įtampų ir nesutarimų, sugebėjo taikiai, per sutartis apsikeisti keliomis dešimtimis ginčytinų anklavų. Tai kodėl taip negali susėsti bei sutarti Maskvos ir Kijevo slavai.

Juk, remiantis gera valia, manau, iš pat pradžių buvo galima susitarti taip, kaip Indija su Bangladešu.

Sakyčiau, krikščionys dažniau turėtų vadovautis Šv. apaštalo Pauliaus laiške romiečiams išsakytomis mintimis: „/.../ visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo" (Rom 3, 23 - 24).

Abipusių skriaudų turi visos tautos - lenkai, ukrainiečiai, lietuviai, rusai. Galima jas aitrinti ir dėl to kariauti, bet tokiu atveju karas niekada ir nesibaigs.

Arba, linkėdami taikos XXI a., galėtume įsižiūrėti į gerąsias istorijas ir pasiimti iš jų kažką praktiniams sprendimams. Vokiečiai ir prancūzai šimtmečiais buvo priešai, bet po daugybės skaudžių patirčių sugebėjo tapti vienais geriausių partnerių Europoje.

Jie savo pavyzdžiu įrodė, kad jeigu atsiranda pakankamai taikdariškų geros valios lyderių, taikdariškų visuomenių, tuomet nugali taikos siekimas.

- Kaip visame šiame pasauliniame kontekste vertintumėte Lietuvos politikus?

- Savų peikti nesinori. Tautiečiai, lietuviai, kokie jie bebūtų, visuomet yra arčiau širdies. Kaip savo laiku sakė Vaižgantas - mėšluočiai, niekadėjai, padlecai tie lietuviai, bet mano broliai, todėl turiu stengtis jiems padėti, gerą linkėti ir kelti jų visuomeninį būvį.

Lietuvos tyliojoje daugumoje yra daug sveikos nuovokos ir sveiko proto žmonių.

Bet čia kyla klausimas - kodėl, gyvendama demokratijoje, didžioji visuomenės dalis esminiuose, likiminiuose sprendimuose dėl mūsų valstybės neturi lemiamo žodžio.

Kaip pavyzdys - nesibaigiantys ginčai dėl referendumo Šeimos klausimu. Daugiau negu 70 proc. šalies gyventojų nori, kad įstatymais būtų įtvirtinta šeimos samprata, bet mūsų rinkti politikai nepaiso rinkėjų valios.

Ir tai vyksta tuo metu, kai iš Vakarų - JAV, Italijos, Vokietijos, Vidurio Europos - pučia nauji vėjai, atmetantys leftistines, žmogaus prigimčiai prieštaraujančias idėjas.

Prisiminus prieškario spaudą, kuomet buvo didžiuojamasi Lietuvos kultūros ir politikos veikėjais, netgi į valdžią po perversmo atėjusiu prezidentu Antanu Smetona, beje, vienu intelektualiausių savo meto žmonių, didžiuotis norėtųsi ir dabartiniais lyderiais.

Deja, šiandien ne tik ministrai, bet ir aukštesni valstybės pareigūnai, užuot įkvėpę visuomenei rimties ir susitelkimo, savo pasisakymais kartais kursto paauglišką isteriją.

Visuomenė ir taip lengvai manipuliuojama kraštutinių žiniasklaidos akcijų bei lengvai įvedama į nesveiką agresiją. Aukščiausi šalies vadovai turėtų jausti atsakomybę, nuosaikumą, išlaikyti sveiką protą ir kalbėti diplomatiškai, bet daug dažniau atrodo, kad būtent jie yra tie, kurie „kursto muštynes".

Tai kelia realų pavojų Lietuvos kaip valstybės išlikimui bei ateičiai. Mes, šalies žmonės, turime teisę tikėtis iš einančių į valdžią daugiau intelekto, atsakomybės, daugiau pastangų. Lietuvos žmonių, jos gamtos ir ekonomikos interesai turi būti pirmiausia.

Tad šiuo atveju labai daug priklauso nuo rinkėjų, nuo jų pastangų, kad pagaliau į valdžią ateitų tie, kurie brangintų šalį bei jos žmones.