Jūratė Sofija LAUČIŪTĖ: Kam reikalingas referendumas dėl šeimos sampratos?

Prisiminiau tuos žodžius ir cituoju, perskaičiusi šių metų gegužės mėnesio katalikiško žurnalo „Artuma‘ numeryje paskelbtą politologo, dr. Mariušo Antonovičiaus straipsnį „Kam reikalingas referendumas dėl šeimos sampratos?"

Taigi, kam, p. Antonovičiaus nuomone, reikalingas referendumas dėl šeimos sampratos?

Žiūrint iš labai arti, nuo artėjančių savivaldybių rinkimų kiekvienos atskirai paimtos savivaldybės problemų šiltnamio stogelio, o ne iš visos valstybės politikos aukštybių ir platybių, referendumas taip žiūrinčiam autoriui atrodo reikalingas vien reklamos norintiems politikams bei tiems, kurie nori nukreipti visuomenės dėmesį nuo rimtų, didelių, labai svarbių dalykų prie nereikšmingų - o tokiais p. Antonovičius laiko tradicinės šeimos problemas.

Žmogui, auklėjančiam jaunąją lietuvių/Lietuvos piliečių kartą (jis yra VU TSPMI dėstytojas, VDU tyrėjas!!!), piliečiui valstybės, kurios titulinė nacija lietuviai jau oficialiai pripažinta kaip greičiausiai Europoje nykstanti tauta, visi išmintingesnių žmonių, politikų, inteligentijos ketinimai kaip nors stabdyti šitą pražūtingą procesą atrodo nereikšmingas, dėmesio nevertas oro virpinimas!?

Kas be ko, aš pati, perteikdama jums M. A. nuomonę, nestabdau savo emocijų, norėdama paryškinti tokio požiūrio absurdiškumą. Bet galiu savo nuomonę pagrįsti ir tiksliomis citatomis iš minimo straipsnio.

Didžiausią nuostabą VDU tyrėjui kelia tas faktas, kad referendumą dėl šeimos sampratos siūloma surengti kartu su savivaldos rinkimais. Cituoju:

*„Pasiūlymas kelia nemažai klausimų. Svarbiausias iš jų: kuo čia dėta savivalda? Su šeimos samprata susijusiais klausimais Lietuvos savivaldybės, pagal dabartinius įgaliojimus, galėtų padaryti nebent du dalykus: priimti sprendimus dėl „Pride" eitynių ir antra, skirti finansavimą šeimos klausimais užsiimančioms nevyriausybinėms organizacijoms. /.../TAIGI BET KURIOS MŪSŲ SAVIVALDYBĖS DARBOTVARKĖJE ŠEIMOS KLAUSIMAS NĖRA KERTINIS..." (paryškinta mano- J.L.)

*„Taigi ir referendumas dėl šeimos sampratos per kitų metų savivaldos rinkimus reikalingas tam, kad politikai gautų progą kalbėti apie genderizmą, tradicines vertybes, toleranciją, įtraukimą ir t.t. Šitaip bus kurstomos rinkėjų emocijos ir politikai augs (taip parašyta, aš netaisiau - J.L.) savo populiarumą, nepaisant kompetencijų valdyti mūsų miestus ir miestelius".

*„Tokiu būdu referendumas dėl šeimos sampratos leis politikams išvengti SUDĖTINGŲ, BET SVARBIŲ KLAUSIMŲ, nuo kurių priklauso ne tik gyvenimo kokybė mūsų miestuose ir miesteliuose, bet tam tikrais aspektais ir Lietuvos valstybės apgintumas".

Ir galiausiai - vyšnia ant torto, arba - visiška nesąmonė: „Referendumą dėl šeimos sampratos galima traktuoti ir kaip bandymą pabėgti nuo realybės".

Kvailybei, kaip sakoma, ribų nėra, ką savo laiku įrodė ir Europos Sąjungos parlamentaras dainius Žalimas, nustatęs (?), kad LR Konstitucijos vienas punktas prieštarauja... LR Konstitucijai.

Sveiko proto nepraradę politikai, politologai bei tradicinės šeimos puoselėtojai vienu balsu tvirtina, kad nuo realybės, nuo fakto, kad lietuvių tauta nyksta, išsigimstant šeimos sampratai, ko pasekmė - mažėjantis vaikų gimstamumas, - bėga kaip tik tie, kurie bijo tokio referendumo, kaip velnias švęsto vandens, ir žemina savo autoritetą, dangstydami baimę už kisielių skystesniais argumentais.

Pavyzdžiui, prie tokių savivaldybėms svarbių klausimų, kurių neva nenori girdėti politikai, referendumo rengėjai, p. Antonovičius priskiria aplinkosaugą.

Tai, viena vertus, tikrai labai svarbus klausimas, ir aš iš visos širdies pritariu šiai p. Antonovičiaus pastabai-klausimui: „Ar kandidatai toliau tęs „trinkelizaciją" miestų aikščių, kurios vasarą tampa keptuvėmis, o žiemą čiuožyklomis? Ar kandidatai turi viziją, kaip užtikrinti pakankamą geriamo vandens kiekį visiems savivaldybių gyventojams?"

Tačiau, kita vertus, negaliu iš visos širdies nesistebėti, kaip politologas nesupranta/nemato, kad visi jo suminėti neva svarbiausi klausimai, priskirti savivaldybių lygmeniui, kaip maži upeliai suteka į didžiulį, visą Lietuvos valstybę, o ne vieną kurią savivaldybę galintį arba paskandinti, arba atgaivinti problemų telkinį, kurį protingesnis politologas pavadintų „Lietuvos valstybės, jos piliečių saugumas" arba, jaunojo politologo žodžiais tariant, „apgintumas".

Pagalvokime, ar gali būti saugūs, sveiki, laimingi savivaldybių gyventojai, vaikai ir jų tėveliai, kurie trinkelizuotuose, asfaltu sukaustytuose miestuose ir miesteliuose vasaromis dūsta nuo karščio bangų, tačiau dėl valstybės laiminamos nuolatinės grunto taršos ir neapgalvoto požeminių vandens telkinių eikvojimo pristigs (kai kur jau ir pristinga) švaraus geriamo vandens, o dėl barbariškai kertamų medžių prisideda (prisidės) dar ir deguonies stygius?

Tačiau ką padės geriausi kandidatų į merus ar savivaldybių tarybas norai, jei valstybės saugumo politika bukai bus orientuota vien į karinių poligonų statybą ar naujos karinės technikos įsigijimą, negalvojant apie tai, kokią visuomenę - ar nuskurdusius, išmirštančius pensininkus, „pašalpinius" bei jų gretas papildančius imigrantus, negebančius/nenorinčius kokybiškai integruotis į jiems svetimą kultūrą, ar savo krašto, savo istorijos ir kultūros patriotus, jų gyvybingas, gausėjančias šeimas, - gins visa ta jų technika su keletu generolų ir įvairiaspalviais samdiniais-kariais?

Mano nuomone, būtent valstybinės, atitinkamais finansiniais srautais, o ne tuščiais žodžiais patvirtintos politikos supratimas bei gebėjimas kreipti savivaldybės sprendimus link tokios politikos įgyvendinimo (ar pasipriešinimo jai?), atsižvelgiant į specifines kiekvienos savivaldybės sąlygas bei poreikius, turėtų tapti kiekvieno kandidato į merus ar į savivaldybės tarybą rinkiminės programos vinimis.

Galiausiai visiškai nesuprantama yra ta baimė, kuria liepsnoja politologas, neigiama konotacija nuspalvindamas galimybę referendume dalyvaujantiems savivaldybių rinkėjams svarstyti vertybinius (tarp jų - ir šeimos sampratos) klausimus, o ne vien aptarinėti trinkelių ar šunų kakučių surinkimo problemas bei svarstyti, kaip su tomis problemomis dorosis nauja savivaldybių valdžia. Cituoju: „Referendumu dėl šeimos sampratos siekiama, kad rinkėjų protus taip užvaldytų vertybių klausimai, kad apakinti emocijų jie balsuotų savivaldos rinkimuose remdamiesi tik tuo".

„Apakinti"??!!

Kaip jums, gerbiami skaitytojai, atrodo, kas labiau gerbia savivaldybių rinkėjus, kas labiau pasitiki jų išmintimi? Ar politologas, kuris perša jiems tik vienadienes, nors ir aktualias kakučių, vandentiekio, vietinio transporto (pavyzdžiui, mažėjančių maršrutų) problemas, ar referendumo organizatoriai, siūlantys ir pačių mažiausių, pačių atokiausių savivaldybių gyventojams pakelti galvas - akis ir mintis - nuo grindinio, pažvelgti į dangų virš visos Lietuvos ir pagalvoti apie tas problemas, kurios svarbios ne tik jo kiemui ar gatvei, bet ir visai Lietuvai, lietuvių tautos išlikimui?

O pagalvoti apie tai, rengiantis nešti savo balsus į savivaldybių rinkimines urnas, - labai vykęs sprendimas, sutaupysiantis ir rinkėjų laiką, ir valstybės lėšas.

Beje, negalėjo nenustebinti ir tas faktas, kad straipsnis, neigiantis referendumo dėl šeimos sampratos svarbą visiems Lietuvos žmonėms, o ne tik, p. Antonovičiaus įsivaizdavimu, saujelei Vilniaus politikų, skelbiamas numeryje žurnalo, kurio viršelį puošia reprodukcija, iliustruojanti viduramžių legendą, pasakojančią apie visa atgaivinančią Motinystę.

Bet juk tokia Dievo malone pašventinta Motinystė išsiskleisti gali tik Šeimoje, kurią saugo, gina nuo visų negandų šeimos Tėvas... Kitaip sakant, šia reprodukcija yra pagarbinama būtent tradicinė Šeima, kurios apgynimui, sustiprinimui būtų skirtas referendumas, bet kuriai, kaip galima spręsti iš to, ką spausdina žurnalas, nepritaria žurnalo redakcija...